Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

– Senelyte, – angliškai pasitarusi su sužadėtiniu tarė Nefritė, – mudu su Leo nusprendėme, kad bus geriausia, jei savo istoriją pradėsi nuo pradžių – kai buvai parduota į turkio paviljoną po mirties bausmės proproseneliui.

Džiaugiuosi, kad jai užtenka takto ir vietoj žodžio dzijuan – prostitucijos namai, ar dar blogesnio dzisiang – kekšynas, pavartoja kur kas rafinuotesnį ir poetiškesnį činglou – turkio paviljonas.

– Nefrite, jei taip domiesi Kinijos kultūra, ar žinai, kad prostitucijos namams apibūdinti esama daugiau negu keturiasdešimties žodžių: ugnies duobė; švelnusis kaimas; brokato vartai; vėjo ir mėnulio viešpatija…

– Tai kas buvai tu, senelyte? – pertaria mane Nefritė.

– Mes turėjome savo hierarchiją. Gerbiamos knygų kambario damos, – išdidžiai atlošiu galvą, – tokios kaip aš, rietėme nosis prieš antrarūšes moteris ilgomis suknelėmis, šios, savo ruožtu, iš aukšto žiūrėjo į dirbusias antroje salėje. Ir, žinoma, visos baisiausiai niekinome benames višteles ir beveik nelaikėme jų žmonėmis.

– Oho! Jėga! – sušunka Nefritė ir susišnibžda su Leo. Tada pasisuka ir spokso į mane karštligiškai žvilgančiomis įkypomis akimis. – Senelyte, mes manom, kad bus geriau, jei viską papasakosi va tokiu paprastu stiliumi. Be to, ar negalėtum pridėti dar pikantiškesnių dalykų?

– Ne, – rankos mostu parodau jiems, kad apie tai negali būti nė kalbos. – Jūs manot, kad mano gyvenime būta per mažai vargo ir pasakojimo apie jį nepavyks parduoti? Čia mano istorija ir ją pateiksiu, kaip noriu pati!

– Taip, žinoma!

Dvi linksinčios galvos panašios į krepšininkų mušinėjamus į grindis kamuolius.

– Gerai, mano didysis prince ir princese, – ko dar pageidaujat?

– Nieko, senelyte. Pradėkim!

Abiejų jaunuolių veidai švyti – atrodo, juodu nusiteikę žiūrėti Holivudo muilo operą. Jie užmiršo, kad šimtą kartų jiems sakiau: mano gyvenimas tūkstantį kartų labiau vertas muilo operos.

PIRMA DALIS

1

Turkio paviljonas

Man buvo skirta prostitutės dalia.

Jokio žmogžudžio dukros juk nepriims į padorius namus, kad taptų žmona, kurios vaikai nešios nusikaltimo gėdą dar nė negimę. Vienintelė kita išeitis buvo mano motinos – susirasti prieglobstį vienuolyne, nes nusikaltėlio giminaičius tegalėjo priimti vienuolyno bendruomenė.

Vos sulaukusi trylikos, ramų šeimos gyvenimą išmainiau į prostitucijos namų maišatį. Bet ne taip kaip kitos, kurių tėvai iš skurdo neįstengė jų išmaitinti ar kurios buvo banditų pagrobtos ir parduotos.

Šitaip nutiko todėl, kad mano tėvas buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, kurio jis niekados nepadarė.

– Tavo tėvas padarė nepataisomą klaidą, – be perstojo kartojo man motina. – Jis stengėsi būti doras ir, – su kartėliu pridurdavo, – kišdavosi į turtuolių reikalus.

Ji sakė tiesą. Mat tie „reikalai“ kainavo jam jo paties gyvybę ir lemtingai pakeitė žmonos ir dukros gyvenimus.

Tėvas buvo Pekino operos dainininkas ir muzikantas. Atlikdavo akrobatų ir karių vaidmenis, nes aktorių mokykloje studijavo kovos menus. Per vieną vaidinimą jis kovėsi su priešais vilkėdamas penkiolikos kilogramų šarvus, prie kurių buvo pritvirtintos keturios vėliavos, apsiavęs storapadžiais batais. Jis šoko nuo keturių viena ant kitos sukrautų kėdžių ir susilaužė koją. Daugiau nebegalėjo vaidinti, tad ėmė griežti dvistygiu smuiku trupės orkestre. Po kelerių metų jis net labiau išgarsėjo kaip smuikininkas, ir jį nusisamdė akompaniatoriumi viena mėgėjiška Pekino operos1 trupė, vadovaujama Šanchajaus kariauninko žmonos. Kiekvieną mėnesį žmona rengdavo didžiulį pokylį prašmatniame savo namų sode. Jame įvykęs incidentas aukštyn kojomis apvertė mūsų šeimos likimą.

Vieną vakarą šviečiant mėnesienai, žvaliai aidint smuikų garsams ir šilkais pasipuošusių ir brangakmeniais apsikarsčiusių tai tai – aukštuomenės damų – falcetams, girtas kariauninkas išprievartavo paauglę dukrą.

Mergina griebė tėvo pistoletą ir atbėgo į sodą, kur buvo susirinkę svečiai. Kariauninkas nespėjęs susijuosti kelnių atšnopavo iš paskos. Staiga duktė sustojo ir atsigręžė į jį. Ašaros sruvo jos skruostais. Ji iš lėto nukreipė ginklą sau į galvą.

– Gyvuly! Jei išdrįsi prisiartinti dar bent žingsnelį, aš nusišausiu!

Tėtis metė savo brangųjį smuiką ir nubėgo ten, kur dėjosi tie dalykai. Jis nustūmė į šalį bukai žiopsančius svečius, prišoko prie merginos ir mėgino pačiupti pistoletą, bet šis iššovė. Nelaimėlė negyva krito ant žemės. Apstulbę svečiai ir tarnai žiūrėjo, kaip aplink ją pasklinda kraujo klanas.

Kariauninkas griebė tėtį už kaklo ir smaugė, kol šis buvo beuždūstąs. Apspangusiomis akimis, raudonu kaip trykštantis dukters kraujas veidu kariškis spjovė tėčiui į veidą šaukdamas:

– Galvijau! Tu išprievartavai mano dukterį ir nužudei ją!

Nors visi susirinkusieji žinojo, kad jis meluoja šitaip kaltindamas, niekas nenorėjo kištis: ir šiaip bejėgiai tarnai buvo persigandę, turtingiems svečiams tai buvo nė motais.

Vienas generolas mąsliai kasydamasis barzdą nusišaipė:

– Juokai – kažkoks smuikininkas!

Tuo šis įvykis ir baigėsi.

O mums tai buvo menki juokai. Mat tėtis buvo nuteistas myriop, mama prisiglaudė budisčių vienuolyne vienoje Pekino šventykloje, o mane atidavė į prostitucijos namus.

Visa tai įvyko 1918 metais.

Vėliau, pirmais savo jaunystės metais, kai mano motina iš paskutiniųjų stengėsi atsikratyti geismų Tyrojo lotoso vienuolyne Pekine, aš kaip įmanydama žadinau juos Persikų žiedų paviljone.

Tavo tėvas padarė nepataisomą klaidą – stengėsi būti doras ir kišdavosi į turtuolių reikalus.

Motinos žodžiai be perstojo sukosi mano galvoje, kol galiausiai vieną dieną klūpodama prieš Guan In – Gailestingumo deivę – aš prisiekiau niekados šiame gyvenime nebūti gailestinga. Na, o kištis į turtuolių reikalus? Ne į ką kitą, kaip į turtinguosius ir įtakinguosius aš nukreipiau savo viliones. Kaip Guan In, tūkstančiu rankų laikanti tūkstantį magiškos galios amuletų, pasiryžau tapti moterimi, tūkstančiu klastingų širdžių priviliosiančia į savo rankas tūkstantį vyrų.

Tokia moterimi, aišku, pamažu tapau vėliau, kai sužinojau apie vėjo ir mėnulio viešpatiją. O kai pirmą kartą įžengiau į prostitucijos namus, buvau tik maža mergaitė dvilype širdimi: viena jos pusė buvo lengva nuo skaistumo, kita sunki nuo sielvarto.

Prostitucijos namuose gavau Brangiosios Orchidėjos vardą. Tai buvo tik mano profesinis vardas; tikrasis buvo Siang Siang, duotas dėl dviejų priežasčių. Gimiau iš prigimties turėdama siang – nuo mano kūno sklido šviežio pieno, medaus ir jazminų aromatas, o taip nutinka retai, dažniausiai legendose, kurių veikėjas minta vien gėlėmis ir žolelėmis. Be to, toks yra upės Hunano provincijoje pavadinimas. Šitokį vardą man davę tėvai puoselėjo viltį, kad mano gyvenimas bus toks kupinas gausos kaip protėvių vandens arterija, ir nieku gyvu nesitikėjo, kad amžinai tekančią upę gausins mano begalinės ašaros. Jie dar vylėsi, kad panėšėsiu į tą žvaliai srūvančią upę, nes visą gyvenimą trauksiu laimės dainas, ir jiems nė į galvą neatėjo, kad mano balsu liesis vien karčiai saldžios karmos melodijos.

Nors po tėčio mirties baisiai skurdome, mano motina niekados neketino parduoti manęs Persikų žiedų paviljonui. Taip atsitiko per klastą, sumanytą vienos iš jos tolimų giminaičių, tokios Fang Rong – Gražiaveidės. Motina matė ją vos vieną kartą, per kinų Naujųjų metų pobūvį kažkelintos eilės dėdės namuose. Vieną dieną netrukus po tėčio mirties Fang Rong nukrito pas mus kaip iš dangaus ir pasakė motinai galinti gerai manimi pasirūpinti. Kai pirmąsyk ją pamačiau, nustebau, kad atrodo visai ne taip, kaip galėjai spręsti iš jos vardo: iš tikrųjų dėl žiurkės akių, virš kurių grėsmingai krutėdavo didžiulis apgamas, jos veidas panėšėjo į dubenį, o kūnas – į ryžių prigrūstą maišą.