Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Koridoriumi eidama į virtuvę girdėjau įvairiausius garsus: viename kambaryje kažkas dainavo, kitame šnekučiavosi, trečiame kažkas brunzgino pipą , ketvirtame žaidė madzongą ; girdėjau ir klykiant Fang Rong. Seserys gražinosi veidus, rengėsi, lavino balsą ir derino instrumentus ruošdamosi priimti netrukus pasirodysiančius svečius. Buvo šeštadienis, lankytojų – neįprastai gausu. Pro pinučiais dengtą langą žvilgtelėjusi į gatvę pamačiau, kaip prie vartų privažiuoja žvilgantys juodi automobiliai ir iš jų išlipa orūs vyrai. Vieni apsirengę elegantiškai pasiūtais šilko chalatais, kiti – be raukšlelės išlygintais vakarietiškais kostiumais.

Bežiūrint į tuos privažiuojančius ir nuvažiuojančius automobilius, mane apėmė neapsakomas liūdesys. Ar mano motina bent nujaučia, kad gyvenu ne prašmatniuose turtuolio rūmuose, o prostitucijos namuose? Kodėl ji manęs neaplanko?

Sutramdžiau ašaras ir nuskubėjau į virtuvę. Mane pamačius blyškus A Ping veidas nušvito. Ji meiliai, bet priekaištingai pažvelgė į mane, paskui suvaidino vienoje rankoje laikanti lėkštę, kita kažką į ją kraunanti, galiausiai gūžtelėjo pečiais. Visa ši pantomima turėjo įspėti: Siang Siang, jei dar kartą pavėluosi, tau neliks pačių gardžiausių kąsnelių!

Ji uždarė duris, tada pasėmė iš įvairių katilų jūrų sraigių, ryklio pelekų ir žuvų gabaliukų. Sudėjusi tuos gardumynus į vieną lėkštę pastūmė per stalą man. Nesijaučiau alkana, bet norėdama jai įsiteikti pasiėmiau gabalėlį sraigės ir įsimečiau į burną. Mėgaudamasi tąsoku kąsneliu, išgirdau medį krebždinančias letenėles.

Mečiau lazdeles.

– Tetule A Ping, Guigui atėjo!

Prišokusi atidariau duris ir įleidau šuniuką. Jis džiugiai amtelėjo, paskui vizgindamas uodegą ėmė įnirtingai laižyti man kojas. Paėmiau jį ant rankų ir ėmiau šerti valgiais iš savo lėkštės. Jis džiugiai viską lakė ir rijo.

A Ping iš gerklės išsiveržė kažkoks keistas garsas: ji piktinosi, kad šeriu šunėką gardumynais, skirtais tik svarbiems svečiams. Iškišau jai liežuvį. Ji tik nusišypsojo ir mostu paragino valgyti toliau.

Bet dabar tenorėjau viena: pamatyti motiną. Ašarų pritvinkusiomis akimis veidu prisispaudžiau prie Guigui snukučio.

Kas nors negerai? – gestu paklausė A Ping.

– Tetule A Ping, man… skauda pilvą, tad ar negalėčiau…

Ji mostu parodė duris – Eik!

– Nepyksit?

Ji linktelėjo.

– Tada labai jums ačiū.

Pastačiau Guigui ant grindų. Jis protestuodamas dantimis įsikibo man į kelnių kišką.

– Tetule A Ping, jūs tikrai…

Ji vėl įnirtingai pamojo, paskui padėjo skruostą ant sudėtų delnų – Eik nusnausk!

Nuskubėjau į kiemą; įsitikinusi, kad niekas neseka manęs pasislėpęs bambukų giraitėse, slaptu takučiu atsargiai nusigavau iki pagrindinių vartų. Jusdama, kaip daužosi širdis, pasislėpiau už bambukų lapijos ir laukiau tinkamos akimirkos sprukti. Sulaukiau, kol paviljono gyventojai – Fang Rong, Vu Čiangas, seserys, tarnai ir tarnaitės, apsaugininkai – atėjo į atvykstančių svečių pasveikinimo ritualą. Kol jie lankstėsi prieš svarbius lankytojus ir jiems meilikavo, nepastebimai išsprukau.

Kitapus vartų nubėgau iki pat pagrindinės gatvės ir susistabdžiau rikšą.

– Greičiau, greičiau! – be perstojo šaukiau žiūrėdama į liesą jo nugarą.

Jis atsigręžė ir įdėmiai mane nužiūrėjo; blausios jo akys gatvės šviesoje atrodė grėsmingai.

– Panelyte, kelias tolimas, todėl turiu tausoti jėgas. Juk nenorit, kad sukniubčiau pusiaukelėje?

Taigi prikandau liežuvį ir klausiausi jo stenėjimo, kol jis galiausiai įbėgo į ilgą, tamsią gatvelę ir sustojo priešais nutriušusį namelį. Įspaudžiau į sudiržusį delną kelias monetas ir tekina pasileidau prie žemo pastato. Pro sutrūkinėjusias mūsų duris skverbėsi blausi šviesa. Besidaužančia krūtinėje širdimi, didžiuliais gurkšniais rydama orą pabeldžiau į plonas lentas.

Durys girgždėdamos atsivėrė ir iš už nugaros nutvieksta šviesos pasirodė motina. Akys iššoko jai ant kaktos, atvipo žiauna.

– Siang Siang, koks netikėtumas! Baisiausiai dėl tavęs nerimavau!

Dusdama nuo susikaupusių jausmų teįstengiau išspausti garsų „Mama!“ ir puoliau jai į glėbį.

Motina įsivedė mane į vidų ir liepė sėstis ant grindų. Kambaryje buvo tuščia – jei neminėsime dviejų lagaminų ir kelių mažmožių.

Ji vilkėjo palaike juoda palaidine ir kelnėmis. Ilgai nužiūrinėjo mane alkanomis akimis.

– Siang Siang, tu labai pasikeitei! – sušuko glostydama man veidą. – Tavo kūnas dabar gerokai stipresnis, veidas apvalesnis. Neapsakomai džiaugiuosi, kad tave gerai maitina.

Ji palietė mano palaidinę ir kelnes, pasiūtas iš gėlių raštais margintos medvilnės.

– Jūs tik pažiūrėkit, kokie gražūs apdarai!

Man nespėjus atsakyti, ji susijaudinusi kalbėjo toliau:

– Siang Siang, kaip aš džiaugiuosi, kad pagaliau mums pasisekė!

– Mama, bet…

– Siang Siang, stenkis per daug neverkšlenti. Išmok jaustis dėkinga.

Tai kaip aš galėjau išdrįsti papasakoti jai tiesą – kad mane apgaule įviliojo į viešnamį? Be to, aš išties buvau gerai rengiama ir maitinama, su manim buvo visai neblogai elgiamasi. Nors Persikų žiedų paviljonas buvo prostitucijos namai, ten išties buvo turtuolių rūmai ir aš išties dirbau jų tarnaite. Tai kam kelti motinai sielvartą pasakojant kitą tiesos dalį?! Taigi, kai ji ėmė šio bei to klausinėti apie mano naująjį gyvenimą, tiesiog paprašiau jos dėl nieko nesijaudinti.

Kai paklausiau, kodėl manęs neaplankė, motina atsiduso:

– Siang Siang, aš labai vargau – vaikščiojau iš vienų namų į kitus skolindamasi pinigų, kad galėčiau grąžinti mūsų skolas prieš palikdama šį nuodėmingą pasaulį.

Ji nutilo ir pataisė man išdrikusią plaukų sruogą.

– Mėginau pas tave ateiti, bet tetulė Fang davė man klaidingą adresą. Klausinėjau visų, kurie galėjo ją pažinoti, bet… – motina nebaigusi sakinio švelniai į mane pažiūrėjo. – Šiaip ar taip, dabar tu čia.

Užrašiau savo adresą ir daviau jai.

– Mama, čia teisingas adresas, taigi galėsi parašyti man, kai nuvyksi į Pekiną.

Ji sulankstė popieriaus skiautę rūpestingai lyg šimto dolerių banknotą ir įsikišo į piniginę.

Širdis mano krūtinėje pamažu ėmė dužti į šipulius.

Ruduo ėjo į pabaigą, artinosi žiema. Orai jau atvėso, nuo baltų ybiškių medžių nukrito beveik visi lapai ir vėjas juos išnešiojo po Huangpu upės pakrantę.

Po kelionės rikšos vežimėliu ir ilgiausio pėsčiomis sukarto kelio mudvi su motina sustirusios vargais negalais priėjome Šiaurės geležinkelio stotį, baimindamosi akimirkos, kai turėsime išsiskirti. Galvojome apie viena: nežinia kada mudvi susitiksime vėl.

Žiūrėdama į įmantriais raštais ant asfalto paskleistus lapus, motina liūdesio persmelktu balsu tarė:

– Siang Siang, mes, kinai, sakome: „Nukritę lapai grįžta prie savo šaknų.“ Ar supranti šio posakio reikšmę?

Pažiūrėjau į ją ir pamačiau, kad jos akyse žvilga ašaros.

– Taip, mama. Kad ir kas nutiktų, mes visuomet turime rasti kelią namo.

Jos išbalusį veidą nušvietė graudi šypsena.

– Neužmirši to?

Linktelėjau – neįstengiau nieko atsakyti, nes buvau persmelkta liūdesio, be to, galvojau: o kur tie mūsų namai, mama? Man atrodo, mes nebeturime namų, į kuriuos galėtume grįžti! Nors turkio paviljone taip pat turėjau tariamą mamą, man ten buvo tikrai ne namai, kaip ir motinai jos vienuolynas. Tačiau nurijau ašaras, o su jomis ir šiuos žodžius.