Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Paviljono kiemą nuklojo nukritę vainiklapiai.

Didžiai nuliūdęs pavasaris pranyksta.

Šviesa skverbiasi pro Vakarų rūmus, kur vyksta pokylis…

Pavasaris dosnus, bet paskui pabėga svajos.

Akimirksniu gyvenimas pasikeitė.

Mano smilkalai atšalo, dulkės nuklojo auksu siuvinėtą mano pagalvę.

Bėgantys metai slapčia perėjo į kitas rankas.

Ašarotos akys klausia gėlės, bet gėlė nekalba…

Kur aš galiu išsakyti savo jausmus?

Noriu papasakoti juos savo svajonėms, bet ar galiu pasitikėti net jomis?

Dainuodama vogčiomis žvilgtelėjau į Perlę. Plaukai susivėlę, veidas išbalęs ir sukritęs. Užuot paryškinusi kūno linkius dailiai pasiūta suknele, slėpė juos po juoda palaidine ir kelnėmis. Gal ji nustojo stengtis būti patraukli, bet nenujautė, kad dabartinis nykstantis grožis man ją daro dar patrauklesnę. Tačiau aš buvau moteris, o Perlei dabar reikėjo vyro – mylinčio ją ir mylimo jos, – kuris ją paguostų. Kur Dziang Mou? Klausti balsu nesiryžau.

Kartojant priedainį mano skruostais ritosi ašaros.

Jeigu neminėsime prislopintų kino ir mano balso garsų, Perlės kambaryje dabar tvyrojo tyla, o štai iš Raudonosios Nefritės kambario sklido ne tik skaisti šviesa, bet ir smarkus triukšmas. Man plyšo širdis žiūrint į tuščią Perlės smilkytuvą ir dulkes, pradedančias sėsti ant jos pagalvių ir tualetinio stalelio…

Pakilusi iki aukščiausių debesų, Perlė krito ant žemės.

Dabar jau aš dainavau, o verkė jinai.

– Siang Siang, – pakėlusi į mane akis tyliai tarė ji, – prižadėk: jeigu man kas nors atsitiks, gerai rūpinsiesi kinu .

Ėjo mėnesiai, ir aš sulig kiekviena diena vis labiau nerimavau dėl Perlės. Ji beveik nepaliesdavo maisto. A Ping išvirdavo jai ypatingos sriubos, bet ji rankos mostu tik nuvydavo nebylę. Perlės veidas sulyso, jai net nebepatikdavo šnekėtis. Ko jai reikia, parodydavo rankos gestu ar akimis. Ming dzi , kadaise puikiai valdžiusi veido ir kūno gudrybes, dabar neturėjo nieko, kam galėtų įtikti pasitelkusi į pagalbą šį meną.

O blogiausia, kad ištikimiausia jos palydove dabar tapo opijaus pypkė. Kaskart priėjus prie jos kambario man į šnerves tvoksdavo aitrus degančio narkotiko dvokas. Už durų pamatydavau ją tingiai sudribusią ant lovos it kokią subyrėjusią statulą, čiulpiančią peralkusio kūdikio lūpomis. Žiūrint į puošnią bodisatvos lovą, mane apimdavo liūdesys, nes dabar Perlė panėšėjo ne į gražuolę Guan In, o į puolusią deivę. Šalia sėdėdavo jos tarnaitė, kantriai sukdama ir lygindama opijaus rutuliukus, paskui mesdama juos į geležinį puodą, verdantį virš akmens anglių krosnelės.

Ne kas kitas kaip Perlė įspėjo mane – po to, kai man pervėrė spenelius ir ji nuramino mane šiuo narkotiku, – netapti nuo jo priklausomai. Bet dabar kaskart, kai mėginau įtikinti ją mesti, ji tik spoksodavo į mane kadaise tokiomis žvilgančiomis akimis, kurios dabar panėšėjo į negyvos žuvies.

Kiek įmanydama stengiausi ją guosti kokiu menkučiu gestu: pataisydama išdrikusią plaukų sruogą, nušluostydama ašaras nuo skruostų, delnu lygindama susiglamžiusius drabužius. Aš tik norėjau, kad ji suprastų sielvartaujanti ne viena. Tačiau jos žvilgsnis būdavo toks bejausmis, o jos dvasia klajodavo taip toli, kad po tuo dūmų šydu jau nebematydavau tikrosios jos esybės.

Tada, praėjus dviem savaitėms, nepaguodžiamas jos sielvartas baigėsi.

Vieną popietę Perlė pasikvietė mane į balkoną.

– Siang Siang, pasak kalendoriaus, šiandien li čundzie – pavasaris parodė savo galią. Manau, būtų malonu pasigrožėti pavasario vaizdais iš mūsų balkono. Ar norėtum?

– Taip, puikiai sumanei.

Taip nudžiugau matydama šį jos džiugesio ženklą, kad būčiau sutikusi su viskuo.

Tolumoje dunksantys kalnai, rodės, nė nenujaučia, kas nutiko Persikų žiedų paviljone. Tačiau juos, dengiamus ūko lopų, irgi kamavo liūdesys. Tarp didingų viršūnių kilo baltas rūmų bokštas; riesti jo stogai, rodės, kviečia mus klausdami: „Vienišos gražuolės, kur rasite savo meilę?“

Perlė, nepasigražinusi veido, paslėpusi kūną po laisvu baltu chalatu, pasirėmė alkūne į turėklą. Užuot laidžiusios koketiškus žvilgsnius, jos akys įsmigo į slenkantį ūką. Ji panėšėjo į fėją, ką tik nusileidusią iš tų dangiškų rūmų į šį turkio paviljoną. Ką ji galvoja? – rūpėjo man paklausti, bet nusprendžiau jos netrikdyti.

Staiga į orą pakilo švelnus jos balsas. Ji deklamavo eilėraštį:

Štai skaisčiai žalias vynas ir raudonas žibintas.

Prašau tavęs, mano valdove, ateik čionai į mano miegamąjį.

Už šnarančios auksu siuvinėtos užuolaidos šiąnakt galėčiau

padaryti tave laimingiausią iš vyrų.

Deja, meilė pranyko visai kaip ryto rasa!

Kaip aš galėjau atsakyti? Apsidairiusi pastebėjau po balkonu kelias žiedais pasidabinusias slyvos šakas. Žiedai švietė sodriu raudoniu, tokiu pat, koks kadaise puošė Perlės lūpas. Man širdis ėmė daužytis pamačius šį laimę pranašaujantį ženklą. Žiedai raudo kaip jauna mergina, o senos šakos išsikraipė kaip senoviškas kaligrafinis raštas. Šie švieži žiedai ir senos šakos sukėlė mintyse žinių trokštančio jauno mokinio ir išmintingo mokytojo vaizdą – kadaise tokie santykiai siejo mane ir Perlę.

Man akys priplūdo ašarų, bet aš susitvardžiau nepravirkusi.

Prisiminiau, kaip Perlė aiškino kino melodiją „Trys variacijos slyvos žiedo tema“. Neprilygstama žiedų ištvermė kenčiant žvarbą ir darganą, aiškino ji man, įkvėpė tūkstančius poetų ir dailininkų. Daugelį šimtmečių gausūs jų eilėraščiai ir paveikslai, aukštinantys slyvos žiedų tvirtybę, duodavo peno širdims ir suteikdavo jėgų pasimetusioms sieloms.

Atsisukau į Perlę ir ranka parodžiau po balkonu.

– Žiūrėk, sese Perle, slyvos žiedai!

Daugiau nedrįsau sakyti, bijojau, jog ne taip supras, kad mėginu ją mokyti kartodama tai, ko ji pati mane išmokė.

– Žinau, – nežiūrėdama nei į žiedus, nei į mane atsakė jinai. Po trumpos tylos vėl pasigirdo švelnus jos balsas: – Siang Siang, ar dešinėje po balkonu pastebėjai ir kregždės lizdą?

Ištiesiau kaklą ir tarp stulpelių jį pamačiau. Labai nudžiugau, mat ant supintų šakelių tupėjo kregždė ir lesino savo jauniklius. Lesalą į godžiai pražiotus snapus ji kišo taip greitai, kad vaizdas atrodė bemaž juokingas, bet aš vėl vos neapsiverkiau. Mane sujaudino ne tik šis geras naujo gyvenimo ir motiniškos meilės ženklas, bet ir viltis, kad iš pažiūros aptemęs Perlės protas vėl aštrus ir aiškus!

Pasisukau ir sugavau jos žvilgsnį. Didžiam mano džiaugsmui, ji vėl prašneko, šįsyk tyliai, bet aiškiai.

– Savo lizde gimusi kregždė, nors užauga ir išskrenda svetur, visados sugrįžta. Kasmet. Niekas – nei lietus, nei sniegas, nei perkūnija – negali sukliudyti jai grįžti namo. Tai pagarbos savo gyvenimo kelionei ritualas.

Jos žodžiai priminė man pokalbį su motina geležinkelio stotyje:

Siang Siang, mes, kinai, sakome: „Nukritę lapai grįžta prie savo šaknų.“ Ar supranti šio posakio reikšmę?

Pažiūrėjau į ją ir pamačiau, kad jos akyse žvilga ašaros.

– Taip, mama. Kad ir kas nutiktų, mes visuomet turime rasti kelią namo.

Bet štai jau penkeri metai vieninteliai mano namai buvo Persikų žiedai. Iš motinos taip ir nesulaukiau nė žodelio.

– Nebent… – iš apmąstymų mane pažadino Perlės balsas.

– Nebent kas?

– Jos lizdą kas išdrasko.

Negalėdama patikėti pažvelgiau į ją.