Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Paprastai ho dača užtrukdavo ne ilgiau kaip dvi valandas, o jeigu klientas užlaikydavo mus ilgiau, imdavome iš jo papildomą mokestį. Jis privalėdavo susipažinti šitaip gerdamas arbatą, tik tada mes galėdavome spręsti, ar sutikti su juo mylėtis. Nėra ko nė sakyti, galų gale prie to būdavo prieinama.

Aš džiaugdavausi galėdama atitolinti seksą patiekdama ho dača , bet Perlė mane bardavo:

– Siang Siang, kam save apgaudinėji? Kaip ilgai išsisuksi nepergulėjusi su klientu viešnamyje?! Verčiau imk iš manęs pavyzdį ir stenkis padaryti taip, kad jie maldautų iš tavęs malonių.

Iš visų Persikų žiedų seserų Perlei dažniausiai reikėdavo eiti į pobūvius. Tai buvo vadinama čutang čang – dainavimu už salės arba ču dziu – iškvietimu į vakarėlį. Po teisybei, ši paslauga man visai patiko, nes klientas, būtinai jau su mumis susipažinęs, pasikviesdavo mus į vakarėlį, prabangų pokylį ar banketą. Bet pirmiausia jis turėdavo atsiųsti mums adresuotą raudoname popieriuje surašytą oficialų kvietimą su siūlomo restorano pavadinimu. Žinia, mums leisdavo išeiti ne tam, kad maloniai praleistume laiką, o kad sugundytume klientą likti nakvoti turkio paviljone. Mes tai vadindavome džudziu . Paprastai tai reikšdavo, kad jis pasimylės su seserimi, bet kartais klientui mergina taip patikdavo, kad jis net sumokėdavo už naktį be sekso, ypač kai jai būdavo mėnesinės. Tai buvo vadinama šou intian – sergėjimu moterišką dieną.

Tačiau visų mamų mėgstamiausia paslauga buvo či huadziu – gėlių vyno gėrimas. Užuot pasikvietęs kurią seserį į restoraną, klientas sumokėdavo už pokylį Persikų žieduose. Ši paslauga trukdavo gerokai ilgiau negu ho dača , todėl klientas sumokėdavo kelis kartus daugiau. Be to, nors valgių kainos ir taip būdavo nepaprastai išpūstos, viešnamis nesidrovėdavo imti papildomo mokesčio už papildomus patiekalus ir vyną. Taigi piniginguosius svečius apgaudinėdavo, bet jie vis tiek atrodydavo patenkinti galėdami pasipuikuoti turtais prieš išrinktąsias kurtizanes.

Kartais mums pasisekdavo ir uždirbdavome labai daug pinigų darydamos labai mažai. Šitaip aš pamačiau kitą Perlės pusę. Vieną vakarą ji man pasakė, kad turtingas šilko pirklys ponas Lukas pirks pokylį mudviem ir dar dviem seserims.

Rimta mina Perlė įspėjo:

– Siang Siang, kadangi tai bus pirmas kartas, kai patarnausi geriant gėlių vyną, žiūrėk, būk labai atsargi ir nepadaryk kokios klaidos. Taigi stebėk mane ir mokykis.

Ta ypatinga proga Perlė apsivilko turkio spalvos palaidinukę aukšta apykakle ir priderintu sijonu, aš – rožinio šilko palaidinukę su įmantriai sumazgytais gėlių pavidalo raišteliais ir tos pačios spalvos kelnėmis.

Perlė visuomet patardavo man ateiti pas klientą kelias minutes pavėlavus, bet šįsyk nusivedė mane į pobūvių kambarį dvidešimčia minučių anksčiau. Man paklausus kodėl, šelmiškai nusišypsojo:

– Įgysime pranašumą ir pamokysime kitas.

Mudviem su Perle įėjus į kambarį ponas Lukas sėdėjo prie vaišių stalo. Niangi jau atnešė pirmą patiekalą – ryklio pelekų sriubą – ir dabar siūlė svečiui rankšluostį. Nusišluostęs veidą šilko pirklys įsmeigė į mus išvirtusias akis.

Prisiartinome prie jo karpyto auksinio lotoso žingsneliais. Atsisėdusi šalia jo Perlė paėmė vandens pypkę ir rūpestingai ją nušluostė savo šilkine nosine.

– Pone Lukai, rūkydamas su geru valgiu tampi laimingesnis už nemirtinguosius. Malonėkite leisti man uždegti pypkę.

Lukas atrodė be galo laimingas, tarsi jo naujausioji sugulovė ką tik būtų pagimdžiusi sūnų.

– Panele Perle, – tarė jis padėdamas rankšluostį, – garsas apie jus sklinda ne veltui.

Kai jis ėmė papsėti pypkę, Perlė pamerkė man akį. Tuoj pat čiupau grafiną ir pasilenkiau prie pat svečio – Perlė man sakė, kad tuomet svečias nori nenori tave pastebi, – ir pripyliau jam pilną puodelį.

Dabar jis susižavėjęs pažvelgė į mane. Nespėjus jam prasižioti, prašneko Perlė:

– Pone Lukai, tikiuosi, mano mažoji sesė Siang Siang glosto jums akį.

Šilko pirklys nusikvatojo.

– Cha, cha! Nesikuklinkite, panele Perle. Garsas apie judvi, meilutės, pasiekė mano ausis kaip griaustinio dundėjimas. Todėl šįvakar ir esu čia.

Mes toliau plepėjome su ponu Luku vis įpildamos jam vyno ir paduodamos valgių. Niangi nešė vis daugiau patiekalų – troškintą žuvį su pupų padažu, pikantišką vištieną su garstyčiomis, penkių kvapų antieną, be lukšto virtus kiaušinius. Perlė nėrėsi iš kailio šmaikštaudama, ir Luko pilvas be perstojo tirtėjo iš juoko.

Perlei įpusėjus dar vieną anekdotą, į kambarį įėjo kitos dvi seserys – Tiantian su Kvapniąja Lotose – ir atsisėdo prieš mus. Per tą laiką mudvi su Perle jau taip artimai bendravome su ponu Luku, kad šis beveik nepastebėjo tų ką tik atsiradusių merginų. Nieko nelaukdama Perlė koketiškai žvilgtelėjo į svečią:

– Pone Lukai, ar Siang Siang gali jums pagroti?

Luko veidas nušvito.

– Hao .

Gerai.

Tiantian susiraukė ir kažką sukuždėjo Kvapniajai Lotosei į ausį.

Nekreipdama į jiedvi dėmesio Perlė paprašė tarnaitės atnešti mano pipą . Man pradėjus groti, Perlė uždainavo „Mažos gatvelės romantišką istoriją“.

Suėmiau pipą švelniai kaip mylimąjį, paskui pirštais ėmiau lakstyti po stygas, taip raitydamasi kūnu, kad plaukų sruogos užkrito ant veido ir iki pusės jį paslėpė. Perlė su auksine vėduokle rankoje judino rankas į taktą, nepaliaudama siūbuoti liemeniu it kokia vandens gyvatė; jos nefrito apyrankė žvilgėjo kaip Vakarų ežero vilnys.

Iš jos vyšnių raudonio lūpų liejosi saldi melodija.

– Tu ir aš, – tardama šiuos žodžius ji žiūrėjo tiesiai ponui Lukui į akis, – kartu šloviname šį pavasario rytą, gražų kaip Sudžou sodai. Ak, kokia aš laiminga, kad mūsų rankos tokios švelnios, o lūpos saldžios kaipo mūsų svajos…

– Hao! Hao!

Mums baigus pardavinėti savo muziką ir šypsenas, ponas Lukas ėmė ploti.

Tada Perlė pradėjo žaisti su ponu Luku „atspėk, kiek pirštų“12, o aš vis pyliau jam vyno. Man buvo truputį gaila Tiantian ir Kvapniosios Lotosės, nes jos negavo nė menkiausios progos patarnauti šiam šului, tad linksmino viena kitą plepėdamos ir kikendamos.

Kiek vėliau, kai ponas Lukas gerokai apgirto, Tiantian pagaliau pavyko prie jo pasilenkti ir įpilti arbatos.

– Pone Lukai, prašom išgerti arbatos – ji sumažins vyno poveikį.

– Taip, pone Lukai, prašom išgerti, – įsiterpė Kvapnioji Lotosė, – antraip pasigersite. Žinokit, čia geriausia Lu kalno žalioji arbata.

Tačiau ponas Lukas nustūmė arbatos puodelį.

– Cha! – nusišaipė jis. Nuo vyno jam jau apsiblausė akys ir pynėsi liežuvis. – Šįvakar to ir noriu – pasigerti! Man labai smagu ir tapsiu vienu iš vyną mėgstančių dievų!

Staiga jis atsigręžė į mane.

– Siang Siang, duokš man savo batelį.

Kol svarsčiau, ką atsakyti, Perlė ženklu parodė man daryti kas liepta. Paklusniai nusiaviau siuvinėtą raudoną batelį ir padaviau Lukui. Mano nuostabai jis iškėlė jį lyg brangakmeniais puoštą dėželę, o Perlė ėmė pilti į jį vyną.

Tada jis įsmeigė žvilgsnį į mus ir pasakė tostą:

– Už jūsų, meilučių, garsą!

Ir ištuštino batelį.

Vos susilaikiau garsiai neaiktelėjusi.

Galiausiai ponas Lukas susiruošė namo. Atėjo jo tarnas ir padavė jam odinį kapšą, iš kurio šis išsitraukė saują sidabrinių monetų – turbūt ne mažiau kaip dvidešimt. Visas vakarėlis kainavo tik dešimt. Mintyse nusijuokiau: šįvakar mes uždirbsim krūvą pinigų! Jeigu Perlė nebūtų įgnybusi man į alkūnę, būčiau garsiai surikusi: „Oho!“