Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Pradėjau nusirenginėti.

Fang Rong ėjo aplink mane tai šen tai ten bakstelėdama ar įgnybdama, tarsi rinktųsi kiaulienos gabalą vakarienei. Dar kiek pabaksnojusi ir pagnaibiusi linktelėjo, ir jos veide pasirodė patenkinta šypsena.

– Hm, – numykė lyg kalbėdama su savimi, – didysis ponas Fungas tikriausiai aiškiaregys, kad šitiek suplojo už trylikametę.

Tą akimirką atsidarė durys ir į kambarį įėjo Vu Čiangas. Mašinaliai griebiau drabužius norėdama paslėpti savo nuogumą.

– Palik juos ant grindų! Tegul tave apžiūri tėtis!

Pasijutau baisiausiai pažeminta; akys pritvinko ašarų. Drabužiai nukrito ant grindų ir gulėjo lyg sukniubęs žmogus.

Prie pat ausies sugriaudėjo mamos balsas:

– Ko taip gėdijiesi?! Čia juk tik tavo tėtis. Argi ką tik man nesakei, kad miegojai su savo tėvu? Dabar stovėk ramiai ir leisk tėčiui tave apžiūrėti.

Nudelbiau akis į savo kojų pirštus, kad nesutikčiau skvarbaus Vu Čiango žvilgsnio, bet vis tiek jutau, kaip jis drasko mane visą alkanomis akimis. Ėmiau tirtėti ir apsiglėbiau per krūtinę.

Vu Čiangas atitraukė mano rankas. Jo akys nukrypo į mano spenelius ir jis lipšniu balsu tarė:

– Nesijaudink, Siang Siang. Anksčiau ar vėliau visos mergaitės tampa moterimis.

Nuo jo delno, uždėto ant nuogo mano peties, sklido šiluma.

– Neverta apsimetinėti dama, kai būsi kekšė.

Fang Rong nusišypsojo.

– Elkis švelniai, Vu Čiangai, ji tik maža skaistuolė.

Tėtė pražiojo lūpas ir parodė lygius, baltus dantis.

– Taip, tu teisi – tik maža skaistuolė.

Vis dar šypsodamas jis ne iš karto atsisuko į žmoną.

– Na, ką manai?

Mama pagyrė linksėdama galvą.

– Gerai, viskas kaip reikiant: kaulai smulkūs, oda lygi, kūnas minkštas.

Tėtė pataršė man plaukus ir pridūrė:

– Be to, minkšti, švelnūs kaip šilkas juodi plaukai.

Tada palietė mano gaktos plaukus.

– Šitoj vietoj irgi švelnūs ir žvilgūs.

Mama piktai į jį dėbtelėjo.

– Pati matau.

– Taip, be abejo, be abejo, – linktelėjo Vu Čiangas.

Stojo mirtina tyla; paskui varstomas ledinio mamos žvilgsnio tėtė atsiprašė ir išėjo.

Mama tarė:

– Apsirenk.

Paklusau. Ji vėl reikšmingai į mane pažiūrėjo.

– Siang Siang, būtum nepaprastai patraukli mergelė, jei ne vienas dalykas.

– Koks?

– Štai ir vėl! Per daug klausinėji! Skaistuolė turi būti nuolanki ir švelni. Prieš susitikdama su didžiuoju ponu Fungu verčiau išmok gražiai elgtis. Dabar eik pas Perlę – tegul papasakoja tau, kaip uždirbsi krūvą pinigų, jei būsi meili ir švelni nefrito kotui, be to, patirsi begalinių malonumų.

Ji pamerkė akį.

– Perlė – tikra miegamojo paslapčių žinovė. Cha, cha, cha!

Tai tarusi paėmė knygas, įspraudė man į glėbį ir stumtelėjo durų link.

Perlė gražinosi prieš veidrodį. Kai uždariau duris, ji įsmeigė akis man į plaukus ir sušuko:

– Siang Siang, atrodai labai graži! – Ji patapšnojo per šalia stovinčią kėdę. – Eikš, sėskis prie manęs.

Stojo ilga tyla – visą tą laiką ji veidrodyje spoksojo į mano plaukus.

– Sese Perle, jums nepatinka mano naujoji šukuosena?

Perlė neatsakė į mano klausimą; jos išraiška tapo liūdna ir rimta.

– Ar mama dar nupirko tau ledų, pavalgydino sriuba, o paskui parodė tas keistas knygas?

Linktelėjau.

– Siang Siang, tu netrukus pisiesi su vyru!

– Ne, nesipisiu !

– Mano mažoji sese, kodėl, tavo manymu, jie elgiasi su tavim kaip su princese?

– Manau, todėl… todėl, kad man pasisekė, ir tiek.

– Sakai, pasisekė? – nusišaipė ji. – Jeigu šiame kekšyne būtų bent lašelis sėkmės, mes visos būtume princesės, o ne prostitutės. Deja, deja: tu būsi tikra kekšė, supranti? Ar nori, kad viską tau išdėstyčiau su smulkmenomis?

Tyla kambaryje tiesiog slėgė.

– Šitos, – ji čiupo knygas man iš rankų ir metė ant stalo, – turi parengti tave iš mergaitės virsti moterimi.

Ji nutilo ir karčiai į mane žvilgtelėjo.

– Arba iš dorybingos moters paskutine šliundra.

Ji paėmė vieną iš knygų ir pervertė puslapius su iliustracijomis.

– Jeigu išnagrinėsi visas šias padėtis ir gerai jas išmoksi, tai padės tau įgyti reputaciją – tokią neregėtą reputaciją, kad vyrai mokės kelias sidabrines monetas vien už tai, kad galėtų uostyti nuo tavo kūno sklindantį gardų aromatą, ir daugybę auksinių, kad jo paragautų!

Man ėmė trūkti oro; nenorėjau pažiūrėti į akis tiesai, kurios taip užsispyrusiai vengiau.

– Siang Siang, – Perlė patapšnojo man per galvą, – neverta per daug jaudintis – išmok, ir tiek, gerai? Aš esu šalia ir tau padėsiu.

Linktelėjau ir išspaudžiau karčią šypseną.

– Gerai. Pamoką pradėsime dabar, – ji pamerkė akį. – Yra toks posakis: „Mirsi po bijūnų lysve – būsi ištvirkęs vaiduoklis.“ Jo reikšmė tokia: moteris gali padaryti vyrą tokį laimingą, kad jis mielai sutiks mirti su ja mylėdamasis.

Tylėjau stengdamasi suvokti, ką ji norėjo pasakyti.

Paskui ji ėmė man aiškinti tokius žodžius kaip raudonas perlas , pipos stygos , slidūs lakštiniai ir visas tas keistas metaforas: perskelti arbūzą ir paragauti jo sulčių; nefrito kotas sulenda į aukso vartus; in syvai trykšta kaip šaltinis…

Pamokai baigiantis ėmiau su nuolankia baime žiūrėti į Perlę, taip puikiai išmanančią tuos painius dalykus, bet pasijutau visiškai išsekusi.

Staiga Perlė sušuko:

– Velnias! Siang Siang, turiu užimti vieną didelį šulą. Gal eik ir pasimokyk, grįši pas mane rytoj.

Man priėjus prie durų, ji pašaukė mane vardu.

Atsigręžusi pamačiau liūdną jos veidą.

– Siang Siang, tu man labai patinki, – ji patylėjo, paskui pridūrė: – Verčiau išnaudok paskutinę galimybę pasidžiaugti savo mergyste…

Nežinojau, ką atsakyti.

– Kodėl tau nenuėjus pasilinksminti su Pavasario Mėnesiena?

– Bet jeigu sužinos mama…

– Nesijaudink. Neabejoju, kad didysis ponas Fungas jau sumokėjo už tave didžiulę sumą. Taigi ji bus gerai nusiteikusi ir labai ant tavęs nerūstaus. Eik ir pasilinksmink sode prie šventyklos.

Tačiau aš buvau girdėjusi, kad tame sode rodosi vaiduokliai seserų, kurios savo noru pasitraukė iš gyvenimo! Nėra ko nė sakyti, niekas nedrįso klausti mamos, ar tai tiesa. Atsigręžiau klausti Perlės, bet ji jau buvo uždariusi duris.

8

Vaiduoklių sodas

Atidariau Pavasario Mėnesienos kambario duris ir įėjau. Ji sėdėjo ant lovos, aplink buvo išmėtytos man tarsi matytos knygos. Ji pasisuko ir patapšnojo prie savęs.

– Eikš, sėskis, Siang Siang.

Atsisėdau ir ranka parodžiau į knygas.

– Tu jas visas supranti?

– Žinoma, Siang Siang, – ji smalsiai į mane pažiūrėjo. – Nori pasakyti, kad tu nesupranti?

– Tik kai ką, bet paskui sesuo Perlė man viską išaiškino.

Mintyse perkračiau, ką man buvo sakiusi Perlė. Debesys ir lietus virš Vu kalno reiškia vyro ir moters sueitį. Lietus pilasi iš vyro jang , debesys sklinda iš moters in . Per sueitį vyro nefrito kotas (anksčiau vadindavau jį „viščiuku“, bet Perlė sakė, kad šitaip galima apibūdinti tik vaiko jang ) įsiterpia į moters brangiuosius vartus. Paskui vyras išlieja glitų skystį (įsivaizdavau savotišką koncentruotą šlapimą, sumišusį su pienu, bet Perlė primygtinai tikino, kad tai nieko panašaus) į moters kūną, kad ji galėtų turėti vaiką – bet tai tinka tik moterims ne iš turkio paviljono; čia dirbančioms gėlių merginoms neleidžiama turėti vaikų. Štai kodėl mama liepė man valgyti tą tonizuojančią ar, pasak Perlės, nuodingą sriubą.