Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Fang Rong tvirtino dirbanti turtingos šeimos ūkvede. Šeimininkas, pirklys, prekiaujantis su užsieniu, ieškąs apsukrios, miklių rankų mergaitės padėti ruoštis po namus. Klausimas buvo išspręstas nedvejojant. Motina, visiškai pamiršusi, kaip dievagojosi niekada neturėti reikalų su turtuoliais, apsidžiaugė, kad turėsiu stogą virš galvos. Taigi, kadangi jau buvo susiruošusi iškeliauti į Pekiną, ji sutiko leisti Fang Rong mane išsivežti.

Motina ir Fang Rong atrodė patenkintos, kai šnekučiavosi kepinant saulei. Joms baigus kalbėtis, Fang Rong davė motinai „turtingojo verslininko“ adresą ir stumte įstūmė mane į laukiančio rikšos vežimėlį.

– Greičiau! Neversk šeimininko laukti!

Kai vežimėlis buvo bepradedąs važiuoti, motina palinko man prie ausies ir sušnabždėjo:

– Nuo šiol klausyk tetos Fang, savo naujojo šeimininko ir gražiai elkis. Prižadi?

Linktelėjau ir pastebėjau, kad jos akys pritvinkusios ašarų. Ji švelniai padėjo man ant kelių audeklo maišelį su menku turtu (šiek tiek pinigų ir keliais ryžių kukuliais, apibarstytais sūdytos žuvies trupiniais), paskui palietė delnu man galvą.

– Siang Siang, po mėnesio išvykstu. Jei galėsiu, tave aplankysiu, o jeigu ne – parašysiu, vos tik pasieksiu Pekiną.

Ji nutilo ir raukšlėtame jos veide šmėstelėjo niūroka šypsenėlė.

– Tau pasisekė.

Paliečiau jos ranką.

– Mama…

Kai mėginau jai kažką pasakyti, mus šiurkščiai perskyrė Fang Rong balsas:

– Na, važiuojam – geriau nevėluoti.

Rikša iškart pakėlė vežimėlio kartis, ir mes pajudėjome.

Atsigręžusi mojau motinai, kol ji tapo mažyčiu taškeliu, o galiausiai išnyko kaip ryto rasa.

Vežimėlyje šalia manęs sėdinti Fang Rong tylėjo, girdėjau tik šnopuojantį rikšą. Ilgiausiai sukiojomės po plačius prospektus ir siauras gatveles, galop atsidūrėme medžiais apsodintame bulvare.

Fang Rong pasisuko į mane ir nusišypsojo.

– Siang Siang, jau netoli.

Nors oras buvo žvarbus, rikšą pylė prakaitas. Kratėmės gatve, kurioje buvo gausu žmonių. Pravažiavome siuvyklą, kirpyklą, siuvinių ir avalynės parduotuves. Galiausiai sunkiai alsuojantis rikša sustojo.

Fang Rong jam sumokėjo ir mes išlipome iš vežimėlio prieš gražiausius rūmus, kokius tik kada nors buvau mačiusi. Aukšto, įspūdingo pastato sienos buvo šviesiai rausvos; tvirtai uždarytus raudonus geležinius vartus saugojo du rūstūs akmeniniai liūtai. Prie įėjimo vėjelis švelniai siūbavo vienišą raudoną žibintą. Popietės saulėje žvilgėjo puošni juoda medinė iškaba. Delnu prisidengusi akis perskaičiau tris didelius auksinius hieroglifus: PERSIKŲ ŽIEDŲ PAVILJONAS. Abipus vartų kabojo vertikalios lentos su užrašu:

Svečiai lyg paukščiai pulkais lekia į paviljoną,

Gražuolės žydi sode lyg gėlės.

– Tetule Fang, – parodžiau jai į iškabą, – kas yra tas Persikų…

– Eime, – irzliai dėbtelėjusi į mane tarė Fang Rong, – neversk savo tėvo laukti.

Ir nusitempė mane iš paskos.

Savo tėvo? Nejaugi ji nežino, kad mano tėvas miręs?! Pradėjau spėlioti, ką visa tai reiškia, bet tuo metu vartai atsidarė ir pamačiau kokių keturiasdešimties metų vyrą perskirtais per vidurį žvilgančiais plaukais. Po jais švietė lygus, gražus veidas. Liekną, tvirtą liemenį dengė elegantiškas siuvinėto šilko švarkas.

Jis ilgai mane apžiūrinėjo, galiausiai jo veide pasirodė maloni šypsena.

– Vadinasi, gandai nemelavo. Kokia graži mergaitė!

Jis ištiesė laibus pirštus ilgais, nepriekaištingai sutvarkytais nagais norėdamas patapšnoti man per galvą. Akimirksniu pajutau simpatiją šitam mano tėvo amžiaus vyrui. Kita vertus, nusistebėjau, kad tokia baidyklė kaip Fang Rong galėjo pasigauti tokį gražų vyrą.

– Vu Čiangai, – Fang Rong nustūmė jo ranką į šalį, – gal gyvenime nesi matęs gražios mergaitės?

Tada ji pasisuko į mane.

– Čia mano vyras ir tavo tėvas Vu Čiangas.

– Bet, tetule…

Fang Rong išsišiepė iki ausų.

– Siang Siang, tavo tėvas miręs, tad nuo šiol Vu Čiangas bus tau tėvu. Vadink jį tėčiu.

Nors tas vyras man patiko, širdyje niekas negalėjo atstoti tėvo.

– Bet jis man ne tėtis!

Fang Rong apsimestinai man nusišypsojo.

– Sakiau tau, kad dabar jis tavo tėvas, o aš tavo motina, taigi vadink mane mama.

Nespėjus man dar kartą paprieštarauti, ji kone įstūmė mane pro siaurą įėjimą. Paskui tiesiog užmiršau skųstis, mat įėjus į kiemą mano akys išvydo nematytą pasaulį. Už raudonos tvoros lysvėse vešėjo gėlės, skleidžiančios malonius kvapus. Ant pastato sienų buvo nutapytos gražios merginos, striksinčios tarp egzotiškų gėlių. Čiurleno fontanas, grakščiais lankais šaunantis vandenį į viršų. Tvenkinyje plaukiojo auksiniai karpiai, ženklindami savo kelią burbulais. Akmeninis tiltas vedė per tvenkinį į paviljoną dailiai užriestomis į viršų stogų apačiomis. Sumaniai susodintos bambuko giraitės metė atgaivą teikiantį šešėlį.

Skubėdama paskui Fang Rong ir Vu Čiangą pastebėjau merginos veiduką, vogčiomis žvelgiantį į mane iš bambukų giraitės. Mano dėmesį patraukė ne tiek pats veidas, kiek liūdnos, ašaromis pasruvusios akys. Jos gaudė mano žvilgsnį, tarsi mergina būtų troškusi žūtbūt man kažką papasakoti.

Jau buvau beklausianti apie ją, bet tuo metu Fang Rong įtariai žvilgtelėjo į mane.

– Siang Siang, nejaugi nesidžiaugi, kad čia tavo naujieji namai? Argi jie ne kur kas geresni už senuosius?

Aš sulinksėjau parodydama, kad džiaugiuosi, bet tos liūdnos akys nedavė man ramybės.

– Neabejoju, tau patiks dar labiau, kai paragausi mūsų virėjo paruoštų nuostabių valgių, – žvaliai įsiterpė Vu Čiangas.

Netrukus įėjome į nedidelį kambarį, apstatytą lakuotais baldais ir papuoštą siuvinėtomis rožinėmis užuolaidomis. Prie galinės sienos stovėjo altorius su statula sėdinčio ant arklio ir kardu užsimojusio generolo baltais antakiais ir raudonomis akimis. Priešais jį buvo priaukota ryžių, mėsos ir vyno.

Ant stalo kambario viduryje buvo padėti dubenėliai ir valgomosios lazdelės bei lėkštės su užkandžiais. Fang Rong liepė man sėstis tarp jos ir Vu Čiango. Daugiau be jokių ceremonijų ji paskelbė, kad prasideda vakarienė. Pusamžė moteris atnešė lėkščių su valgiais ir vieną po kitos ėmė dėlioti ant stalo. Paskui prikrovė į dubenėlius ryžių, pripylė sriubos ir netarusi nė žodžio išėjo.

Per visą vakarienę Fang Rong vis krovė valgius man į dubenėlį.

– Valgyk daugiau, netrukus tapsi labai sveika ir žavia panele.

Kaip gyva nebuvau ragavusi tokių gardumynų. Gabalais rijau žuvis, krevetes, kiaulieną, vištieną ir jautieną, užsigerdama vienu kvapnios arbatos puodeliu po kito.

Pasibaigus vakarienei mėginau kreiptis:

– Tetule Fang…

– Gal pamiršai, kad dabar esu tavo mama?

Ji taip nuožmiai į mane spoksojo, kad aš galiausiai pralemenau:

– Mama, – vargais negalais nurijau seiles. – Ar dabar pamatysime šių rūmų šeimininką ir šeimininkę?

Man nespėjus baigti klausimo ji pratrūko juoku, paskui gurkštelėjo arbatos ir pabrėžtinai atsakė:

– Kvailele! Nesupranti, kad mes esame tavo naujieji šeimininkas ir šeimininkė?

– Kaip suprasti?

– Taip ir suprask: aš esu šio Persikų žiedų paviljono šeimininkė, mano vyras – jo šeimininkas.

– O kas yra Persikų žiedų paviljonas?

– Knygų skaitykla.

Apsidairiau, bet nepamačiau nė vienos knygos, net nė vienos knygų lentynos.

Fang Rong paslaptingai į mane žvilgtelėjo.