Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

– Ačiū, kad šiandien padėjote su didžiuoju ponu Fungu…

– Tavo atsiprašymas nieko nereiškia. Turi kai ką padaryti, kad išpirktum kaltę.

– Pavyzdžiui?

Jis plačiai nusišypsojo parodydamas lygutėlius kaip arbūzo sėklos dantis.

– Pavyzdžiui, – atsakė jis vėl pamaskatuodamas gyvatę.

Tik tada suvokiau, kas ten, – rimbas!

Kūnas nuėjo pagaugais.

– Tėti, maldauju: neperkite manęs! Didysis ponas Fungas nebepyksta!

– Perti tave?

Jis įgnybo man veidą tais savo ilganagiais pirštais.

– Žinoma, nepersiu, kvaila mergiote. Manai, aš toks negailestingas, kad galėčiau juo čaižyti tau dailų veidą ir gražų kūną?

Jis pasilenkė ir suniurnėjo man į ausį:

– Siang Siang, aš noriu, kad tu išpertum mane, – jis pamerkė akį. – Kaip šiandien didįjį poną Fungą.

– Bet aš jo ne… – nebaigiau sakinio: kaip galėjau jam papasakoti, kas iš tikrųjų nutiko?!

– Nemeluok man, Siang Siang. Mes visi žinom, kaip šiandien padarei didįjį poną Fungą labai laimingą, – jis patylėjo, paskui pridūrė: – Šiaip ar taip, dabar aš noriu pasijusti toks pat laimingas, tik šįkart nepersistenk, gerai?

Jis padavė man rimbą, nusivilko marškinius ir kniūbsčias atsigulė ant lovos.

Vaje! Rimbas buvo sunkus kaip girta gyvatė!

Tamsoje pasigirdo Vu Čiango balsas.

– Išperk mane, ir tiek. Kiti pamanys, kad čia tik dar vienas klientas ir sesuo kelia debesis ir lietų. Nagi, plok, kad tave kur velnias! – užriko jis.

Sukaupiau visas jėgas ir perdaviau jas į rimbą. Iš pradžių čaižiau atsargiai, bet paskui, matydama, kad jam iš tikro patinka, ėmiau vanoti smarkiau. Dar smarkiau. Cha – pagaliau galėjau atsikeršyti už viską, ką teko iškęsti šitame kekšyne! Rimbas vis smarkiau krito ant to besiraitančio kūno. Tėtė dejavo ir šaukė, tarsi nežinodamas, ar jam skauda, ar malonu. Pro langą sklindančioje mėnesienoje pamačiau, kaip dideli prakaito karoliai it nereginčios lėliukės nusėja jam nugarą.

Plakiau jį dešimt minučių, kol jis galiausiai liepė man liautis. Abu jautėmės be galo išvargę ir patenkinti.

Tada… jis paguldė mane ant lovos ir įbruko savo nefrito kotą į mano brangiuosius vartus.

Kol aš isteriškai raudojau, Vu Čiangas užsitraukė kelnes plūsdamasis.

– Velnias! Velnias! Tu uola, tikra uola! Kodėl nesakei man, kad tebesi mergelė?!

Nenustojau verkti.

– Kodėl tu vis dar mergelė? – neatlyžo jis. – Argi didysis ponas Fungas tavęs nepiso ? Sakyk man tiesą!

Papurčiau galvą.

– Nepiso ?!

Vėl papurčiau galvą.

– Tai ką jis darė?

Vis dar buvau per daug priblokšta, kad galėčiau ką nors atsakyti.

Tėtė čiupo rimbą ir grasinamai plojo juo man po kojomis. Mane pervėrė skausmas, nors rėžė ne man, o į šaltas grindis.

– Gal tu kurčia?! Ar girdėjai mano klausimą? Nejaugi didysis ponas Fungas neįkišo savo koto į tave?!

– Ne!

– O, dangau!

Rimbas nukrito ant grindų kaip išskrostas ungurys.

– Bet juk tu žaidei su juo sekso žaidimus, plakei jį?!

– Ne, aš to nedariau!

– Nedarei? Tai kodėl jam skaudėjo?

Papasakojau jam, kas iš tikrųjų nutiko.

– Tu spyrei jam į veidą?

– Bet tik per klaidą!

Vu Čiangas atrodė, lyg vienturtis jo sūnus būtų ką tik nušokęs nuo stogo. Abu tylėjome. Tada jis metė į mane šiurpų žvilgsnį.

– Jei ką nors papasakosi mamai apie šį vakarą – užmušiu!

Tada taip nusijuokė, kad man kraujas sustingo gyslose.

– Esi protinga, Siang Siang. Kas tau labiau patiktų: kad tau gyvai nudirčiau odą, perčiau tol, kol mėsa nusiners nuo kaulų, ar tik laikyti liežuvį už dantų?

Buvau tokia apstulbusi, kad neįstengiau nieko atsakyti. Tas gražusis mokslininko išvaizdos tėtė pasirodė besąs žmogumi apsimetęs vilkas!

Ašarotais skruostais nulėkiau į Perlės kambarį, bet durys buvo užšautos. Iš kambario sklido jos balsas ir pipos garsai: ji linksmino svečią. Atėjau dar tris kartus, bet pro uždaras duris buvo girdėti vyro balsas, tad nedrįsau belsti.

Sulaukusi ryto įsmukau į jos kambarį ir papasakojau apie didįjį poną Fungą ir Vu Čiangą.

– Tas prakeiktas šunsnukis! – įtūžo Perlė. Jos akys, paprastai lakstančios į šalis kaip peteliškės, dabar įsmigo į mane kupinos susirūpinimo. – Ar jautiesi gerai, Siang Siang? Ar tėtė nesukėlė tau skausmo?

Žinoma, sukėlė, bet ką aš galėjau daryti? Jei būčiau pabėgusi, o jie būtų mane sugavę, būčiau virtusi gardžiu kąsniu tamsiojo kambario žiurkėms. Šiaip ar taip, kadangi gyvenau viešnamyje, anksčiau ar vėliau būčiau buvusi išžaginta. Tai koks skirtumas?

Taigi suėmiau save į nagą ir pamelavau:

– Nelabai. Šiaip ar taip, nesijaudinkite dėl manęs, sese Perle. Jaučiuosi gerai, – tada pakeičiau temą. – Ko taip susinervino tėtė?

– Todėl, kad daug vyrų mėgino nusipirkti tavo pirmąją naktį, o didysis ponas Fungas sumokėjo daugiausia. Taigi jeigu jis grįš ir sužinos, kad tu nebe mergelė, šįsyk jis tikrai nusiaubs urvą. Vakar buvo vieni niekai – jis tik paspyrė stalą ir sudaužė veidrodį bei kelias lėkštes. Visi paklius į baisią bėdą – mama, tu ir ypač tėtis. Jis išsrėbė tavo skaistybės sriubą, už kurią sumokėjo didysis ponas Fungas. Taigi tėtė ne tik įžeidė šį žmogų – jis dar ir neteko galimybės pajaunėti…

– Bet juk čia tiek daug kitų mergelių…

– Taip, bet tu esi gražiausia, o jis jau sumokėjo krūvą pinigų.

Apsiverkiau.

Perlė mane apkabino ir mudvi ilgai stovėjome susiglaudusios.

Galop ji paleido mane iš savo glėbio.

– Siang Siang, per daug nesijaudink. Visos mes, seserys, mokam visokių gudrybių, tad visada sugalvosim kokią išeitį…

– Kokią?

– Kai didysis ponas Fungas ateis vėl, mama duos tau flakonėlį vištos kraujo tam baltam audeklui ištepti. Ji visuomet šitaip moko merginas apgauti klientus. Kartais mes net ištepam lūpdažiu savo „ pipos stygas“, kad apkerėtume tuos čou nanžen .

– Bet aš negaliu apie tai pasakoti mamai: tėtė sakė, kad nudirs man gyvai odą!

– Gerai, tada aš pati tave parengsiu.

– Bet didysis ponas Fungas sugaus mane apgaudinėjant!

– Nesugaus – tu pirma jį nugirdysi.

– O jeigu jis negers?

– Cha – dėl to gali būti rami. Jeigu klientas negeria, jis ir nekekšauja. Visi jie ateina penketo nuodų: ištvirkauti, lošti, gerti, dykinėti ir rūkyti opijaus.

– O kas, jeigu jis prašys, kad su juo išgerčiau, ir pasigersiu aš, o ne jis?

– Kai klientas prašo su juo išgerti, nugirdyk jį vis pripildydama jo stiklą, o savo gėrimą išspjaudama į gėlių vazoną.

– O jeigu jis nepasigers, ir tiek?

– Tada apsvaigink jį opijumi. Duosiu tau jo, kai grįš didysis ponas Fungas. Jau daug metų laikau jo atsargą tokiam netikėtam atvejui.

– O jeigu jis nerūkys opijaus?

– Siang Siang, tu baisi bailiukė, ar ne? Bet tai geras požymis, rodantis, kad esi atsargi. Man tai patinka, – ji patapšnojo man per ranką. – Sakau tau: nesijaudink. Prisimeni, kaip mokiau suvilioti vyrą akimis?

Linktelėjau.

– Galiu lažintis: Fungas dar nebus spėjęs paragauti jokių svaigalų, o jau bus apgirtęs nuo tavo žvilgsnio. Ypač, jeigu netyčia tavo apdaras nusmuks ir atidengs petį, supratai?

Vėl linktelėjau. Po kurio laiko paklausiau:

– O kas, jeigu jis negrįš?

– Cha? Kai jis už viską jau sumokėjo?!

– Bet aš spyriau jam į veidą.

– Siang Siang, tu visiškai nepažįsti vyrų, tiesa? Jis nenustos tavim domėjęsis, kol tavęs neišpis . Dabar tu vis dar esi egzotiškas patiekalas, padėtas ant aukšto stalo, o jis – mažas berniukas, varvinantis į jį seilę. Patikėk manim, – su panieka balse tarė Perlė, – jis neužsitrauks kelnių, kol neparagaus gardžiojo padažo iš tavo auksinės lėkštės!