Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Už pusvalandžio, kai pagaliau baigėme švaistyti pinigus pirkiniams, mama žvaliu balsu paklausė:

– Merginos, šitaip karšta – gal norėtumėte suvalgyti ledų ir kiek atsivėsinti prieš grįžtant?

Ledų?! Negalėjau patikėti gerai išgirdusi. Tėtis buvo jų ragavęs vos kartą – kariauninko namuose – ir man pasakojo, esą jie minkšti it šilkas ir saldūs it cukrus. Jie taip greitai tirpstą burnoje, kad turi laižyti smarkiai nelyginant žaizdą.

Kelios akimirkos praėjo, kol visos trys suvokėme gerąją žinią, tada sutartinai sušukome:

– Norim, mama!

Kaip gyva nesijaučiau tokia patenkinta kaip vaikštinėdama tuo bulvaru su žvaigždžių nusėtu dangumi ant galvos, naujų suknelių vaizdais mintyse ir maloniai tirpstančiais ledais burnoje. Mano lūpų kampučiai vis rietėsi į viršų, nors ir kaip stengiausi jiems neleisti: praeiviai dar pamanys, kad išprotėjau, – šypsausi pati sau!

Rafinuotai laižiau ledus, stengdamasi kuo ilgiau mėgautis jų vėsos ir saldumo teikiama atgaiva, tuo pat metu apžiūrinėdama spalvingas prekes parduotuvių vitrinose. Pastebėjau, kad mes irgi stebimos. Merginos pavydžiai spoksojo į mus, stengdamosi nekikenti. Kai kurie vyrai laidė į mus gašlius žvilgsnius, darbininkai pūtė švilpukus. Pulkelis tai tai rodė į mus pirštais raudonai lakuotais nagais ir pašaipiai kuždėjosi.

Pasisukau į Fang Rong ir paklausiau:

– Mama, kodėl tie žmonės į mus spokso?

– Dukra mano, koks kvailas klausimas! – nutaisiusi imperatoriaus našlės miną atsakė ji. – Kodėl? Ogi todėl, kad jie jums pavydi!

Ji parodė ranka į liesą skarmaluotą dešimtmetę mergaitę, ant šaligatvio prašančią išmaldos.

– Manai, kam nors ji gali atrodyti graži?

Tada dūrė pirštu į pusamžę sukumpusią tarnaitę:

– Arba šita?

Galiausiai parodė į negražaus veido mergaitę plokščia krūtine, pardavinėjančią blynus nuo gatvės prekystalio:

– Arba šita bambuko lazda?

Mama pratrūko juoku.

– Cha, cha, cha, mano žaviosios mažosios brangenybės!

Ji nuščiuvo, nužvelgė visas tris ir įgnybo man į skruostą.

– Ypač tu, Siang Siang, – greitai, labai greitai, visi neatitrauks nuo tavęs akių!

Jai tai pasakius, man išties ėmė rodytis, kad visų žvilgsniai įsmeigti į mane. Apdujusi, lyg sapne, uoliai laižiau ledus mėgaudamasi greitai tirpstančiu jų saldumu ir tikindama save, kad visa ši neregėta sėkmė man neprisisapnavo. Paliečiau Guan In medalioną ir mintyse pasimeldžiau, kad ši diena niekada nesibaigtų.

Besimėgaujant saldžiu kąsneliu ant liežuvio, kažkas staiga trinktelėjo į ranką. Nespėjus man susigaudyti, kas atsitiko, aplinkui kilo sambrūzdis, tartum kas būtų pajudinęs širšių lizdą.

Lyg suskilęs gongas sužvangėjo mamos balsas, sudrebindamas orą aplink:

– Gaudykit tą vagišių!

Tik tada susigriebiau, kad nebeturiu ledų. Dabar juos purvinoje rankoje stipriai gniaužė kaulėtas gal dešimties metų berniūkštis. Godžiai juos laižydamas jis mėgino perbėgti gatvę, užtvindytą švilpiančių pro šalį automobilių.

– Atsargiai! – sušukau jam.

Mama metė į mane žudantį žvilgsnį ir tvojo per žvaigždžių nusėtą dangų.

– Gal iš proto išsikraustei?! Nesupranti, kad tas vaikiščias nusipelno būti partrenktas?!

Atsiradus tarpeliui šitame nepertraukiamame eismo sraute, berniukas šovė į priekį; tuoj pat pasigirdo cypiančių padangų, klaksonų, riksmų ir keiksmų kakofonija.

– O, varge! Jis palįs po ratais! – vėl suspigau.

Mama vėl metė į mane žudantį žvilgsnį ir su mūsų trijule nuskubėjo žiūrėti, kas atsitiko.

Pajutau didžiulį palengvėjimą: berniūkštis po ratais nepalindo, jo net nepartrenkė. Bet atrodė, kad jo kojos įaugo į žemę, o veidas buvo toks perbalęs, tarsi jis ką tik būtų grįžęs iš in – tamsos – pasaulio, ir dvasios vis dar laikytų jį įsikibusios į kojas, stengdamosi partempti atgal. Ledai ištiško ant žemės ir sunkėsi į grindinį nelyginant iki baltumo išgąsdintas kraujas.

Iš automobilio iššoko vairuotojas ir nusispjovė.

– Ak, tu šuns išpera, – krušau aš tavo motinos dziundzę! Kitą kartą eidamas per gatvę apsidairyk!

Tai taręs jis stumtelėjo nesusigaudantį berniuką atgal ant šaligatvio. Prieš lipdamas į automobilį vairuotojas užkriokė:

– Traukis iš kelio! Aš važiuoju paimti Šanchajaus prekybos rūmų pirmininko!

Tada užtrenkė dureles ir nurūko. Sustoję automobiliai vėl bemat pajudėjo.

Pavasario Mėnesiena suplojo delnais:

– Mama, jam nieko neatsitiko!

Šįsyk jos galvą supurtė mamos antausis.

– Ko taip džiaugiesi dėl šito mažojo menkystos? Jį reikėjo sutrinti kaip maltą jautieną!

Tada, mano nuostabai, visu riebiu kūnu ji metėsi prie berniuko ir jį sugriebė. Fang Rong buvo stipri kaip bulius. Berniukas skeryčiojosi liesutėmis rankomis ir kojomis, klykdamas kaip pjaunama višta. Akimirksniu mus apspito keli chuliganai ir ėmė džiugiai staugti:

– Taip, pasmauk tą mažąjį elgetą!

– Tai bent! Moteris negyvai sumuš vyrą!

– Ei, ateikit nemokamai žiūrėti Pekino operos!

Kol jie stengėsi kuo smarkiau įpūsti šios gatvės dramos ugnį, nežinia iš kur išdygo šviesiaplaukis kokių keturiasdešimties metų vyras baltu kostiumu. Jis priėjo prie tų besigrumdančių žmogystų ir raumeningomis rankomis perskyrė.

Žioplių minioje bemat stojo tyla. Visi neatplėšė akių nuo užsieniečio, laukdami, kokia linkme pakryps ši drama. Nustebau: užuot ėmusi karščiuotis ir iškeikusi šį jang guizi – užsienio velnią7 – mama iki ausų išsišiepė ir su ryškiu akcentu angliškai tarė:

– Atleiskite, pone, įvyko nesusipratimas.

Dar labiau nustebau, nes „barbaras“ kuo gražiausiai kiniškai paklausė:

– Kas atsitiko?

Mama irgi atsakė kiniškai, šiepdamasi vis labiau – atrodė, tuoj plyš ausys.

– Meiši , meiši .

Nieko, nieko.

– Nieko?

Tada rodydama ranka į vaikigalį įsiterpė Nefrito Vaza.

– Jis norėjo pavogti mano sesės Siang Siang ledus.

Vyras pasisuko į mane ir įdėmiai nužvelgė. Jo akys buvo du šviesiai mėlyni karoliukai – keistai šaltos, bet raminančios – kaip pražuvę mano ledai. Kai jau pajutau kaistant skruostus, jis atsigręžė į berniūkštį. Nors kepino saulė, driskius drebėjo.

– Labai alkanas?

Berniukas taip sulinksėjo, kad galva ko neatsiskyrė nuo kaklo.

– Motina serga ir mes trys dienos nieko neturėję burnoj.

Visų nuostabai, svetimšalis nelabasis išsitraukė odinę piniginę, išėmė keletą variokų ir padavė berniukui.

– Nupirk ko nors valgyti šeimai ir eik namo.

Berniukas stvėrė pinigėlius, puolė ant kelių, padaužė galva į šaligatvį ir kaip pelė nurūko judriu bulvaru.

Nefrito Vaza netikėtai priėjo prie jo ir nusišypsojo.

– Pone, ačiū jums už gerą širdį. Prašom apsilankyti mūsų paviljone.

Jis susiraukęs nužvelgė mus tris.

– Kuriame?

Mama labai susijaudino.

– Persikų žiedų, Si Malu, – įsiterpė ji.

Užuot atsakęs mamai, svetimšalis nelabasis pasisuko į mane ir ilgai žiūrėjo gerumu švytinčiomis akimis, paskui netaręs nė žodžio nuėjo. Vienas kitas smalsuolis nusivylęs nusikeikė, paskui visi greitai išsiskirstė.

Kad nesugadintume ką tik padarytų šukuosenų, mama sustabdė taksi parvežti mus į paviljoną. Visą kelią man galvoje šmėsčiojo tas perkaręs skarmaluotas berniukas perbalusiu veidu ir kaip jis parpuolęs ant kelių graudžiai lankstėsi už kelias monetas. Staiga dingtelėjo, kaip man pasisekė: Persikų žieduose turiu stogą virš galvos, esu soti ir aprengta – už dyką! Tikriausiai pati to nežinodama gyvenu rojuje!