Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Pritariamai sulinksėjau.

Ji priėjo ir atsisėdo šalia.

– Siang Siang, ar pastebėjai, kad mūsų šalyje niekas nebūna tiesu, o visados kreiva?

Norėjau atsakyti, bet ji rankos mostu užčiaupė man burną.

– Kinijoje koridoriai statomi ne tiesūs, bet visuomet vingiuoti, klaidūs, – ji žvilgtelėjo pro langą. – O kai vaikštome lauke, niekuomet nežinome, kas mūsų laukia priekyje – mėnulio pavidalo vartai, kuriuose auga ištisi bambukų guotai, ar mažytė vazos pavidalo anga, pro kurią gali įžvelgti tolumoje dunksantį ūkanų gaubiamą kalną.

Kol apie tai mąsčiau, Perlė išsitraukė kiną ir padėjo ant stalo. Mano širdį akimirksniu užliejo džiaugsmas; priėjusi atsisėdau priešais ją.

– Supranti, Siang Siang, – pradėdama groti tarė ji, – kino muzika irgi tokia apgaulinga.

Perlės pirštai ėmė lakstyti po stygas.

– Šitoks skambinimas vadinamas „cikada kviečia rudenį“. Mat plasnodama sparnais ji sukelia ilgai netylantį garsą, – ji vėl perbraukė per stygas. – Toks garsas vadinamas „lipančia į medį beždžione“, mat lipdama į medį beždžionė vis stabteli.

Galiausiai ji delnu prilaikė stygas, kad neskambėtų.

– Dėl tų klaidžių melodijų baigus groti kino muzika toliau atsiliepia tavo širdyje… Ak, kad galėtume taip pat paveikti vyrų širdis!

Jos lūpose pražydo klastinga šypsenėlė.

– Tada visi tie dvokiantys vyrai kratytų pinigus iš savo išsipūtusių kišenių į mūsiškes. O jeigu nekrato – tegul sau sėdi namie ir pisa savo žmonas – tai juk už dyką.

Sukikenau, nors nenumaniau, ką turi jausti vyras, pisdamas savo žmoną.

Perlė priekaištingai į mane žvilgtelėjo.

– Ar žinai, Siang Siang: nors tos padorios moterys iš aukšto žiūri į mus, seseris, jos mums pavydi?

– Suprantu kodėl, sese Perle. Nes jūs kur kas už jas gražesnė, be to, turite daugybę gražių apdarų ir papuošalų.

– Siang Siang, tu sakai tiesą, bet čia dar ne viskas. Tos padorios moterys slapčiomis mums pavydi, mat mes galime rodyti savo moterišką grožį kiek širdis geidžia, nes neturime pasipūtusių šventeiviškų sutuoktinių. Kita vertus, žinai posakį: „Dorybinga moteris negali turėti jokio talento.“ Tačiau mes nesame dorybingos, todėl galime lavinti ir rodyti savo gabumus. Vyrams reikia žmonų, kad gimdytų jiems vaikus, bet reikia ir mūsų, nes mes darome tai, ko nesugeba tos jų senos poniutės pageltusiais veidais – jaudinti jiems širdis, dirginti pojūčius ir duoti peno jų sieloms savo muzika, šokiais ir tapyba. Gal mus kažkas niekina, bet mums nereikia apsimetinėti kvailelėmis, kaip toms žmonoms, kurias jie palieka namie.

Jos veide pasirodė šelmiška išraiška.

– Galiu žadinti geismą, kelti debesis ir lietų bet kuriam vyrui, kuriam tik panorėsiu, o tos moterys turi tenkintis vieninteliu net po jo mirties!

Tai tarusi linksmai nusikvatojo, tarsi tikrai džiaugtųsi esanti prostitutė.

Aš irgi ėmiau juoktis. Mudvi juokėmės, kol ašaros ištryško iš akių ir pritrūkome kvapo.

Kai pagaliau išsikvėpėme, Perlė mostelėjo nefrito apyrankėmis apkarstyta ranka.

– Dabar gali pailsėti.

Neradau sau vietos. Kilo mintis išeiti į kiemą, bet lijo, tad pro lango pinučius žiūrėjau į krintančius ant lapų lietaus lašus. Po kelių minučių, nustojus lyti, išėjau ir vingiuotu taku vaikštinėjau po kiemą. Paskui atsisėdau ant suolo nedidelėje altanoje ir įsmeigiau akis pro vazos pavidalo angą, tikėdamasi įžvelgti tolumoje dunksantį ūkanų gaubiamą kalną.

Po kurio laiko pasijutau išalkusi ir patraukiau į virtuvę. Peržengus slenkstį šnerves ėmė kutenti sodrus, gardus kvapas. A Ping nebuvo matyti aplink. Skrandį staiga ėmė varstyti alkis, tad priėjau prie verdančio katilo, prisisėmiau iš jo į lėkštę ir ėmiau vaišintis gardumynu.

Man bešlerpiant, įėjo A Ping. Pakėliau į ją akis.

– Tetule A Ping, labai gardu! Naujas patiekalas?

Mano nuostabai, ji išbalo.

– Kas nors ne taip?

Užuot atsakiusi, ji ėmė purtyti galvą.

– Tikriausiai koks puikus patiekalas, tausojamas ypatingam svečiui, tiesa? Nesijaudinkit, aš suvalgiau visai nedaug. Be galo skanu. Kas čia?

Ir toliau nekreipdama dėmesio į mano klausimą ji priėjo prie kriauklės ir ėmė plauti indus.

Dar kurį laiką valgiau, paskui man dingtelėjo mintis.

– Ar matei Guigui? Noriu pasidalyti su juo šitais gardėsiais.

Vengdama mano žvilgsnio A Ping parodė į lėkštę priešais mane, paskui į mano pilvą.

– O kur Guigui?

Ji vėl parodė ten pat, tik šįkart labiau pabrėžtinai.

Praėjo kelios akimirkos, kol pajutau sprogstant bombą.

– Nori pasakyti…

Ji toliau linksėjo galvą šveisdama prikaistuvius. Paskui ėmė pilti kažką į kriauklę iš didelio katilo ir akimirksniu virtuvę užtvindė tykštančio vandens garsai.

Mano skruostais nusirito ašaros.

– Jūs išvirėte Guigui?!

Ji nesiliovė linksėti ir šveisti puodus.

– Kaip jūs galėjot šitaip pasielgti?! Jūs šlykšti!

Ji pradėjo trankytis puodais.

– O, varge, – jūs išvirėt Guigui, o aš jį suvalgiau!

Išlėkiau iš virtuvės ir vėmiau, kol skrandyje neliko nieko, vien tulžis. Tada pratrūkau rauda.

– Guigui, maldauju, atleisk! Iš kur aš galėjau žinoti, kad ji tave išvirė?! Aš nežinojau, kad ten tu!

Kai pagaliau nustojau verkti, nusiėmiau Guan In medalioną ir sukalbėjau ilgą maldą. Pirmiausia paprašiau šuniuką atleidimo, paskui paprašiau, kad deivė nusiųstų jį į Vakarų rojų – ten jis iš naujo gims jau žmogumi ir mudu susitiksime vėl.

Galiausiai nuraminta savo maldų nukiūtinau į Perlės kambarį. Įsitaisiusi šalia jos ant sofos vėl apsipyliau ašaromis.

– Sese Perle…

– Kas nors negerai, Siang Siang?

Išliejau savo sielvartą.

Perlė išsitraukė nosinę ir nušluostė man veidą.

– Būk gera, papasakok man, kas atsitiko.

– Tetulė A Ping išvirė Guigui ir aš jį suvalgiau!

Nustebau, nes Perlė atrodė nė kiek nesukrėsta.

– Užjaučiu, – taršydama man plaukus tarė. – Bet kodėl tu jį valgei?

– Todėl, kad nežinojau, jog ten jis! – lemenau nesiliaudama raudoti.

– Nieko baisaus.

Pažvelgiau į ją ašarotomis akimis.

– Nieko baisaus?

– Čia šuniukus dažnai verda. Klientai mano, kad iš šunų išeina puiki tonizuojanti sriuba jų nefrito kotams sustiprinti.

– Vaje, kaip šlykštu! Juk šuniukai – visai kaip kūdikiai!

Perlė mane apsikabino.

– Siang Siang, čia nutinka kur kas blogesnių dalykų.

10

Senatvės raukšlės

Po keturių dienų, kai aš visa dar jaučiausi baisiausiai nelaiminga, kad vargšas mažasis Guigui galų gale atsidūrė mano skrandyje, atėjo Mažoji Raudonė ir nusivedė mane į Perlės kambarį. Supratau, kad artinasi akimirka, kurios taip bijojau. Nusiminiau; net mano šlepečių padai aimanavo brūžindamiesi į grindis.

Mažajai Raudonei teko vos ne stumti mane.

– Būk gera, Siang Siang, paskubėk. Šiandien tavo svarbioji diena ir mama jau ima nekantrauti.

– Labas, mama, – kreipiausi į mėsos luitą, laukiantį manęs už slenksčio.

Fang Rong buvo išsipuošusi: vilkėjo rožine palaidine su įmantriai sumazgytomis auksinėmis sagomis dydžio sulig vynuogėmis. Mane pamačiusi plačiai išsišiepė ir mostu paragino sėstis šalia, priešais Perlės didelį auksuotą tualetinį stalelį.

– Siang Siang, šiandien aš išpuošiu tave taip gražiai, kad būsi panaši į fėją, – tarė ji ryte rydama mane akimis – tarsi būčiau virtusi aukso stulpu.