Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Linktelėjau.

– Noriu, kad mudvi jomis būtume, – kalbėjo jinai. – Tu irgi to nori?

Buvau per daug sujaudinta, kad galėčiau ką atsakyti. Kaip tik to aš ir norėjau – gražios, viską žinančios vyresniosios sesers, kuri man padėtų išsisukti iš visų bėdų! Šįsyk mano galva sulinksėjo kaip medinė lazdelė, barbenanti būgną mūšio scenoje.

– Gerai, tada eik dabar į savo kambarį. Man reikia pasirengti ritualui. Ateik į mano kambarį po pusės keturių ryto.

Paryčiais sutartu laiku įsmukau į Perlės kambarį. Nustebau: užuot išsipuošusi ritualui, ji nepasigražino veido kosmetika; nors vilkėjo šilkine palaidinuke ir kelnėmis, apdarai buvo paprasti – balti, nesiuvinėti.

– Sese Perle, – atsisėdau ant sofos šalia jos, – lyg ir sakei, kad surengsime ritualą…

Ji linktelėjo dėliodama kažkokius reikmenis krepšyje.

Man širdis ėmė tankiai plakti iš jaudulio ir baimės.

– Mes bėgsime?

– Ne, tik į sodą.

– Turi galvoje tą vaiduoklių sodą, kur tu…

Ji paėmė krepšį, kita ranka suėmė mano delną.

– Eime.

Nusivyliau pamačiusi, kad šį kartą sodo balose mėnulis neatsispindėjo. Kilo mintis apie merginą, kuri kietai užmerkia akis, kad aplinkiniai neįstengtų pamatyti jos sielos. Tylomis sekiau paskui Perlę iki pat šventyklos; mano širdis plakė jos karpytų auksinio lotoso žingsnių ritmu.

Įėjus į apšiurusią salę žibintas Perlės rankoje nušvietė voratinklį, išdaužtą langą ir į sužeistą žvėrį panašią apdulkėjusią skrynią. Mano akys vis krypo į lubas – iš jų vidurio į šonus ėjo storos gegnės. Spėliojau, ant kurios tabalavo lieknas Rubinės kūnas ir kiek dar seserų trūkčiojo palubėje veltui mėgindamos paskutinį kartą įkvėpti oro šiame pasaulyje.

Mintys vis sukosi apie pakaruoklius, ir aš net bijojau giliai kvėpuoti, juo labiau klausinėti ko nors Perlės.

Netrukus atsidūriau priešais altorių šalia Perlės; jos žibintas skleidė gražią, bet pamėklišką dramblio kaulo spalvos šviesą. Perlės išraiška buvo liūdna, bet judesiai tikslūs. Ji skuduru nušluostė dulkes nuo altoriaus, paskui pakėlė išblukusį audeklą ir ištraukė iš po jo Guan In statulėlę. Tada išėmė iš savo krepšio smilkytuvėlį ir pastatė šalia medinės deivės. Paskui ištraukė vazelę su šviežiomis gėlėmis, lėkštę su įvairiais vaisiais, kitą su užkandžiais ir nedidelį arbatos servizą.

Viską išdėliojusi ant altoriaus priešais Guan In pasisuko į mane ir labai tyliai, tarsi bijodama ką nors sutrikdyti – nors nė kiek neabejojau, kad aplink nesama jokių žmonių ir net vėlių, – prašneko. Na, gal ir nebuvau visai tikra, kad jų nesama, bet įrodyti, kad jų nėra, irgi negalėjau!

– Siang Siang, dabar mudvi uždegsime smilkalus, pasimelsime Guan In, paskui jos, kaip liudytojos, akivaizdoje prisieksime būti seserimis. Nieko manęs neklausinėk, tik daryk, ką darau aš.

Perlė uždegė tris smilkalų lazdeles ir paskutinę padavė man. Stiprus kvapas, tvoskęs man į šnerves, apvalė priplėkusį karštą orą. Pro dūmų šydą Perlės veidas atrodė netikras – kaip panirusios į vandenį gražuolės. Tada ji tiesia linija sudėjo tris puodelius ir įpylė į juos arbatos.

Neiškentusi paklausiau:

– Sese Perle, juk mes tik dviese?

– Ne, trise. Tu, Rubinė ir aš.

– Bet ji mirusi!

– Tik kūnu.

Mane nukrėtė šiurpas; apsidairiau: gal palubėje sklando ilgaplaukė mergina – be pėdų, baltu plačiu drabužiu.

Bet oro nevirpino niekas, tik šiurpokas Perlės balso aidas.

– Siang Siang, pasiūlyk smilkalų ir sukalbėk trumpą maldą Guan In. Kartok mano žodžius.

Ji atsiklaupė ir laikydama smilkalus sau virš kaktos ėmė niurnėti:

– Bodisatva11 Guan In, prašau tavęs: paliudyk šiąnakt mano, Perlės, mano vyresniosios sesers Rubinės ir mano jaunesniosios sesers Siang Siang priesaiką tapti prisiekusiomis kraujo seserimis.

Tada ji pasisuko į mane.

– Siang Siang, dabar pakartok mano žodžius.

Atsiklaupiau šalia ir kiek baimindamasi suniurnėjau tuos pačius žodžius.

Perlė išsitraukė adatą ir miniatiūrinį puodelį.

– Siang Siang, duok man vidurinįjį pirštą.

Jau buvau beklausianti, kas čia dedasi, bet ji jau spėjo įdurti adata man į pirštą.

– Oi! – garsiai surikau, daugiau iš netikėtumo negu iš skausmo.

Nekreipdama dėmesio į mano riksmą ji susikaupusi maigė man pirštą, kol ėmė lašėti kraujas. Iš nuostabos netekusi žado tik spoksojau, kaip mano pačios kraujas plinta į tamsiai raudoną balutę tarp baltų puodelio sienelių.

Kai mano pirštas nustojo kraujuoti, Perlė pakartojo procedūrą su savo pirštu. Paskui išsitraukė merginos nuotrauką, dūrė adata jai į kaktą ir suvaidino varvinanti kraują į tą patį puodelį.

Tada padėjo nuotrauką ant altoriaus.

– Sese Perle, nuotraukoje jūs! – apstulbusi sušukau.

– Ne, ten Rubinė. Ji buvo septyneriais metais už mane vyresnė. Bet mudvi išties panašios.

Nors šventykloje buvo karšta, pajutau, kaip mano nugarkaulis virsta ledo stulpu. Spoksojau į nuotrauką, paskui į Perlę, paskui vėl į nuotrauką, jausdama, kad sesė vienu metu gyva ir mirusi!

Perlė pastebėjo mano išraišką, bet nekreipdama į ją dėmesio ėmė maišyti kraują puodelyje. Paskui įmerkė pirštą į kraują, teptelėjo juo kaktą sau, paskui man. Galiausiai gurkštelėjo kruvino skysčio ir ženklu paragino mane išgerti kas liko. Paklausiau, mat buvau tokia persigandusi, kad nė nedrįsau prieštarauti.

Perlė ėmė niurnėti kitą maldą:

– Gailestingoji bodisatva Guan In, nuo šiol, kad ir kas nutiktų, Siang Siang ir aš, seserys, siejamos kraujo ryšio, širdimi ir protu būsime kaip viena. Jeigu viena išduos kitą, tegul ją mirtinai nutrenkia žaibas.

Žodžiai „tegul mirtinai nutrenkia žaibas“, palydėti dar ir rūstaus Perlės žvilgsnio, mane sukrėtė. Išsigandusi pakartojau maldą žodis į žodį.

Baisiausiai nustebau, nes tada tarsi iš niekur atsirado geltona peteliškė ir ėmė pleventi virš Rubinės nuotraukos.

Perlės akys pritvinko ašarų.

– Matai, Siang Siang, čia Rubinė. Žinojau, kad ji pasirodys. Buvau įsitikinusi!

Įsistebeilijau į tą padarėlį iš visų jėgų stengdamasi įsivaizduoti gražią jauną moterį, bet mačiau tik geltoną peteliškę.

10 Paskutinė Kinijos imperatorių dinastija.

11 Budizmo koncepcija – žmogus, atsisakęs nirvanos ir nusprendęs savo išmintimi padėti kitiems pasiekti nušvitimą, vienas iš Budų.

12

Prilupta katė

Naktį po ritualo man širdy būdavo čia lengva, čia sunku. Lengva, nes jaučiausi laiminga, kad nebesu vieniša kaip pirštas šiame pasaulyje. Sunku, nes su baime laukiau dienos, kai grįš didysis ponas Fungas. Bet jis negrįžo – kol kas. Mama man sakė, esą jis išvykęs iš Šanchajaus kažkokiais reikalais – niekas nežinojo kokiais. Pasak vienų, jis kontrabanda gabenantis aukso luitus, pasak kitų – cigaretes – ir kurį laiką negrįšiąs. Bet jis jau buvo sumokėjęs už mano pirmąją naktį, todėl man nebuvo leidžiama aptarnauti jokių kitų klientų, kol jis pasirodys.

Per tą laiką neturėjau daugiau ką veikti, tik mokytis menų ir laukti. Jaučiausi keistai: vieną akimirką laiminga, kitą slegiama baimės. Tai tęsėsi tol, kol vieną dieną susigriebiau, kad protetė neaplankė manęs jau kelios savaitės.

Džiaugiausi atsikračiusi šio bjaurumo, nors tik laikinai. Kai apie kažką šnekučiavomės, pasakiau apie tai Perlei, ir ji net apsilaistė arbata.

– Po velnių! Siang Siang, tu tikriausiai nėščia!