Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Šį kartą nekreipdama dėmesio į Brokato Melodijos pavydą irgi pažiūrėjau jam tiesiai į akis ir savo žvilgsnio ilgiausiai nenusukau. Tada man dingtelėjo: tas šviesiai mėlynas akis jau esu kažkur mačiusi! Tačiau kur? Mano žvilgsnis tiesiog prasmego tose mėlynose akyse. Jos atrodė tokios raminančios – tartum mane glamonėtų ir tirpte tirptų kaip… kaip ledai! Taip, čia buvo tas pats svetimšalis nelabasis, kuris išgelbėjo berniuką nuo mamos pykčio prieš dvejus metus, kai man kirpėjas padarė šukuoseną!

Dar prisiminiau, kaip tąsyk Nefrito Vaza pakvietė jį apsilankyti pas mus Persikų žieduose ir kaip jis atsigręžęs įdėmiai mane nužiūrėjo ir nuėjo šalin neištaręs nė žodžio.

Ar gali būti, kad jis šiandien atėjo čia ieškodamas manęs? Po dvejų ilgų metų?

Tada įėjo niangi ir perskyrė mūsų žvilgsnius. Ji pranešė ponui Ho, kad jiems skirtos dvi valandos baigėsi.

– Ar judu, garbingi ponai, norėtumėte pabūti ilgiau?

Ponas Ho pasitarė su partneriu užsieniečiu ir, mano nusivylimui, juodu nusprendė išeiti.

– Esame pernelyg išvargę – ką tik grįžome iš kelionės, – paaiškino ponas Ho, – bet gal dar grįšime.

Juodu išties grįžo.

Antrą kartą ponas Ho paprašė, kad juodu su Andersonu būtų aptarnaujami atskirai. Žinoma, tai reiškė, kad jie nori sekso. Bijojau, kad man teks eiti su ponu Ho, o amerikietis atiteks kuriai kitai. Ho lyg ir žiūrėjo į mane, bet paskutinę akimirką, didžiam mano džiaugsmui, jis pasirinko kitą seserį, ir ponas Andersonas paprašė manęs. Niangi nusivedė mus į svečių priėmimo kambarį.

Nors iki tol buvau su daugybe vyrų, nervinausi turėsianti aptarnauti barbarą. Juolab kad žydros jo akys smalsiai visą mane nužiūrinėjo – tarsi būčiau lėlė, kažkaip virtusi gyvu padaru vien tam, kad šypsotųsi, flirtuotų ir atliktų arbatos gėrimo ceremoniją. Troškau jam įsiteikti, todėl stengiausi, kad mano rankos judėtų tartum orchidėjos, šokančios dvelkiant brizui, o liemuo siūbuotų nelyginant vėjyje drebantis karklas. Tačiau nervai pakišo man koją ir iš rankos iškrito keletas vynuogių; jos būtų nukritusios jam ant kelių, jei jis laiku nebūtų spėjęs jų sugauti. Tas svetimšalis vaiduoklis buvo įdomus.

– Pone Andersonai, – mečiau į jį vertinantį žvilgsnį, – ar norite dar vynuogių?

Jis papurtė galvą.

Nesumojau, ką sakyti užsieniečiui. Ilgai galvojau, paskui paklausiau:

– Ar esate buvęs kituose turkio paviljonuose?

Jis net išraudo!

– Ne. Kai tąsyk ponas Ho čia atsivedė, man buvo pirmas kartas.

– Jums čia patinka?

Užuot atsakęs į mano klausimą, jis pats paklausė:

– Panele Siang Siang, kodėl jums nepapasakojus man ko nors apie save?

Nėra ko nė sakyti, nesiruošiau jam pasakoti, kaip atsidūriau Persikų žiedų paviljone, – jeigu jis tai norėjo išgirsti.

Parodydama pagarbą vėl pripyliau jam arbatos, tada, žiūrėdama į tas žydras akis, ėmiau pasakoti savo istoriją. Pradėjau nuo to, kaip būdama trylikos atsiradau paviljone – kokius darbus dirbau, kaip mokiausi tapybos, kaligrafijos ir muzikos. Aišku, nutylėjau apie tamsųjį kambarį, savo perskeltą arbūzą, išžaginimą, persileidimą ir įkaitintomis lazdelėmis pervertus spenelius.

Man baigus, jis nieko nesakė – toliau siurbčiojo arbatą.

Galiausiai sukaupiau drąsą ir pasakiau:

– Pone Andersonai, ar galiu kai ko jūsų paklausti?

Jis smalsiai žvilgtelėjo į mane.

– Taip, žinoma.

– Kaip manot, ar prisimintumėt įvykį, nutikusį prieš dvejus metus?

– Pamėginkim.

– Nankino kelyje jūs išgelbėjote berniuką, kai jo vos nepasmaugė moteris.

Nusivyliau: užuot sulinksėjęs, jis susimąstė – matyt, stengėsi įtempti atmintį. Gal vis dėlto ponas Andersonas nebuvo tas vyras, kurį prisiminiau visą tą laiką, o visai kitas.

Pasakojau toliau:

– Tas berniukas pavogė ledus iš mergaitės, nes buvo alkanas. Jūs davėte jam keletą variokų nusipirkti ko nors valgyti. Ar prisimenate mergaitę su ką tik padaryta šukuosena ir prašmatniu perlais puoštu segtuku plaukuose? Ji buvo su mama ir dviem seserimis.

Nekantraudama pažvelgiau į jį.

– Pone Andersonai, nejaugi visiškai to neprisimenate?

Jo veidą nušvietė plati šypsena.

– O, taip…

– Pone Andersonai, ta mergaitė buvau aš!

– Taip, dabar prisimenu.

Barbaras spoksojo į mane negalėdamas patikėti.

– Kaip tu užaugai!

Išdidžiai linktelėjau.

Jis ir toliau mane nužiūrinėjo, tarsi ką tik būtų atidaręs lobių skrynią.

– O, varge! – galiausiai sušuko. – Ar tikrai gali būti, kad tu – ta maža mergaitė?

Nusišypsojau ir vėl pripyliau jam arbatos.

Jis vėl susimąstė. Gal pamatė, kad lobių skrynioje guli ne akinamai žvilgantys brangakmeniai, bet tamsios paslaptys?

– Pone Andersonai?

Jis droviai šyptelėjo.

– Ką?

– Gal norite, kad sudainuočiau jums dainą ar paskambinčiau pipa ?

– O, taip!

Bet aš palikau instrumentą savo kambaryje.

– Pone Andersonai, mano pipa viršuje – gal norėtumėte eiti į mano kambarį?

Jis nieko nesakydamas nusekė man įkandin laiptais į antrą aukštą ir į mano kambarį… Smalsiai apsidairė po tą ankštą kambarėlį. Paprašiau jį atsisėsti, išsitraukiau pipą ir ėmiau derinti. Man pradėjus skambinti, Andersonas parodė į vieną iš mano paveikslų ant sienos.

– Koks čia instrumentas?

– Kinas .

– Čia tu skambini juo?

– Taip.

– Noriu, kad paskambintum man kinu .

Jo prašymas mane nustebino.

– Ar esate girdėjęs kiną anksčiau, pone Andersonai?

– Ne, bet juo skambindama tu atrodai kitokia.

Atsiprašiau, nuėjau į Perlės kambarį, paėmiau kiną ir parskubėjau atgal. Atsargiai nuėmiau brokato dėklą ir padėjau keturių amžių senieną ant stalo. Trylika hui – perlamutro taškelių – suteikė juodam paviršiui paslaptingą blizgesį: atrodė, kad tamsiame danguje mirksi žvaigždės. Septynios šilko stygos, įtemptos virš rezonansinės dėžės, buvo pasirengusios šnabždėti šimtmečių paslaptis.

Baigusi derinti stygas ištiesiau nugarą, susikaupiau ir pameditavau. Paskui pirštais papasakojau apie mėnulį, sklendžiantį virš Guano kalno, apie girto žvejo kvailiojimą ir apie baisios pūgos nepabūgusius slyvos žiedus…

Kai atitraukiau pirštus nuo instrumento, ponas Andersonas neištarė nė žodžio. Rodės, kaip ir aš jis mėgaujasi garsais, tebeaidinčiais po to, kai nutilo stygos mano kambaryje – mažyčiame taškelyje dešimties tūkstančių mylių raudonųjų dulkių16 dykumoje.

Mudu be žodžių žvelgėme vienas į kitą.

Galop jis prašneko:

– Panele Siang Siang…

– Pone Andersonai, prašau mane vadinti tiesiog Siang Siang.

– Siang Siang, man didžiulė garbė klausytis, kaip tu skambini. Kaip gyvas nesu girdėjęs tokios… subtilios muzikos.

Nejaugi barbaras iš tikro gali įvertinti subtilius kino garsus? Nusprendžiau jį išbandyti.

– Užteks pagyrų, pone Andersonai, – ilgai patylėjau, paskui pridūriau: – Ar norite, kad dabar pagročiau pipa ?

Jis atrodė vos ne pasibaisėjęs.

– Ne, prašau, – nereikia! Dabar nenoriu girdėti jokios kitos muzikos, – jis vertinamai mane nužvelgė. – Tu, Siang Siang… Skambindama kinu tu išties atrodai kitokia.

– Kodėl? – toliau jį bandžiau.

– Tavo pirštai be galo išraiškingi.

Širdyje pajutau jam pagarbą. Nors šis plaukuotas blyškių akių vyras priešais tebuvo barbaras, rodės, jis geba įvertinti subtilius kino niuansus. Kaip žmogus iš tokio tolimo krašto gali suprasti giliausias žemės ir dangaus paslaptis?