Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Perlė nutilo ir vos susitvardė nepratrūkusi raudoti.

– Labai užjaučiu, sese Perle.

Abi tylėjome. Perlė įdėmiai apžiūrėjo mano krūtinę.

– Atnešiu tau kai ko spenelių skausmui numalšinti.

Perlė išėjo iš kambario ir grįžo su skardinuke rankoje. Kai nukėlė dangtelį, pamačiau baltus miltelius.

– Čia opijus, Siang Siang. Įtrinsiu jo tau į spenelius, paskui jo pauostysi ir užmigsi. Kai pabusi, skausmas ir paburkimas bus pranykę.

Perlė pamasažavo man spenelius, pauosčiau opijaus ir sesės glėbyje užmigau sunkiu, į kliedesį panašiu miegu.

Kai pabudau, krūtis vis dar gėlė. Paprašiau Perlės duoti pauostyti dar opijaus, bet ji priekaištingai į mane žvilgtelėjo.

– Ne, Siang Siang. Dar tapsi puolusia seserimi.

Po trijų savaičių, kaip Perlė ir buvo išpranašavusi, didysis ponas Fungas grįžo. Mamos paliepti tarnai kruopščiai sutvarkė ir ištaigingai išpuošė svečių priėmimo kambarį, primerkė šviežių gėlių ir iškvėpino.

– Siang Siang, žiūrėk, kad šį kartą padarytum didįjį poną Fungą laimingiausiu žmogumi pasaulyje, – Fang Rong taip sužaibavo į mane akimis, kad ko negriuvau negyva. – Antraip tavo kailis oi kentės!

Nespėjus jai įstumti manęs į kambarį, slapčia paliečiau vištos krauju iš anksto sumirkytą džuang juan antspaudą, užkištą į palaidinukės užantį. Tada panosėje sukalbėjau maldą po kaklu kabančiai Guan In.

Kai įėjau pro duris karpytais auksinio lotoso žingsneliais, Fungo veide nušvito plačiausia šypsena.

– Siang Siang, mano mažoji gražuole, kaip aš tavęs pasiilgau!

Į lavoną panašų kūną buvo apsisiautęs tamsiai mėlynu chalatu su išsiuvinėtu ženklu šou , reiškiančiu ilgaamžiškumą. Jo lūpos prasiskyrė ir aš pamačiau dvi eiles ilgų, pageltusių dantų bei plačiausias sumaigyto baklažano spalvos dantenas. Panašia į krabo žnyples ranka jis sugriebė mane už juosmens.

Ko nepaspringau seilėmis. Tada, prisiminusi Perlės pamokas ir Fang Rong grasinimą, bemat atsisėdau jam ant kelių.

– Ak, didysis pone Fungai, – koketiškai žvilgtelėjau į jį, – kodėl nepasirodėte anksčiau? Jūs privertėte mane laukti taip ilgai, kad man širdis ėmė pūti!

Sutelkusi visas valios jėgas paglosčiau delnu jam skruostą.

Jis stvėrė mano ranką ir aistringai ėmė gręžti liežuviu plaštaką – mane bemat supykino.

Kikendama švelniai stumtelėjau jį nuo savęs.

– Prašau, nereikia, didysis pone Fungai, jūs mane kutenate!

– Kutenu? Cha, cha, cha! Tuoj mirtinai užkutensiu, kai mano nefrito kotas praskleis tavo švelniuosius vainiklapius!

Nežinojau, ką atsakyti. Tada nuo apskrito stalo paėmiau vyno indą ir pripyliau mums abiem po pilną puodelį.

– Didysis pone Fungai, – grakščiu rankos judesiu, palydėtu iš proto varančiu žvilgsniu, padaviau jam puodelį, – prašom išgerti šio pagarbos vyno iš jūsų nuolankiosios Siang Siang ir šitaip atšvęsti mudviejų drakono ir fenikso naktį.

Kol Fungas paėmęs puodelį iki dugno išmaukė vyną, savąjį slapčia išpyliau į vazoną šalia kėdės.

Nieko nelaukdama pripyliau jam dar puodelį.

– Didysis pone Fungai, šį vyną išgerkime už jūsų sveikatą ir ilgą amžių.

Jis paklusniai ištuštino antrą puodelį, aš savuoju vėl palaisčiau augalą.

– Didysis pone Fungai, – pripyliau jam trečią, – čia už tai, kad jūsų verslas klestėtų.

Jis nepritariamai žvilgtelėjo į mane.

– Luktelk, Siang Siang. Aš nenoriu tuoj bemat nusigerti.

– Ką jūs, didysis pone Fungai, – atsakiau pasikeldama suknelę ir parodydama nemažą dalį nuogos kojos, – nemanau, kad toks patyręs vyras kaip jūs gali taip lengvai pasigerti.

Fungo ranka atsidūrė ant mano šlaunies.

– Gerai, Siang Siang, tik nenugirdyk manęs – noriu pasimėgauti mūsų vestuvių naktimi.

Nuo paskutinių dviejų žodžių mane nukrėtė šiurpas, bet aš kuo maloniausiai jam nusišypsojau ir prikišau plonyčio porceliano puodelį jam prie lūpų. Jis mielai ištuštino ir trečią. Vargšas puodelis – niekinamas tokių šlykščių lūpų!

Pripyliau jam ketvirtą kartą.

– Didysis pone Fungai, o čia už…

– Gana, Siang Siang, daugiau nebegersiu. Noriu įžiebti raudoną…

– Bet, didysis pone Fungai, – išsitraukiau nosinę ir žaismingai mečiau į jį, – šis tostas už jūsų atžalą, tai kaip jūs galite atsisakyti?

– Atžalą? – suniurnėjo jis visas išraudęs, nuo vyno apsiblaususiomis akimis. – Na, gerai, tada turėsi išgerti kartu su manimi.

Vėl teko sutelkti visas valios jėgas, kad nesusivemčiau.

Nieko neįtardamas jis smagiai siurbtelėjo iš puodelio, tada, mano nuostabai, prisikišo man prie pat veido, praskėtė man lūpas ir išpurškė vyną iš savo burnos į manąją.

Gėrimas nudegino man viską nuo gerklės iki pat skrandžio. Ėmiau springti. Fungas nusijuokė, paskui paglostė nugarą. Meiliai. Paskui aistringai. Tada supratau, kad akimirka, kurios labiausiai bijojau, atėjo.

Netrukus jis užgriuvo ant manęs ir kišo savo supuvusį kotą į mano brangiuosius vartus.

Kai pagaliau baigė savo žygdarbį – traukyti kotą ir ant manęs griuvinėti, – dar kartą įkišo liežuvį man į burną, paskutinį kartą garsiai pačiulpė mano seilių, tada ėmė rengtis. Keista, bet padėjęs šitiek pastangų atrodė net jaunesnis ir gyvesnis.

Apsirengęs prisimerkė ir pažiūrėjo į sujauktus patalus. Pamačius mano kruviną džuang juan antspaudą, apsiblaususiose akyse pasirodė begalinis pasitenkinimas.

– O! – sukriokė jis. – Nuo šiol mano verslas klestės ir aš gyvensiu ilgai, ilgai!

Jis paėmė antspaudą iš mano rankų, ištuštino dar vieną puodelį vyno, nusijuokė lyg beprotis ir išsvirduliavo pro duris.

ANTRA DALIS

13

Gyvenimas ėjo toliau

Kad ir kiek vargų patyriau, gyvenimas ėjo toliau. Persikų žiedų paviljonas, rodės, klestėjo labiau negu kada nors anksčiau, ir mama su tėčiu dar niekada neatrodė tokie laimingi. Kai klientai jai į delną įsprausdavo storus sidabro skritulius, ji iki ausų išsišiepdavo ir jos akys pasidarydavo apskritos kaip aukso monetos.

Na, o aš vis labiau apsipratau su gyvensena šiame aukso dulkėmis nubertame pragare. Stengiausi visą dėmesį sutelkti į tai, kaip privilioti turtingiausių svečių ir parduoti savo šypseną ir odą. Man neliko nieko kita, kaip prisiminti motinos patarimą: „Likimo mes negalim įveikti, bet galim jam nesipriešinti ir gauti iš to visa, kas įmanoma. Stenkis būti laiminga.“ Ir Perlės pamokymą: „Jei klientas tau pasirodys siaubingai, nepakenčiamai, neapsakomai atstumiantis, užsimerk, sulaikyk kvapą ir visą laiką įsivaizduok, kad esi tik lavonas, kažkaip įsigudrinantis raitytis ir dejuoti.“

Nors Persikų žiedų paviljonas – viešnamis, laimė, jis buvo aukštos klasės, todėl mums ne visą laiką teko kelti debesis ir lietų. Be tos savaime suprantamos paslaugos mes teikdavome klientams ir keletą kitų.

Ho dača – arbata su užkandžiais – man patiko labiausiai, nes linksminau svečią tik skambindama pipa ir dainuodama. Be to, turėjau pilti jam arbatos ir vyno, ruošti vandens pypkę su opijumi ir sėdėti šalia, kol jis lošdavo, bet tai buvo lengva. Klientui atėjus pirmą kartą, niangi – tarnaitė – pastatydavo prieš jį arbatinuką ir dubenėlį skrudintų arbūzų sėklų. Tada, kiek atsipalaidavęs, jis išsirinkdavo kurią nors seserį, o ši, parodydama jam pagarbą, atnešdavo savo prabangiausią puodelį ir subtiliai įpildavo jam arbatos. Tuomet tarnaitė atnešdavo užkandžių: mažyčių saldžių virtinukų, džiovintų abrikosų, medumi apteptų datulių, longano vaisių tyrės.