Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Fungas pasitrynė šerius.

– Eikš, mano mažoji gražuole, – tarė jis tiesdamas kitą ranką man prie veido.

Mama pamerkė akį Fungui, paskui man.

– Pažiūrėkit į mano mažylę Siang Siang. Ji tokia graži, kad visi sutiks: ji verta daugiau negu tūkstančio dviejų šimtų mergelių kartu sudėjus, ar ne tiesa, didysis pone Fungai?

Fungas nusikvatojo. Nustebau, nes jo balsas buvo sodrus, skardus, nors buvo toks senas ir perkaręs. Nejaugi tokį poveikį išties padarė visos tos skaistuolės?

Mama sukikeno, paskui reikšmingai žvilgtelėjo į žvakes ant altoriaus. Tik tada supratau, kodėl tos žvakės drakono ir fenikso pavidalo – jos simbolizavo sutuoktinių sueitį! Pajutau, kad mane ėmė pykinti ir kad Fungo delnas mėgina išgauti pratisus garsus iš mano šlaunies. Tada dar susigriebiau, kad mama jau išėjo ir paliko mane kambaryje su ta judančių raukšlių krūva.

Dabar visos tos raukšlės prisiartino prie manęs lyg potvynio bangos.

– Mažoji balandėle, ką darysi, kad suteiktum man malonumą?

Atsilošiau, kad nejusčiau nuo jo sklindančios opijaus smarvės.

– O ko norėtumėte?

– Gal pirma pamasažuotum?

Jis čiupo mano delną ir patrynė juo sau ranką.

Įsivaizduodama, kad jis netrukus nusirengs drabužius ir atidengs daugiau tų juodų dėmių, suglebusio kūno ir net savo nefrito kotą (tikriausiai panašų ne tiek į brangakmenį, kiek į supuvusį bananą), vėl pajutau pykinimą. Ak, Guan In, prašau tave: padėk man kuo greičiau ištrūkti iš šio kambario!

Kol mintyse meldžiau Gailestingumo deivę, kabančią man po kaklu, šovė mintis.

– Didysis pone Fungai, – kiek įmanydama maloniau išsišiepiau, – gal aš pirma jus palinksminsiu, o pamasažuosiu paskui?

Atrodė, kad gausios Fungo raukšlės išnyko.

– Palinksminsi? Kaip?

– Tarkim, padainuosiu?

– Jeigu turi gerą balsą.

Jis paėmė auksu inkrustuotą vandens pypkę ir ėmė traukti dūmą, leisdamas vandenyje burbulus.

– Na, gerai, pradėk.

Giliai įkvėpiau ir sudainavau ištrauką iš Pekino operos arijos. „Vėliavos plevėsuoja už miesto vartų. Aš vedu narsius kaip liūtai karius, pasiryžusius apginti mano tėvynę!“

Pasirinkau šį kūrinį, o ne kokį… romantiškesnį. Mat net šiame gražiame kambaryje man nekilo nė menkiausių romantiškų jausmų.

Man baigus Fungas ėmė karštai ploti.

„O, varge, – pamaniau. – Kas toliau? Greičiau sugalvok dar ką nors!“

Matyt, Guan In ir vėl išgirdo mano maldą, nes staiga man šovė dar viena mintis. Darsyk išspaudžiau šypseną, parodydama duobutes skruostuose.

– Didysis pone Fungai, galiu jus palinksminti dar kitaip.

– Dar kitaip? Hmmm… Mažoji kerėtoja, žinai daugybę gudrybių, ar ne? O kaip?

– Kung fu.

Jis įgnybo man į skruostą.

– Sakai, kung fu? Tu tokia silpnutė ir moki kung fu?

– Tik pačius veiksmus – kovoti visiškai nemoku.

Jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, paskui nuo kojų iki galvos.

– Kur to išmokai? Nemanau, kad čia?

– Ne čia, didysis pone Fungai. Iš savo tėvo. Jis buvo aktorius, vaidindavęs kovos menus mokančius veikėjus.

Mečiau į jį didvyrės žvilgsnį – Perlė to manęs nemokė – paskui pademonstravau spyrį iki dangaus – ištiesiau koją tiesią lyg kartį ir staigiu judesiu iškėliau virš galvos.

– Hmmm, neblogai, – jo akys prasiskverbė pro raukšles ir negalėdamos patikėti įsmigo į mane.

Tada nukrausčiau apskritą stalą, užšokau ant jo ir aštuonis kartus persiverčiau kūliu.

– Oho! – plodamas katučių sušuko Fungas. – Tikrai puikiai tai moki, Siang Siang.

Nušokau nuo stalo ir pagarbiai sudėjau rankas.

– Didysis pone Fungai, jūs per daug mane giriate. Savo gebėjimais nė iš tolo neprilygstu tėčiui: jis galėjo šimtą aštuonis kartus persiversti kūliu ant tokio stalo. Niekam nepavyko sumušti šio rekordo nuo tada… – prikandau liežuvį pačiu laiku, nespėjusi per daug atskleisti apie tėtį.

Fungas smalsiai į mane žvilgtelėjo.

– Kas tavo tėvas?

– Garsiausias… – tuoj pat sumojau pakeisti tėvo scenos slapyvardį iš Dundančio Griaustinio į Vieną Griaustinio Driokstelėjimą.

Senis nusijuokė.

– Cha! Nors nesu operos gerbėjas, žinoma, esu girdėjęs apie tavo tėvą. Tik niekad nemaniau, kad vieną dieną paimsiu či iš jo brangiosios dukros brangiųjų vartų. Cha – kokia netikėta premija!

Staiga prisiminiau, kad išties buvo aktorius, pasivadinęs Vienu Griaustinio Driokstelėjimu, bet jau senokai mirė. Pajutau didžiulį palengvėjimą.

Fungas taip nuoširdžiai juokėsi, kad pamaniau, jog jis gali uždusti.

Deja, neužduso.

Jis tik apžiūrinėjo mane gašliu žvilgsniu ir jo akys sužėrėjo lyg ta pora santuokos žvakių, o lūpos ėmė čiulpti pypkę kaip kūdikio, prigludusio prie paburkusio spenelio.

Toliau mosavau kumščiais į visas puses, paskui lyg patrakusi spardžiau orą.

Atrodė, kad akimirką Ištvirkęs Merdintis Senis pamiršo, už ką sumokėjo pinigus, – jis tik plojo staugdamas: „Oho! Tai bent!“

Šitaip padrąsinta toliau rodžiau savo gebėjimus. Pirma pamėgdžiojau žiaurųjį, galvas mėgusį kapoti generolą Guaną9. Paskui pasiverčiau išdykusiu Beždžionių karaliumi ir ėmiau be perstojo mirksėti ir kasytis. Tada virtau Na Dža, mažuoju dievuku: laksčiau po kambarį greitu, energingu žingsniu (ne karpytais auksinio lotoso žingsniais, kurių mane mokė Perlė), varčiausi kūliais ir sukausi ratu ant vienos kojos. Galiausiai pašokau aukštyn ir nusileidau ant grindų ištiestomis kojomis – parodydama jomis kinišką vieneto ženklą.

– Puiku! Nuostabu! – šaukė Fungas tuo panašiu į varpą balsu. – Na, gerai, užteks kung fu – atėjo metas masažui.

O gailestingoji Guan In, prašau tavęs – neversk manęs liesti tų raukšlių – rodos, po mano pirštais jos išteš kaip minkštas dumblas!

Išsišiepiau parodydama duobutes skruostuose, stengdamasi kiek įmanydama ilgiau atitolinti akimirką, kai paliesiu tą pūvančią mėsą.

– Didysis pone Fungai, aš jums dar neparodžiau vieno triuko.

– Dar vieno? Bet, Siang Siang, – susiraukė jis apsimesdamas nuliūdęs, – man skauda visus raumenis!

– Didysis pone Fungai, – tik vieną, būtinai turite jį pamatyti. Prašau jūsų, – plačiai nusišypsojau parodydama gražius savo dantis. – Čia mano įspūdingiausias kovinis veiksmas.

– Na, gerai – rodyk.

Nurijau seiles, giliai įkvėpiau ir aukštai pašokusi ištiesiau koją. Pajutau pasididžiavimą girdėdama, kaip aplink švilpia oras, bet tuo pat metu išsigandau, nes išgirdau didįjį poną Fungą veriamai sušunkant!

Dunkstelėdama nusileidau ant grindų ir pažiūrėjau į jį. Didysis ponas Fungas delnais užsidengęs veidą baubė kaip skerdžiama karvė! Kai atitraukė rankas, pamačiau skausmo iškreiptame jo veide didelį raudoną rumbą. Tarsi to dar nebūtų gana, iš lūpų kampučio tryško kraujas!

Pakliuvau į didelę, didelę bėdą. Arba didysis ponas Fungas, arba mama tuoj pat mane užmuš! Bet ne, ne taip paprastai. Mama pirma įmes mane į tamsųjį kambarį pašerti žiurkių, paskui stebint Fungui išrengs nuogai, pakabins žemyn galva ir plieks rimbu, kol sutrūkinės oda ir sulūžinės kaulai. Prieš mane nugalabydami juodu pasitars, kaip geriausia tai padaryti: pakariant vaiduoklių sodo šventykloje, paskandinant Huangpu upėje, sukapojant į gabaliukus ar apipilant benzinu, o paskui užmetant degantį degtuką… O gal, nenorėdamas gaišti laiko, didysis ponas Fungas tiesiog paleis man kulką į kaktą! O gal, nenorėdamas eikvoti kulkos, įsakys savo apsaugininkui pasmaugti mane plikomis rankomis!