Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Bet Pavasario Mėnesiena visa tai jau žinojo.

– Kaip apie visus tuos dalykus sužinojai? – paklausiau.

Ji nuliūdo.

– Iš savo sužadėtinio. Juguanas – labai gražus vyras ir puikus meilužis. Jis padarytų viską, kad suteiktų man malonumą. Viską viską.

– Turi galvoje, čiulptų tau liežuvį, gardžiuotųsi tavo seilėmis, kandžiotų į ausį ir leistų aukštajai savo viršūnei žaisti palei tavo nefrito vartus? – išpyškinau vienu atokvėpiu.

Negalėjau patikėti – ji linktelėjo galva!

– Vaje, Pavasario Mėnesiena, nejaugi tie dalykai tau nekelia pasišlykštėjimo?

Ji išraudo, bet jos balse pajutau įkarštį.

– Ne, žinoma, ne! Tai patys maloniausi dalykai pasaulyje!

Sprendžiant iš jos užsidegimo, tuose žodžiuose galėjo būti šiek tiek tiesos, bet kažkodėl jaučiau turinti nesutikti.

– Ne, jie šlykštūs, – aš nusispjoviau, – ir iškrypėliški!

– Vadinasi, tavo tėvai taip pat darė šlykščius ir iškrypėliškus dalykus.

Man iš gėdos degė ausys; jaučiau privalanti ginti tėvų garbę.

– Ne, jie to nedarė!

– Jei nedarė, tai iš kur, tavo manymu, tu atsiradai? Jeigu neiššliaužei iš motinos, turėjai išvirsti iš akmens arba tave kas rado šiukšlių dėžėje.

Visa tą patį sakė Mažoji Raudonė.

Įtempusi smegenis stengiausi sugalvoti protingą atsakymą, ir tuo metu galvoje šmėsčiojo tėvų vaizdai. Ant Vu kalno mano tyli, santūri motina ir mano išsimokslinęs, gerų manierų tėvas aistringai čiulpia vienas kitam liežuvį, ragauja vienas kito seiles, paskui… tas mano tėvo kotas prisiartina prie mano motinos plyšio.

Visas mano kūnas užkaito. Tuo metu į mintis įsibrovė kitas vaizdas – aš, kūdikis, kūneliu, nepridengtu nė menkiausiu siūleliu, tik aptaškytu sėkla, kažkokiomis išskyromis ir kraujais – iššliaužiu iš to motinos slėnio tarsi krabas, repečkojantis iš uolos plyšio. Mano tėvai bemat mane čiumpa ir iki ausų išsišiepia. Dar nebuvau mačiusi jų tokių laimingų.

Iš apmąstymų mane pažadino Pavasario Mėnesienos balsas.

– Apie ką galvoji, Siang Siang?

Pasijutau kaip varlė, iš kurios išleido orą.

– Gal tu vis dėlto teisi.

Kiek patylėjusi paklausiau:

– O kur dabar tavo sužadėtinis?

– Girdėjau, kad jis susižadėjo su kita. Jis iš garbingos, bet labai skurdžios mokslininkų šeimos, tad nemanau, kad turi pinigų išpirkti mane iš Persikų žiedų. Net jeigu turėtų, ar galėtų užtraukti šeimai gėdą atsivesdamas į namus gėlių merginą?

Matydama, kad ji tuoj apsiverks, paskubomis pasiūliau:

– Čia baisiai karšta, eime pasivaikščioti!

Pavasario Mėnesiena tylėdama sukiojo tarp pirštų nosinę. Kai galop prašneko – visai apie ką kita.

– Siang Siang, ar mama tau sakė, kas perskels tavo arbūzą?

– Manau, tas senas, baisiai raukšlėtas didysis ponas Fungas, – nutaisiau rūgščią grimasą. – O tavo?

– Kažkoks turtingas verslininkas… Šiaip ar taip, kitą savaitę sužinosiu. Mama sakė, kad jis manęs užsigeidė, vos tik pamatė mano pėdas.

Pažiūrėjau žemyn – Pavasario Mėnesienos pėdos buvo mažiausios iš visų paviljono sesių. Perlė man sakė, esą kai kuriems klientams patinka bučiuoti ir net čiulpti moterims pėdas. Girdi, kuo jos mažesnės, tuo geidžiamesnės, nes tie iškrypę čou nanžen galintys susikišti į burną visus „aštuonis auksinės lelijos centimetrus“, kad pasimėgautų jos skoniu.

– Fui! – nusispjoviau.

– Kas nors ne taip, Siang Siang?

– Oi, ne, – skubėjau keisti temą. – Tik pamaniau, kad tu… nebe skaistuolė.

– Bet aš dar skaisti.

– Tai kaip tada su tais dalykais, kuriuos darydavai su savo sužadėtiniu?

Pavasario Mėnesiena išraudo.

– Jo nefrito kotas niekad neįeidavo į mano nefrito vartus. Dažniausiai jis naudodavo kitą kotą.

Palinksėjau tarsi viską suprantanti, nors nenumaniau, kas tas „kitas kotas“. Bijojau kamantinėti toliau, tad paklausiau:

– Pavasario Mėnesiena, kodėl mums dabar nėjus pasivaikščioti?

– Mes negalim išeiti iš paviljono be mamos žinios.

– Galim nueiti į tą senąją šventyklą kieme. Niekas ten nevaikšto, taigi niekas mūsų nepamatys.

– Nevaikšto, nes ten rodosi vaiduokliai! Kartą viena sesuo buvo išrengta nuogai, pakabinta žemyn galva ir jai trisdešimt kartų sukirto rimbu, kol pasturgalis apsipylė kraujais. Paskui virvė buvo nupjauta ir mergina buvo palikta gulėti sode. Kitą dieną mama rado ją su raudona suknele, tabaluojančią virš altoriaus šventykloje.

– Betgi man sakei, kad ji buvo išrengta nuogai?

– Mama neužplakė jos mirtinai. Sesuo buvo taip pažeminta, kad nusižudė, – dabar Pavasario Mėnesiena prašneko vos girdimai, tarsi kambaryje būtų koks nematomas trečias žmogus. – Žmonės kalbėjo, neva ji tyčia apsitaisė tamsiai raudonais drabužiais eidama prie Geltonųjų šaltinių8 susitikti su Pragaro karaliumi, kad paskui grįžtų kaip kraujo ištroškęs vaiduoklis!

Man ėmė daužytis širdis.

– Kitąsyk viena sesuo pastojo nuo slapto meilužio, – pasakojo toliau Pavasario Mėnesiena. – Ji nuėjo į sodą ir įšoko į šulinį. Girdėjau, mama labai krimtosi, kai ji mirė.

– Todėl, kad labai ją mylėjo?

– Ne. Todėl, kad vos tik ji nusižudė, vienas klientas paprašė kokios nors nėščios sesės, – Pavasario Mėnesiena nuleido balsą. – Metams bėgant sode nusižudė mažiausiai trys seserys.

– Bet sesuo Perlė man sakė, kad mamai baisiai nepatinka, kai praranda investuotus pinigus, todėl ji neleidžia sesėms mirti.

– Tikrai taip. Todėl jos ir nusižudė – kad ją supykdytų.

Į kambarį nusileido ilga, vaiduokliška tyla. Galop aš prašnekau:

– Nemanau, kad vaiduoklių esama.

– Siang Siang, tu tikrai iš proto išsikraustei!

– Nebūk bailė, Pavasario Mėnesiena. Eime!

– O jeigu vaiduoklių iš tikro esama?

– Tuomet aš tave nuo jų apginsiu. Moku kung fu.

Pašokau nuo lovos ir spyriau aukštai iškelta koja.

Mėnuo skaisčiai švietė, žvaigždės degino danguje žėruojančias skyles. Mudvi su Pavasario Mėnesiena atsargiai slinkome į priekį bambukų giraitėje vingiuojančiu taku. Kuo giliau ėjome į tą tankiai užžėlusį taką, vedantį į vaiduoklių lankomą sodą, juo labiau slopo naktiniai paviljono garsai: klegesys, juokas, dainos, pipos melodijos. Po penkiolikos minučių mūsų ausis pasiekė vien vabzdžių svirpimas, lapų šnaresys ir kažkokie tylutėliai, paslaptingi garsai. Mėnulį pusiau užstojo debesų dryžiai, panašūs į ilgų plaukų sruogas, užkritusias ant vaiduoklės veido. Oras buvo karštas kaip mamos tonizuojanti sriuba; pajutau, kad mano sugniaužtas Pavasario Mėnesienos delnas išpiltas prakaito.

– Siang Siang, – sukuždėjo jinai, – man baisu. Gal grįžkim?

– Jau per vėlu.

– Siang Siang, maniau, kad žinai kelią?

– Ne, niekad nesu čia buvusi. Apie sodą esu girdėjusi tik iš Perlės ir kitų sesių.

– Siang Siang, tučtuojau vesk mane atgal!

– Pavasario Mėnesiena, pasiekus pusiaukelę grįžti nevalia, – pamelavau.

– Kodėl?

Ėmiau laužyti galvą stengdamasi prasimanyti įtikinamą priežastį.

– Todėl… todėl, kad man sakė, jog visi grįžusieji mirė paslaptinga mirtimi. Kai išsiruoši, privalai paklusti či , vedančiam tave į sodą. Grįžti prieš či valią negalima.

– Varge, tai ką mudviem dabar daryti?

– Pirma nueikime į sodą, tada spręsime.

Toliau ėjome tyloje, tokioje pat slogioje kaip mūsų širdys. Dabar Pavasario Mėnesiena taip smarkiai laikėsi įsikibusi man į delną, kad jos nagai durte jį dūrė, bet nedrįsau skųstis. Takas buvo drėgnas, kvepėjo šviežia augmenija, sumišusia su pūvančia. Mums vis tekdavo patraukti vos ne iki žemės nukarusias šakas. Penki mano pojūčiai skausmingai fiksavo menkiausią garsą, kvapą ir judesį. Girdėjau, kaip tirštą nakties orą varsto Pavasario Mėnesienos šnopavimas.