Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Pirmą Naujųjų metų dieną tarnai paleido fejerverkus išlydėdami senuosius metus, sutikdami Naujuosius ir kad atbaidytų piktąsias dvasias. Paviljono svečių, darbo ir pobūvių kambariuose netilo juokas, pokštai ir gražūs linkėjimai. Mama su tėčiu nuvedė mus pasimelsti priešais visus dievus ir deives, paskui tetulė A Ping atnešė keturis didelius sidabrinius padėklus su užkandžiais. Kaip ir derėjo Naujaisiais, svečiai dosniai išlaidavo: permokėjo už valgį, kišo arbatpinigius kiekvienam sutiktam ir lošė iš didelių sumų.

Sausio dešimtą suskaičiavau dovanų gautus pinigus, turinčius atnešti laimę, ir netvėriau džiaugsmu: turėjau beveik dešimt sidabrinių monetų. Deja, jas bemat pasičiupo mama. Girdi, sąskaitoms apmokėti. Nusiminusi nuėjau į virtuvę ieškoti Guigui, kad šis mane paguostų. Šuniukas taip nudžiugo mane pamatęs, kad nustojo šlamštęs valgių likučius, pakėlė snukutį ir ėmė vizginti uodegą.

Paėmiau jį ant rankų ir pasitryniau veidu į šiltą, pūkuotą kailį.

– Guigui, ar gražiai elgeisi?

Jis pakinkavo galva, paskui aplaižė man veidą, ir ant skruostų liko nebaigtos mėsos trupinėlių.

Po kelių dienų, kai Naujųjų metų maišatis pagaliau nurimo, atėjau į Perlės kambarį mokytis groti pipa . Nustebau, kad Perlė ne taip kaip visada nebuvo išsitraukusi instrumento. Atsisėdusi prieš veidrodį niūniuodama kažkokią melodiją rūpestingai pieštuku vedžiojo antakius. Ko ji čia stengiasi dėl dviejų plonyčių brūkšnelių, užuot derinusi keturias stygas?!

Kiek įmanydama maloniau nusišypsojau.

– Sese Perle, – nejaugi šiandien nebus pamokos?

Ji susiraukė ir smalsiai žvilgtelėjo į mano atvaizdą savo veidrodyje paauksuotais, įmantriai išraižytais rėmais.

– Pamiršk pipos pamoką. Šiandien vietoj jos pamokysiu tave kai ko kito.

Nespėjus man paklausti: „O kaip bus su pisimosi pamoka?“, ji prisimerkusi pažvelgė į mane įstabiomis įkypomis akimis.

– Girdėjau, prieš kurį laiką buvai užrakinta tamsiajame kambaryje?

Linktelėjau.

– Tai ar išmokai tamsiojo kambario pamoką?

Nesugalvojau, ką atsakyti, tad linktelėjau vėl.

– Kodėl pabėgai?

– Išlydėti motinos.

– Brangiai už tai sumokėjai.

Toliau tylėjau.

– Kur ji išvyko?

– Į budistų vienuolyną Pekine.

Perlė taip pratrūko juoku, kad galop ašaros nusirito skruostais. Jos ranka sudrebėjo ir nupiešė kreivą brūkšnį virš akies. Kai pagaliau apsiramino, išsitraukusi šilkinę nosinę iš po nefrito apyrankės nusišluostė akis ir nusivalė antakį.

– Kas taip juokinga, sese Perle?

Ji pabarbeno raudonu nagu į mano atspindį veidrodyje.

– O tau nejuokinga? Tavo motina bus vienuolė, o tu – kekšė?

– Bet aš nesu…

– Siang Siang, manai, tave čia maitina, rengia ir moko menų šiaip sau? Manai, Persikų žiedų paviljonas – labdaros organizacija? O gal valstybės remiama menų studija? – Ji pabarbeno krumpliais man į kaktą. – Kuo greičiau praregėsi, tuo geriau, supranti?

Ji nutilo ir iš naujo paryškino antakį.

– Žinai, kartais visai neblogai būti prostitute, ypač jei išgarsėji ir susipažįsti su žmogumi, kuris yra toks turtingas ir taip tave įsimyli, kad išpirks ir pasiims į namus penkta ar šešta sugulove.

Ji pasisuko ir sugnybo man skruostą plonyčiais pirštais.

– Ar aišku, šliundryte?

Jau norėjau prieštarauti, bet staiga prisiminiau motinos žodžius:

Kaip įmanydama stenkis su visais sutarti, antraip neteksi stogo virš galvos ir neturėsi nė skystos ryžių košės pilvui susišildyti.

Be to, jeigu tiesą tau drebia kaip purvo saują, kas tau belieka – tik jį nuryti?

Taigi ko nespringdama nurijau seiles ir vargais negalais išspaudžiau šypseną.

– Aišku, sese Perle.

Perlė vėl pažiūrėjo į savo pudruotą veidą veidrodyje. Graži, sustingusi, ji panėšėjo į dailiai išraižytą statulą gailestingumo deivės Guan In, visados išklausančios pagalbos šauksmą.

– Sese Perle, ką reiškia pistis ? – drėbtelėjau seniai rūpimą klausimą.

– Siang Siang! – ji metė į veidrodėlį man skirtą priekaištingą žvilgsnį. – Tas žodis – be galo vulgarus!

– Bet šitaip sako mama ir Mažoji Raudonė.

– Žinau, aš irgi taip sakau, bet šis žodis tik suaugusiesiems, o ne tokioms mažoms mergaitėms kaip tu.

– Sese Perle, bet aš nebe maža mergaitė – aš moteris!

– Nejaugi? – ji kilstelėjo vieną antakį. – Vadinasi, tu jau pisaisi , tiesa?

Jos žodžiai skaudžiai gėlė.

– Ne, žinoma, ne! – sušukau.

Ji nusijuokė parodydama eilę lygių, baltų kaip perlai dantų.

– Na, gerai, kol kas tu dar nesipisai , ar ne? – Ji priekaištingai pažvelgė į mane. – Siang Siang, užuot sakiusi pistis , gal geriau sakyk „dangui susijungti su žeme“, „derinti in su jang “ ar „maišyti debesis su lietumi“.

Ji pamerkė man akį.

– Bet ko tu taip skubi sužinoti visus tuos dalykus – nejaugi negali sulaukti, kol būsi pisama kekšė?

Šįsyk laikiau liežuvį už dantų.

Perlė įsiteikiamai nusišypsojo.

– Nejaugi Mažoji Raudonė dar nesakė tau, ką reiškia pistis ?

Nespėjus man atsakyti, Perlės išraiška surimtėjo.

– Šiaip ar taip, mama netrukus duos tau knygų apie slaptus žaidimus. Įdėmiai jas perskaityk, o jeigu kils klausimų, kreipkis į mane.

– O jūs turite tų knygų?

– Man jų nebereikia, – ji patapšnojo sau per galvą. – Jos visos čia.

Ji vėl nusigręžė į veidrodį ir ėmė krapštinėtis, kol antakiai tapo panašūs į du plonyčius lapelius. Supratau, kad tai ženklas baigti pisimosi klausimą.

Dar mažumėlę paryškinusi antakius ji atsisuko ir pažiūrėjo man tiesiai į akis.

– Siang Siang, šįvakar aš dalyvausiu dideliame pobūvyje, – ji gnybtelėjo man į smakrą. – Tau pasisekė, raganiuke: eisi su manimi.

Nustebau tai išgirdusi. Nemaniau, kad taip greitai būsiu kviečiama į pobūvius.

– Sese Perle, kas mane pakvietė?

Staiga jos balse neliko nė kruopelės šilumos.

– Labai turtingas verslininkas, – prisimerkusi tarė ji. – Tik nemanyk esanti tokia neatsispiriamai žavi, kad jis pakvietė tave į pasimatymą. Jis pakvietė mane , supranti? Tu tik eisi kartu.

Linktelėjau. Akys pritvinko ašarų, bet pasiryžau neleisti joms ištrykšti.

Pamačiusi, kad tuoj pravirksiu, Perlė vėl prašneko šilčiau.

– Siang Siang, metas tau pradėti suprasti savo vertę. Ar žinai, kad jau esi ganėtinai garsi? Žmonės nuolat apie tave klausinėja: „Kas ta graži mergaitė su tomis žavingomis duobutėmis skruostuose?“ Vienas net sakė: „Ji tokia graži – vieną dieną ji tikrai taps ming dzi !“

Ming dzi – gerbiama prostitutė. Įdomu, kaip tai atrodys?

Perlė pasitepė pažastis kvepalais.

– Kvailele, kuo anksčiau tave pastebi, tuo geriau. Gyvenimas čia trumpas – nė viena nesimėgausime jaunatve visą amžinybę.

Ji ėmė staipytis prieš veidrodį: pakėlė smakrą, nudelbė akis, apsilaižė lūpas, kilstelėjo vieną petį, kad chalatas nusmuktų ir atidengtų glotnią baltą odą, pirštais raudonai lakuotais nagais paglostė sau krūtį.

Paskui ėmė deklamuoti eilėraštį:

– Kai gėlė pražysta, ją nuskink, nelauk, kol teliks nuoga šakelė.

Tada atsigręžė į mane ir jausmingu balsu paklausė:

– Supranti šias eiles, Siang Siang?

Linktelėjau, nes man buvo per daug liūdna, kad būčiau galėjusi ką nors atsakyti.