Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Kai pasakiau Perlei, kaip man jo pagailo, ši nusišaipė:

– Siang Siang, niekad nesigailėk tų čou nanžen – jie visai neverti tavo gailesčio. Juk prikišusi tam vyrui peilį prie gerklės grasindama papjauti neliepei parduoti savo knygų ir ateiti pas tave, tiesa? Be to, iš kur žinai, kad jis nemelavo? Gal jis pinigus tau atsilyginti pavogė ar apkraustė kam nors kišenes? Tie dvokiantys vyrai – visi melagiai, puikiai mokantys bezdėti burnomis! Jeigu tie prakeikti šikniai turi sąžinės, tai šunys neėda šūdų!

Ji mokė mane toliau:

– Be to, čia ir toliau susitiksi daugybę vyrų, ir tu tiesiog neįstengsi gailėtis visų iki vieno, kad ir kokias graudžias istorijas jie tau pasakotų. Paklausyk manęs, Siang Siang: turi surambinti širdį. Atmink: ją turi vieną, o klientų – daug. Tik pagalvok, kaip lengvai tie čou nanžen gali ją sutrypti. Todėl niekada neleisk jos įskaudinti – nė karto. Ar gali man tai prižadėti?

Žinoma, linktelėjau ir kuo nuoširdžiausiai pasakiau: „Taip!“

Be atėjusios šlovės, mano gyvenime įvyko dar viena svarbi permaina – pasikeitė mano vardas. Mane vadino nebe Siang Siang, o mano kaip menininkės vardu – Bao Lan. „Bao“ reiškia „brangi“ arba „turtas“, o „Lan“ – orchidėja. Man nepatiko naujasis vardas, nes jis buvo ir pretenzingas, ir vulgarokas – prostitutės vardas, panašus į tokius kaip Auksinė Gėlelė, Kvapnioji Rožė ar Sidabrinė Chrizantema. Būčiau išsirinkusi kokį poetiškesnį: Sniego Fėja, Nemirtingoji Dargana, Lotoso Valtis ar Svajonių Jūra.

Tačiau Fang Rong nenusileido. Išpūtusi akis ji pakeltu balsu aiškino:

– Siang Siang, nejaugi nematai, kad Bao Lan – geriausias? Ar pažįsti bent vieną vyrą, kuriam nepatiktų turtai ar gėlės?

Aišku, supratau, ką ji turi galvoje sakydama „gėlės“. Buvau girdėjusi visas variacijas šia tema: viešnamiai buvo janhua džidi – dūmų ir gėlių viešpatijos. Klientai buvo mianhua suliu – miegantieji ant gėlių ir randantieji prieglobstį žilvičiuose. Ligos, kurias jie susigriebdavo, buvo hualiu – gėlių ir žilvičių maras. Ir kaip mūsų bendravardės gėlės, ateis diena, kai virsime tik canhua bailiu – nuvytusiomis gėlėmis ir sutryptais žilvičiais.

Mama sakė tiesą: nepažinojau nė vieno vyro, kuriam būtų nepatikę turtai ar gėlės. Šios jiems taip patiko, kad jie net rizikuodavo dėl vienos nakties malonumo patirti kur kas ilgesnių ir rimtesnių nemalonumų.

Fang Rong priekaištingai pamerkė man akį:

– Nori įmantresnio vardo, su tokiu žodžiu kaip Nemirtingoji, Kvapnioji ar Fėja? Betgi jie lengvabūdiški, todėl visos moterys tokiais vardais miršta jaunos!

Kaip aš galėjau nuginčyti tokį argumentą?!

Mama patylėjo, kol atgavo kvapą, tada aiškino toliau:

– Jeigu susišiki vardą, susišiki ir visą verslą. Štai kodėl mes pasirinkome savo paviljonui Persikų žiedų pavadinimą. Pagrindą jam davė garsi persikų žiedų sodo istorija, parašyta…

– Tao Juanmingo.

– Vadinasi, žinai tą istoriją?

– Be abejo. Keli žvejai pasiklydo ir aptiko laiko nepaliestą nuošalų pasaulį. Jo sode žydėjo persikai, giedojo paukščiai, be rūpesčių gyveno paprasti, neapsišvietę žmonės.

Mama papurtė galvą.

– Ne, ne, ne. Pasiklydę žvejai pro skylę įlindo į urvą, kuriame buvo gausu gražių merginų, gardžių valgių ir stipraus vyno. Štai kodėl mes sakom dongžu misiang – įlindo į skylę ir buvo apkerėti aromatų.

Fang Rong pamerkė man akį.

– Neabejoju, žinai, apie kokią skylę ir kokius aromatus kalbama. Žvejai ištisas dienas vaikėsi moteris, rijo ir girtavo. Tada jie prisiekė niekada nebegyventi taip nuobodžiai kaip ligi tol.

Nespėjus man paprieštarauti, kad ji visiškai iškraipė šią istoriją, mama varė toliau:

– Štai iš kur kilo Persikų žiedų pavadinimas, – staiga ji mane išgąsdino pliaukštelėdama per petį. – Ir štai kodėl tavo vardas yra Brangioji Orchidėja, o ne koks kvailas kaip Svajonių Jūra ar Lotoso Valtis. Cha, cha, cha!

Puikiai supratau naujojo vardo reikšmę: esu nebe čudzi – jauna prostitutė, – o visavertė kekšė, turinti nuolatinių klientų. Taigi visi mano ryšiai su praeitimi buvo nutraukti. Tai mane labiausiai liūdino: juk dabar, kai mano vardas pasikeitė, motinai tikriausiai bus neįmanoma mane rasti – kas, kad jau kadai praradau viltį sulaukti iš jos žinių.

Nuo tos dienos prieš penkerius metus, kai atvykau į Persikų žiedų paviljoną, motina nė karto man neparašė. Nejaugi vienuolės tokios apsivertusios darbais? O gal ji tik pametė mano adresą?

Kartą, kai paklausiau Fang Rong, kodėl motina neduoda man jokios žinios, ji atsakė:

– Kodėl nepaklausi Guan In? – paskui pridūrė: – Tavo motina dabar vienuolė. Žinai, kas rūpi vienuolėms? Tuštuma! Niekas!

Ji susiraukė.

– Tai kodėl ji turėtų galvoti apie tave?

Ar gali būti, kad motina taip atitolo nuo žemiškų rūpesčių, kad pamiršo vienturtę dukrą? O gal ji… mirė? Kaskart, kai įsivaizduodavau ją mirusią, prieš akis iškildavo visokie siaubingi vaizdai: upėje plūduriuojantis išpampęs jos kūnas; motina susmukusi žiurkių knibždančiame tamsiame skersgatvyje ar net pasikorusi ant savo šventyklos sijos…

Tačiau tos mintys ateidavo tik juodžiausiomis akimirkomis. Širdies gilumoje tikėjau ją esant gyvą. Dažnai vidury nakties, kai būdavau viena ir kūnu jausdavausi visiškai išsekinta čou nanžen , savo lietumi sodrinusių mano debesis, bet protu – skausmingai budri, pažiūrėdavau pro langą, įsmeigdavau akis į mėnulį ir apie ją galvodavau. Ar mudvi, motina ir dukra, dar turėsime galimybę susieiti? Bent jau susėsti kartu ir pavalgyti paprasto maisto – lakštinių su bandelėmis – visai kaip kadaise?

Kartais taip jos ilgėdavausi, kad kildavo mintis bėgti iš Persikų žiedų, nusigauti į Pekiną ir ją surasti. Bet, aišku, tuoj pat mesdavau tą mintį iš galvos: juk jeigu mane sugaus, vėl šersiu žiurkes tamsiame kambaryje; man pervers krūtų spenelius ar įkiš į kelnaites katę ir ją lups. Net jeigu man pavyktų pabėgti iš paviljono, neturėsiu stogo virš galvos. Ir aš nė akimirkos nepamiršau to mažojo elgetos, prieš keletą metų pavogusio iš manęs ledus. O ir nusigauti į Pekiną būtų tikrai nelengva. Taigi galvojau apie kitką. Kadangi turėjau vis didesnį pasisekimą, įsivaizdavau, kad vieną dieną užsidirbsiu tiek pinigų, kad galėsiu sviesti sunkų aukso prikimštą kapšą Fang Rong į veidą ir išeiti iš Persikų žiedų. Karštai meldžiau Guan In, kad ta diena ateitų.

Be motinos, daug galvojau ir apie savo tėvą bei melagingai jį apkaltinusį ir myriop pasiuntusį kariauninką. Manyje suliepsnojo troškimas surasti tą prakeiktą šunsnukį, sugriovusį mūsų šeimą. Jeigu rasčiau, jis tikrai man neišsisuktų nenubaustas. Mintyse net mėgavausi visokiais būdais, kokiais galėčiau jį kankinti: išplakčiau dyglių prikaišiotu, vandenyje išmirkytu rimbu (šitaip kai kurios mamos mokė drausmės savo dukteris); prigirdyčiau vandeniu, paskui šokinėčiau ant išpampusio pilvo; priversčiau praryti adatų prigrūstą bandelę; įmesčiau į užnuodytą šulinį. O gal pasielgčiau paprasčiau – paleisčiau kulką į kaktą.

Nors mintys surasti motiną ir atkeršyti už tėvą niekada neišeidavo iš galvos, ir toliau mokiausi menų, kad išlaikyčiau ming dzi statusą, – tuomet vieną dieną galėsiu įgyvendinti savo planą išeiti iš Persikų žiedų.

Be vardo, mano gyvenime įvyko dar viena permaina: gavau didesnį ir gražesnį kambarį, su prabangiais baldais, veidrodžiu paauksuotais rėmais, keraminėmis vazomis ir garsiojo Tang Ino tapytu peizažu. Pasikabinau ir savo paveikslą, vaizduojantį jaunas moteris, užsiimančias keturiais menais: tapyba, kaligrafija, poezija ir kino muzika.