Mingmei Yip: Persikų žiedų paviljonas

Atėjome į stotį ir įžengėme į sausakimšą salę. Motina nuskubėjo į eilę prie bilietų. Žiūrėjau į turtingas tai tai – laukdamos, kol tarnai nupirks bilietus pirmos klasės vagone, jos tingiai šnekučiavosi.

Netrukus motina mosuodama bilietu atlėkė prie manęs. Nuskubėjome prie traukinio. Anksčiau traukiniai visuomet mane jaudindavo. Man patikdavo klausytis jų švilpukų, stebėti, kaip jiems iš nosių trykšta į sniego garus panašūs dūmai, ir įsivaizduoti egzotiškus kraštus, į kuriuos jie mane nuveš. Bet dabar aš bijojau to juodo siaubūno. Netrukus jis pasičiups mano motiną ir atėmęs iš manęs nusiveš į siena aptvertą šventyklą, knibždančią moterų plikai skustomis galvomis, atmintinai beriančių nesuprantamas sutras, tarsi kalbėtųsi su vaiduokliais!

– Siang Siang, – tarė motina švelniai kabindama man ant kaklo medalioną su Guan In, – dabar lėk atgal pas tetulę Fang ir gražiai elkis. Visados klausyk jos lyg tikros motinos ir niekados nekrėsk eibių, supratai?

Ašaros dilgė man akis.

– Mama, ta stora šlykšti kiaulė man ne motina!

Pliaukšt! Mama skėlė man per ausį.

Apsiverkiau.

– Mama, kodėl neimi manęs kartu?

– Manai, niekados apie tai nepagalvojau? – Ji atsiduso ir išsitraukusi nosinę nušluostė man ašaras. Kai prašneko vėl, balsas buvo tylus ir švelnus: – Atleisk, kad sudaviau tau, Siang Siang, bet ar tu bent kiek įsivaizduoji, koks yra vienuolės gyvenimas? Man tai kas – gražiausios mano dienos jau praeityje, dabar tesu nieko neverta senė. O tu jauna ir graži, tavęs laukia šviesi ateitis, ir aš neleisiu, kad ji eitų perniek vienuolyne. Be to, – vėl atsiduso jinai, – viena iš novicijų man papasakojo, kad vienuolyno viršininkė sakė…

– Ką ji sakė?

– Kad tu per graži būti vienuole, ir ji bijo, kad tavo grožis užtrauks jos vienuolynui nelaimę.

Paprastai iš džiaugsmo pasijusdavau devintame danguje, kai kas nors sakydavo, kad esu graži, bet dabar baisiausiai nuliūdau.

– Iš kur jos žino, kad aš graži?

– Aš joms sakiau, nes labai tavim didžiuojuosi.

Motina paglostė man galvą.

– Siang Siang, žinau, tarnaitės gyvenimas nėra lengvas. Bet tai tik laikinai. Anksčiau ar vėliau mes rasime kokią išeitį. O dabar paklausyk manęs. Mane išlydėjusi tuoj pat grįžk pas šeimininką. Ir nepamiršk: labai svarbu klausyti jo ir jo žmonų. Kaip įmanydama stenkis su visais sutarti, antraip neteksi stogo virš galvos ir neturėsi nė skystos ryžių košės pilvui susišildyti. Atmink: turi ne tik apsikęsti su visais sunkumais, privalai juos kęsti šypsodama, kad niekas nepastebėtų nė pėdsako kartėlio.

Ji nutilo ir nužvelgė man veidą.

– Siang Siang, užuot skundusis privalai dėkoti dangui už visa tai, supranti?

Linktelėjau galva; apsilaižiau lūpas ir pajutau savo ašarų sūrumą.

– Mama, kada mudvi susitiksim vėl?

– Negreitai, bet susitiksim, – motina išspaudė šypseną. – Bet mudvi galim rašyti viena kitai. O gal aš net pamėginsiu grįžti čia su tavim susitikti.

Patylėjusi ji pridūrė:

– Į pietvakarius nuo Pekino, vakariniame Tajo kalno šlaite, yra daug šventyklų. Manau, apsistosiu vienoje jų, bet kol kas nežinau kurioje. Parašysiu tau, vos tik ten nusigausiu.

Ji atsiduso žiūrėdama į mane ir ašaros temdė jai akis.

– Siang Siang, žinau: kad ir kaip padoriai su tavim elgiamasi tavo naujuosiuose namuose, tu vis tiek tesi tarnaitė, – ji kiek pagalvojo, paskui mąsliai pridūrė: – Atmink viena: likimo mes negalim įveikti, bet galim jam nesipriešinti ir gauti iš to visa, kas įmanoma. Stenkis būti laiminga. Be to, atsargiai pasakok apie save tuose naujuosiuose namuose. Neprasižiok apie tai, kaip mirė tėtis. Būk atsargi.

Linktelėjau.

Motina paskubomis mane apkabino.

– Siang Siang, deja, dabar mūsų keliai turi išsiskirti. Telydi tave Guan In, kol mudvi vėl susitiksime.

Tai tarusi ji nuskubėjo prie traukinio, suklupo, atsistojo ir neatsigręždama įlipo į juodąjį siaubūną.

Taip ir neatsisukdama kaip patrakusi mojavo tuo bilietu į vieną pusę. Galop ta tokia sava liekna figūrėlė dingo minioje.

Negalėjau atplėšti akių nuo bėgių, kurie nuveš ją į vienuolyną Pekine, bet niekados nebeparveš.

2 Keturiese žaidžiamas stalo žaidimas.

3 Arba kuncian – teatras, paplitęs Dziangsi provincijos Kunšano apskrityje.

3

Tamsusis kambarys

Traukinio švilpukui vis dar ūkaujant ausyse, nusisamdžiau rikšą grįžti į Persikų žiedų paviljoną. Kai išlipusi pradėjau eiti, pajutau, kad skruostus gelia ne vien žvarbus šaltas vėjas, bet ir mano pačios ašaros.

Mano nuostabai, kai atsėlinau prie pagrindinių vartų, pamačiau ten stovinčią Fang Rong, atkišusią savo riebų, raukšlėtą sprandą. Mane pamačiusi sukliko:

– Čiupkit tą mažąją gyvatę!

Akimirksniu priešais išdygo kažkoks drimba ir sugriebė mane. Laikė taip tvirtai, kad pirštai sulindo giliai į odą. Man nespėjus sušukti, pasipylė smūgiai į galvą ir antausiai.

Tada šalia ausies lyg išsiderinęs smuikas sudžeržgė Fang Rong balsas:

– Juk sakiau tau, kad viena niekur neitum! Kur buvai?!

– Išlydėti… motinos į Pekiną.

– Išlydėti motinos?! Gal tu akla?! Nejaugi nematai, kad motina čia, priešais tave?!

Vėl pasipylė antausiai, paskui išgirdau:

– Į tamsųjį kambarį!

Man bemat užrišo akis, tas pats vyras paėmė ant rankų ir nunešė. Nors ėjo greitai, praėjo nemažai laiko, kol numetė mane ir nurišo nuo akių raištį. Pamačiau atsidūrusi tamsiame, troškiame kambarėlyje ir iškart supratau: žmogui nebūtina mirti, kad patektų į pragarą. Pragaras buvo čia pat, žemėje.

Šnerves pervėrė drėgnų, papuvusių grindų smarvė. Tamsoje beveik nieko nemačiau, tik girdėjau cypiant, tad supratau nesanti viena.

Ėmiau trankyti kumščiais į geležines duris.

– Mama, išleiskit mane! Prašau jūsų – išleiskit mane!

– Mama? – išgirdau pašaipų Fang Rong balsą. – Argi ką tik nesakei man, kad tavo mama jau išvažiavo į Pekiną?

Kurtinanti pauzė, paskui žodžiai: „Pažiūrėsim, ar išdrįsi pabėgti dar kartą!“, tada kraują stingdantis juokas ir pergalingai tolstantys žingsniai.

Nežinau, kaip ilgai trankiau kumščiais į duris, kol taip nuvargau, kad apgraibomis susiradau išklerusią lovelę ir ant jos susmukau.

Tada vėl išgirdau cypiant.

Širdis pašoko krūtinėje. Be manęs čia yra dar kažkas? O gal čia esama vaiduoklių?

Greitai užsitraukiau ant galvos purviną antklodę. Tada pajutau, kaip mano ranką paliečia kažkoks vėsus, kailiuotas padaras. Suspigau ir šokau iš lovos.

Žiurkės!

Jų buvo begalė – man draugiją palaikyti!

Nors daug valandų neturėjau kąsnio burnoje, apsivėmiau. Staiga man ko nesustojo širdis nuo pašėlusių cypsmų – žiurkės pešėsi dėl mano vėmalų!

Mane vėl supykino, bet skrandis jau buvo tuščias, gerklė atrodė deginte išdeginta. Standžiau apsisukau antklode ir mėginau gintis nuo baimės miegu, bet kambarėlyje buvo taip šalta, kad man barškėjo dantys ir negalėjau sumerkti akių. Galiausiai troškulys tapo toks nepakenčiamas, kad išlipau iš lovos, patrepsėjau kojomis nubaidydama žiurkes, nusismaukiau kelnaites ir mėginau nusišlapinti. Gal pavyks numalšinti troškulį savo pačios…

Bet neišvarvinau nė lašo. Staiga pajutau kažką glitaus ropščiantis koja.

Suspigau, bet tai nesutrukdė žiurkei įlįsti į kelnaites ir ji dabar rangėsi man palei tarpukojį. Visa apsipyliau šaltu prakaitu ir spiegiau toliau. Šlykštus padaras nenustojo baksnoti į mane, kol supratau, kad jis tikriausiai išsigandęs ne mažiau negu aš. Isteriškai klykdama nusitraukiau kelnaites ir iškračiau žiurkę.