Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

– Čia rasa.

– Taip, – sukikeno ji, – tik ta rasa iš tavo auksinių vartų!

8 Kinų pomirtinio pasaulio metafora.

9

Menas teikti malonumą

Po savaitės, likus penkioms paroms iki mano „svarbiosios dienos“, Perlė pasikvietė mane į savo kambarį – duos paskutinių patarimų apie tai, kaip keliami debesys ir lietus.

Man atsisėdus įdėmiai į mane dirstelėjo.

– Siang Siang, turi būti pasirengusi savo didžiajam ponui Fungui, kai šis ateis perskelti tavo arbūzo. Nesusimauk pirmą kartą, antraip tavęs laukia be galo dideli nemalonumai. Tave nubaus ne tik mama su tėčiu, bet ir didysis ponas Fungas, nes jis suplojo krūvą pinigų.

Paskui Perlė man papasakojo, girdi, kai kurie sesės paslaugomis nepatenkinti klientai „nusiaubia urvą“ – viešnamį – ir visus nuostolius tenka padengti vargšei sesei.

Kurį laiką abi tylėjome; tada prisiminiau vaiduoklių sodą ir tirštai nuraudau.

– Kas yra, Siang Siang?

Pasijutau lyg paspringusi jonvabaliu.

– Norėjai kažko manęs paklausti?

Pagaliau man pavyko vargais negalais pakuždomis išlementi:

– Sese Perle, ar… tas vyras sode… buvo Dziang Mou?

Ji pamerkė man akį.

– Siang Siang, laikyk liežuvį už dantų! Niekas neturi to sužinoti!

Linktelėjau.

– Jūs tyčia leidote man ir Pavasario Mėnesienai jus pamatyti?

Ji nusišypsojo. Gelsvoje brangakmeniais puoštos lempos šviesoje ji atrodė labai paslaptingai.

– Jūs mylite Dziang Mou?

Supratau, kad jos tylėjimas reiškia „taip“.

– Tai kodėl už jo neištekate ir neišeinate iš Persikų žiedų?

– Todėl, kad jis neturtingas ir jau vedęs, – atsiduso Perlė glostydama švytinčią nefrito apyrankę. – Negalvok apie meilę, Siang Siang. Meilė visada greitai baigiasi. Galvok apie malonumus.

– Bet jie irgi greitai baigiasi.

– Užtat kitaip negu meilė jie paskui nesukelia skausmo, – ji žvilgtelėjo į laikrodį ant sienos. – Geriau pradėkime pamoką.

Nusivedusi prie tualetinio stalelio ji pasisodino mane šalia.

– Siang Siang, – tarė ji įdėmiai apžiūrinėdama mudviejų atspindžius veidrodyje, – dabar jau žinai apie debesis ir lietų.

Linktelėjau.

Ji kalbėjo toliau:

– Svarbiausia – erzinti, mat jeigu leisi tiems čou nanžen per greitai ten nusigauti, jie nusivils. Atmink: jų žmonos turi tuos pačius cinoberio plyšius kaip ir mes. Užtat mes mokam koketavimo meną, skirtą jaudrinti. Erzini ne vien išore, bet ir judesiais – net miegodama.

– Sese Perle, bet juk miegodamas nejudi!?

– Bet mes apsimetame miegančios, kad sugundytume. Nesi girdėjusi posakio „pavasarį mieganti laukinė obelis“? Čia kalbama apie gražią gundomai miegančią moterį. Visa esmė – pavasaris…

– Kodėl?

– Todėl, kad pavasaris – metų laikas, kai atgyja geismas ir reikia žadinti meilę!

Svajinga mina Perlė šiek tiek prasižiojo, paskui švelniu liežuvio galiuku palietė viršutinę lūpą – atrodė, kad iš gilios angos išlindo rožės pumpuras.

– Mes, seserys, esame nelyginant geros virėjos, kurios visus penkis skonius tinkamomis proporcijomis sumaišome į vieną gardžią sriubą.

– Mėgstu sriubas.

– Siang Siang, tu nesupranti, ką turiu galvoje, tiesa? Prieš pasirodydama Persikų žieduose, nieko daugiau nedarei, tik mokeisi. Dabar iš tų mokslų tau menka nauda, ar ne?

Mąsliai atsakiau:

– Mano tėvai visados norėjo, kad tapčiau pirma moterimi džuang juan .

Pačiu iškiliausiu mokslininku.

Perlė su gailesčiu į mane pažiūrėjo, paskui vėl prašneko, šįsyk kandokai:

– Aš irgi mokau tave, kad taptum pačia iškiliausia, tik kitokiame moksle – tų čou nanžen kerėjimo. Nepamiršai, kad kitą savaitę tave „egzaminuos“ didysis ponas Fungas?

Ji patylėjo, paskui aiškino toliau:

– Labiausiai jaudinantis moters bruožas yra jos akys.

Perlė prisimerkusi pažvelgė į mane. Lėtai, lyg būtų girta, pasukiojo apsiblaususias lėliukes. Jos akys turėjo magneto savybių ir traukė prie savęs kaip tą prilipusį prie jos kūno meilužį. Pajutau, kaip rausta skruostai.

– Siang Siang, man sakei, kad tėvas mokė tave kung fu?

Linktelėjau.

– Tad įsivaizduok, kad tavo akys – sekso kung fu ginklas. Pulk kaip tigras ir traukis kaip mergelė.

Kol stengiausi sugromuliuoti šį sekso kung fu receptą, Perlė vėl prašneko:

– Tavo žvilgsnis visada turi jaudinti. Nieko nėra blogiau už bedvases akis, panašias į daug dienų be vandens išbuvusią žuvį.

Sukikenau.

Ji priekaištingai į mane žvilgtelėjo.

– Siang Siang, turi žiūrėti į savo klientus tol, kol jiems ims rodytis, kad kažkas įkišo jų kaulus į actą marinuoti, ir jie taip apduis, kad neturės jėgų tau priešintis. Žinoma, jeigu klientui patinka kuklios moterys, tada apsimesk esanti drovi ir retkarčiais nudelbk akis. Štai kodėl Pekino operoje… Siang Siang, ar klausaisi, ką tau sakau?!

– Tėtė!

Apsipyliau ašaromis ir išlėkiau iš Perlės kambario.

Kai kitą dieną nuėjau pas Perlę, ji nė žodeliu nepapriekaištavo, kad išvakarėse taip netikėtai pabėgau. Sėdėjome paskendusios savo mintyse ir gurkšnojome jos įpiltą arbatą. Gal ji irgi galvojo apie mano tėtę? Man visuomet rūpėjo, kas dedasi Perlės galvoje. Ir nors ji labai maloniai su manim elgdavosi, man ji liko tokia pat paslaptinga kaip ratilas už Guan In galvos.

Perlė tądien atrodė nenusiteikusi manęs mokyti. Ji ilgai nepaleido iš rankos puodelio, kol galiausiai pakilo nuo sofos.

– Šiandien pamokysiu tave vaikščioti. Atmink: niekados neskubėk, eik tingiai – štai taip.

Ji pradėjo vaikštinėti dailiais, mažučiais žingsneliais.

– Ši eisena vadinama „karpytais auksinio lotoso žingsniais“. Mėgink įsivaizduoti, kad tau po kojomis žydi lotosai. Pučia vėjas, ir jie linguoja auksinėje prieblandoje.

Užsimerkiau ir pamėginau įsivaizduoti, bet mintyse regėjau vien tėtį, mamą ir save. Mes irstomės valtimi Vakarų ežere; visą jo paviršių dengia lotosai. Motina – labai graži ir laiminga – lieknu liemeniu palinkusi virš vandens plonyčiais pirštais praskleidžia lapus. Tėtis nuskina žiedą ir prisega jai prie besileidžiančios saulės geltonai nuspalvintų plaukų…

Perlė sustojo prie sienos.

– Kai stovi, kūnas turi būti mažumėlę palinkęs – bet ne pakumpęs – tarsi jis prie kažko būtų traukiamas. Svarbiausia, privalai nuolatos judėti: užpakalis turi krypuoti, pirštai sukioti nosinę, nagai glostyti dantis, akys lakstyti į šalis.

– Sese Perle, nebežinau, ką galvoti, – prisipažinau. – Mama visada mokė mane priešingai – niekuomet nekrypuoti užpakaliu, nes damai tai labai netinka. Ji vis kartodavo posakį: „Nuo siūbuojančio medžio nukrinta lapai; siūbuojančios moters laukia bloga lemtis.“

Perlė sunkiai atsiduso.

– Taip, tavo motina sakė tiesą, bet mes ne damos, o kekšės.

Stojo ilga, liūdna tyla.

Perlė nužvelgė mano pėdas.

– Siang Siang, pėdos – vienintelis tavo kūno trūkumas. Jos šiek tiek per didelės.

Bemat pakišau jas po staliuku.

– Puiku – visuomet slėpk savo trūkumus. Kita vertus, moteris turi niekuomet nepamiršti pabrėžti savo pranašumų. Taigi jeigu ji turi tikrai gražią figūrą, – Perlė atkišo krūtinę, – tokią, kaip mano, ji visuomet turi būti kiek palinkusi į priekį. Tai vadinama „siūlyti kūną darmos mokymui“.

Perlė įgnybo man į skruostą.

– Siang Siang, seksas – vienintelė mūsų priemonė vyrams valdyti. Net jeigu mylėsiesi su šlykščiausiu klientu, viena koja jau stovinčiu karste, kiek įmanydama stenkis elgtis taip, tarsi jis būtų vienintelis žemėje likęs vyras. Įsidėmėk mano žodžius ir mėgausiesi ming dzi padėtimi iki pat mirties.