Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Nesupratau, čia priekaištas ar komplimentas, bet iš baimės prarasti tokį turtingą ir įtakingą klientą ėmiau prieštarauti:

– Betgi aš esu kekšė, didysis pone Fungai!

– Jeigu tu tikra prostitutė, tada aš tikras džentelmenas – cha, cha, cha!

Jis ilgais nagais pasikasė šerius ant smakro.

– Žinai, kodėl nupirkau tau šitą baltą papūgą, o ne žalią? Kol manęs nepažinojai, buvai mergelė, nekalta ir tyra kaip sniegas, – jis nutilo ir metė į mane reikšmingą, bet podraug gašlų žvilgsnį. – Prisimeni džuang juan antspaudą, kurį tavo mama paruošė mums tavo pirmąją naktį su manimi?

Pajutau, kad jau dega ne vien ausys, bet ir visas kūnas. Nejaugi jis perprato Perlės gudrybę?

Bet jis tarė:

– Todėl ir nupirkau tau šią papūgą. Baltas jos kūnas su tuo raudonu snapo tašku atrodo visai taip pat kaip tavo kraujas, ištepliojęs baltą audeklą. Taigi paukštis turi priminti tau, kad buvau pirmas vyras, perskėlęs tavo arbūzą ir paragavęs tavo raudonų sulčių.

Jis vėl nusikvatojo kaip pamišėlis.

– Cha, cha, cha – slyvos žiedas, išsiskleidęs pūgoje, – kokia vaizdinga nesąmonė!

Taigi vos tik Fungui išėjus iš kambario, vis dar pažeminta to visai nepageidaujamo priminimo, kūliau rankomis orą šaukdama: „Užmušiu! Užmušiu! Užmušiu!“

Po to nutikimo jausdavausi laiminga ir liūdna, kai žiūrėdavau į Slyvos Žiedą. Tebemylėjau ją, tik dabar šis jausmas buvo atmieštas gilia užuojauta. Vargšas padarėlis, nenumanantis, kiek blogio šiame pasaulyje!

12 Du žaidėjai vienu metu atkiša pirštus ir sušunka skaičių. Laimi tas, kuris atspėja abiejų žaidėjų skaičių sumą.

13 (701–762 m. po Kr.)

14 (699–759 m. po Kr.)

15 (698–740 m. po Kr.)

14

Ponas Andersonas

Praslinko dveji metai. Persikų žiedų svečiai vis dažniau teiraudavosi manęs. Perlės koketavimo ir miegamojo meno pamokos pasirodė esančios vertingesnės, negu galėjau įsivaizduoti. Ir nors jau buvau ganėtinai garsi Šanchajuje, garbingo Perlės statuso dar neįgijau.

Pavasario Mėnesiena taip pat tapo populiari. Ji nebuvo labai graži, bet, kaip sakė Perlė, turėjo mažytes pėdas ir liūdnas akis, o kai kurie vyrai itin geidė moters, pasižyminčios šiomis savybėmis. Nors mudvi turėjome daug bendra ir aš labai ją mylėjau, ji vis dar niekaip negalėjo pamiršti kažkada buvusi turtinga ir, rodės, leidosi nešama pasroviui.

Kartą man paklausus apie ateities planus ji atsakė:

– Kokia prasmė kurti planus viešnamyje?

Kai ji to paties paklausė manęs, atsakiau:

– Tapti ming dzi kaip sesuo Perlė.

– Siang Siang, aš irgi noriu tapti ming dzi , bet, ne taip kaip tave, niekas manęs nelaiko didele gražuole, – ji nusišluostė akis nosine. – Aš svajoju sulaukti, kol mano sužadėtinis ateis čia ir mane išpirks.

– Bet jis jau susižadėjęs su kita!

Pavasario Mėnesiena nusisuko ir įsmeigė žvilgsnį pro langą; jos akys buvo blausios kaip smilkalų dūmų sruogos.

Kai vieną dieną mokiausi groti pipa savo kambaryje, įėjo Mažoji Raudonė ir tarė:

– Siang Siang, greičiau renkis – apačioje laukia du svečiai.

Ji nutilo ir sukikeno; jos akys šelmiškai blizgėjo.

– Kas čia taip juokinga, Mažoji Raudone?

– Vieno didelė nosis, auksiniai plaukai ir apskritos mėlynos akys!

– Turi galvoje, užsienietis?

Ji sužadino mano smalsumą.

Mažoji Raudonė linktelėjo.

– Jo pavardė An-der-so-nas, – ji vėl sukikeno. – Kokia keista!

Vos įėjusi į svečių priėmimo kambarį išgirdau tarną garsiai sušunkant: „Pasveikinkit svečius!“ Šalia jo išsišiepusi stovėjo mama, seilėdamasi kaip nuo karščio kenčiantis šuo. Ant sofos sėdėjo du svečiai – storas kinas ir stambus svetimšalis vaiduoklis; abu atrodė ne tiek susijaudinę, kiek išvargę.

Tą akimirką priešais juos pribėgusios atsistojo dvi maždaug mano amžiaus gėlių merginos. Įdėmiai apžiūrinėjamos svečių jos ėmė kikenti, šnabždėtis, laidyti į vyrus žvilgsnius ir koketiškai viena kitą niuksėti.

Kiek palaukiau, tada atkrypavau į kambario vidurį gerai apskaičiuotais karpyto auksinio lotoso žingsneliais.

Abiejų svečių akys iškart įsmigo į mane ir nušvito.

Nusišypsojau, sugavau jų žvilgsnį ir nebepaleidau kaip motina ką tik gimusio kūdikio. Jutau, kaip savo skruostų duobutėmis įsiurbiu abiejų vyriškių sielas. Akies krašteliu mačiau, kad kiti varsto mane aštriais kaip durklas žvilgsniais. Mintyse patenkinta nusišypsojau.

Kinas nė nepažvelgė į tas kikenančias kvaileles – parodė ranka į mane ir linktelėjo. Matyt, nusivylęs svetimšalis nelabasis pasirinko merginą, vardu Brokato Melodija.

Nepaliaudama nuolankiai šypsotis mama įsakė tarnams atnešti arbatos ir užkandžių, tada rankos mostu išvijo kitas merginas.

Atsisėdau šalia kino, Brokato Melodija – prie svetimšalio nelabojo.

– Ak, pone Ho, – į storą akiniuotą kiną kreipėsi mama, – jūsų akys išties kaip nušvitimą patyrusio Budos! Siang Siang – viena iš mūsų populiariausių merginų!

Tada nutaikė savo šypseną į užsienietį.

– Ak, pone Andersonai, jūsų akis irgi gerai pastebi kinų gražuoles! Brokato Melodija tikrai puikiai jus aptarnaus. Jei ne, galėsite susigrąžinti pinigus.

Atsakydami abu svečiai mandagiai nusišypsojo. Mama metė į vieną ir kitą reikšmingą žvilgsnį.

– Na, gerai, paliksiu judu su savo mažosiomis gražuolėmis, – ir išėjo iš kambario krypuodama storą užpakalį.

Mudvi su Brokato Melodija nieko nelaukdamos ėmėme „pagarbiai“ pilstyti arbatą, vaišinti vaisiais ir užkandžiais ir šnekučiuotis su svečiais.

Ponas Ho man papasakojo turįs laivybos verslą; jo kontora esanti Džong Šano Rytų kelyje. Ponas Andersonas esąs jo partneris iš Amerikos. Amerika! Išgirdus šį žodį mano kūnu perbėgo šiurpuliukai. Prisiminiau, kaip tėvelis pasakodavo man apie šią turtingą tolimą šalį: apie kino komiką pavarde Ča Li Ča Pi Liną. Apie garsų prezidentą Lin Keną, išlaisvinusį vergus negrus. Apie labai garsią deglą nešančią deivę, pavadintą Laisvės statula.

Kol ponas Ho gurkšnojo vyną šį bei tą pasakodamas man apie savo verslą ir šeimą, klausiausi tik viena ausimi – be perstojo vogčia dirsčiojau į amerikietį. Kokia keistenybė – amerikietis! Ir koks plaukuotas!

Jis buvo maždaug mano tėvelio amžiaus, jeigu ne gražus, tai bent jau ne bjaurus. Mane labiausiai domino ilga jo nosis ir šviesiai mėlynos akys. Tokios šviesios, kad įsivaizdavau, kaip jį tik gimusį keistas triukšmingas pasaulis baisiausiai išgąsdino, todėl spalva bemat išnyko iš jo sielos langų! Nieko nuostabaus, kad užsieniečiai pas mus vadinami vaiduokliais. Žiūrint į tuos bespalvius plaukus ir akis išties atrodo, kad jų sielas pagrobė Pragaro karalius.

Nors ir barbaras, tas ponas Andersonas darė man gerą įspūdį. Brokato Melodija taip stengėsi jam įtikti, kad dabar sėdėjo vos ne ant kelių, bet to nelabojo amerikiečio rankos nerodė jokių šėtoniškų kėslų. Tada apstulbau supratusi, kad užsienietis sklandžiai kalba kiniškai!

Tačiau žinojau, kad man nevalia nerodyti dėmesio ponui Ho, todėl atsigręžiau ir vėl ėmiau jam šypsotis. Laimė, mano svečias kinas spėjo smagiai įkaušti, tad nepastebėjo, kokį smalsumą man žadina jo partneris. Toliau pyliau vyną ponui Ho, vogčia vis žvilgčiodama į poną Andersoną, ir pastebėjau, kad jis taip pat žiūri į mano pusę. Mano širdis ėmė blaškytis kaip miške pasiklydusi stirna.

Neberodžiau jokio susidomėjimo savo svečiu kinu, bet tikėjausi, kad per girtumą jis to nepastebės. Aišku, nenorėjau rizikuoti, tad šypsojausi iki ausų, geismingai judinau kūną, be perstojo pyliau svečiui vyną ir prideginėjau cigaretes. Kai mūsų pašnekesys trumpam nutrūko ir pono Ho apsiblaususios akys ėmė klajoti po kambarį, dar kartą paslapčiomis dirstelėjau į svetimšalį nelabąjį ir pamačiau, kad jis vis dar spokso į mane.