Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Ne visi eilėraščiai buvo spausdinami laikraščiuose. Kai kurie buvo dailiai teptuku užrašomi ryžių popieriuje, puoštame aukso taškučiais ir apkraštuotame spalvingomis gėlėmis. Nors aš jusdavau, kaip šių klientų aistra persiduodavo į pirštų galiukus, o iš jų – į teptuką ir ryžių popierių, man širdį užplūsdavo liūdesys. Man patiko apie mane kuriami eilėraščiai, deja, nė vienas juos parašęs vyras. Visi buvo arba jauni, drovūs knygiai, pusamžiai verslininkai atsikišusiais pilvais ar pasipūtę, bejausmiai dabišiai.

Klausdavau lao tianje – Dangaus dievo – ar koks nors gražus, romantiškas vyras vogčiomis nerašo eilėraščio norėdamas pavergti man širdį? Jeigu toks yra, kodėl jis nenustoja slapstęsis? Gal jis per daug neturtingas? – atsidusdavau. Prašau: ateik pas mane, aš aptarnausiu tave dykai – mainais už meilę.

Vaikystėje man labai patiko legenda apie karvių piemenį ir merginą audėją. Juodu taip įsimylėjo, kad apleido savo darbą, todėl Dangaus dievas apgyvendino juos danguje kaip žvaigždynus, perskirtus Sidabrinės dangaus upės – Paukščių Tako. Kartą per metus, septintą septinto mėnesio vakarą, šarkų pulkas pasigaili įsimylėjėlių porelės, pakyla į dangų ir sudaro tiltą, kad ji galėtų pasimatyti. Tą vakarą visoje Kinijoje moterys aukoja žvaigždėms tikėdamosi meilės.

Taigi parašiau tokį eilėraštį:

Aš gyvenu septinto mėnesio septintame vakare.

Tu – prieš tūkstantį metų – o gal po tūkstančio metų.

Laikas privertė mus perkopti per istoriją, legendas bei Pavasarių ir Rudenų kroniką.

Iš būsimo gyvenimo pasigirsta šauksmas – raudu, kad tavęs nėra dabartyje.

Dabar, einant svajonių tuneliu, leisk man sukuždėti tavo vėlei ne taip pasibaigusią meilės istoriją.

Jei laikas vis dar važiuoja ne tuo traukiniu, tuomet Brangioji Orchidėja,

Beviltiškai besiilginti tavęs, baigs savo gyvenimą Sidabrinėje dangaus upėje.

Nors karvių piemuo ir audėja susitinka vos kartą per metus, jie vis tiek būna vienas kito glėbyje. O aš nė karto nepatyriau laimės laikyti mylimą vyrą savo glėbyje, atstojusiame pagalvę tūkstančiui svečių.

Sunkia širdimi stovėdavau prie lango ir deklamuodavau savo eilėraštį vildamasi, kad juelao – senis po mėnuliu – išgirs mano širdies maldą ir raudonu siūlu suriš mane su būsimu mylimuoju, nesvarbu kas ir kur jis būtų. Nekaltybę iš manęs jau atėmė tas žmogumi apsimetęs vilkas Vu Čiangas, bet aš vis tiek dar galėjau tikėtis tikros meilės. Sutikti žmogų, kuris vertintų mano talentus, suprastų mano jausmus, užjaustų dėl mano likimo, paskui paimtų mane už rankos ir išvestų iš visų tų nesibaigiančių kančių per dešimties tūkstančių mylių raudonųjų dulkių dykumą.

Dabar, kai privalėjau nuolatos užiminėti svečius, retai kada galėjau aplankyti Perlę. Tą laiką, kai galėdavau pas ją pabūti, labai branginau, nes ji sutiko išmokyti mane groti kinu visas mėgstamiausias savo melodijas: „Pavasario rytas Nefrito paviljone“; „Ybiškės lapai, šokantys rudens vėjyje“; „Nemirtingasis vanduo“; „Žvejo ir medkirčio pašnekesys“; „Žąsys nusileidžia ant smėlio kranto“.

Kartą Perlė staiga nustojo groti vidury melodijos ir kupinu jausmų balsu tarė:

– Siang Siang, kinas – tai visa, ką mes turime čia, Persikų žieduose.

– Ką nori pasakyti?

– Kino muzika valo sielą, tad juo skambindama aš įgaunu jėgų priešintis šio pasaulio blogiui, – ji patylėjo, paskui kalbėjo toliau: – Siang Siang, pameni, liepiau tau slėpti, kad groji kinu ? Sakiau tau, kad niekas neįvertins tavo talento, bet tai netiesa. Netiesa ir tai, kad prarasi jaunystę ir grožį, kol įvaldysi šį instrumentą. Tikroji priežastis yra ta, kad kinas – tyroji mūsų dalis. Juo negrodama aš išsaugau dalelę savęs, kurios negali nusipirkti klientai. Kai aš lavėju skambindama kinu , žinau, kad nesu visiška kekšė. Supranti?

– Atrodo, suprantu, sese Perle, – atsakiau gromuliuodama jos žodžius. – Tu nori, kad skambinčiau kinu tik sau.

– Taigi. Tada juo gros ne prostitutė.

Rodės, ji tuoj apsiverks.

– Siang Siang, privalai duoti man žodį, kad niekados negrosi kinu norėdama užsidirbti pinigų ar įtikti tiems dvokiantiems vyrams.

Linktelėjau, bet atsargiai paklausiau:

– O jeigu klientas – ne dvokiantis vyras, o tikras kilnus ponas?

Perlė smalsiai į mane pažiūrėjo.

– Nori pasakyti, tavo širdyje toks yra?

Papurčiau galvą.

– Deja, ne. Bet, sese Perle, aš… kartą grojau kinu vienam klientui.

– Kam?

– Ponui Andersonui. Ir nemanau, kad jis – čou nanžen .

Tada papasakojau Perlei, kokiomis aplinkybėmis ir kodėl skambinau jam kinu .

– Įdomu, kaip barbaras sugeba įvertinti mūsų trijų tūkstantmečių senumo muzikos paveldą, – atsakė Perlė ir įtariai mane nužvelgė. – Siang Siang, tu myli poną Andersoną?

– Ne, žinoma, ne! Amžiumi jis man į tėvus tinka. Gerbiu jį vien todėl, kad jis tikrai yra kilnus ponas.

Perlė atsiduso.

– Kažin kodėl juodu su ponu Ho nustojo lankęsi. Bet, Siang Siang, – ji pažiūrėjo į mane su rimta veido išraiška, – jeigu jis kada nors grįš ir pasisiūlys apmokėti tavo skolą ar net pasipirš, tuoj pat sutik, net jeigu visai jo nemyli.

Nesumojau, ką jai atsakyti.

– Tokia proga, – aiškino ji toliau, – pasitaiko tik kartą gyvenime, supranti?

Tikėjausi, kad tokių progų gali pasitaikyti daugiau, bet vis tiek linktelėjau.

– Vargšelė, – Perlė pataršė man plaukus. – Neabejoju, kad vieną dieną sutiksi žmogų, kurį pamilsi.

– O kaip?

– Deja, čia aš negaliu tau padėti.

– Bet tu sakei, kad turkio paviljone nėra problemos, kurios nebūtų įmanoma išspręsti.

Jos akys atrodė liūdnos.

– Taip, bet sutikti mylimą žmogų – ne problema, kurią reikia spręsti. Tai likimas.

– Tai ką daryti, jei man nelemta būti mylimai?

– Nesijaudink, Siang Siang. Tik turėk kantrybės, ir aš neabejoju, kad netrukus sutiksi jauną, gražų, talentingą vyrą, paliksi Persikų žiedus, susituoksi ir sulauksi daugybės sūnų.

– Kodėl sūnų?

– Todėl, kad sūnų niekaip negalės ištikti toks likimas kaip mūsų.

Perlė ilgai žiūrėjo į savo kiną , paskui pakėlė pirštus ir ėmė gnaibyti šilko stygas. Paskui paprašė jai akompanuojant sudainuoti „Už Jango perėjos“.

Prašau: išgerk dar vieną puodelį vyno.

Kai Jango perėja liks už nugaros, niekas tavęs nebelauks,

Tūkstantis išgertuvių galiausiai baigsis,

Bet liūdesio per nago juodymą liks amžinai.

Ču dangus ir Siango upė taip toli kits nuo kito.

Verčiau paprašyk pasiuntinio atnešti man naujienas.

Šiandien atsisveikinę savo ilgesį galėsime išreikšti tik svajomis.

Gal žąsys atneš man tavo laiškus…

Kaip kaskart dainuodama tą dainą prisiminiau motiną. Neapsakomas liūdesys ėmė draskyti širdį. Paskui prisiminiau Perlei duotą pažadą neleisti niekam jos sugniuždyti, tad sukandau dantis ir sukaupiau visą valią, kad neištižčiau.

Vieną popietę, kai rengiausi į vakarėlį, išgirdau beldžiant į mano duris. Mano nuostabai, įėjo Perlė. Pastaruoju metu ji retai užsukdavo.

Ji grakščiai įsitaisė šalia ant taburetės.

– Siang Siang, tikiuosi, labai stropiai mokeisi dainuoti ir groti pipa .

– Sese Perle, aš juk nepraleidžiu nė vieno užsiėmimo.

– Siang Siang, kitą savaitę mudvi su tavim kviečiamos „Gėlių mėnulio žinių“ į vakarienę „Lobių sodo“ restorane Nankino kelyje. Be mūsų, ateis daug seserų iš kitų turkio paviljonų. Visos seserys dalyvaus gėlių varžytuvėse.