Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

– Kas išdrįstų šitaip pasielgti?

– Maža kas gali nutikti: trenkti žaibas, nurauti pūga, net stiprus vėjas. Visa tai – gamtos jėgos. Bet žmogus irgi gali jį sunaikinti. Ateis diena, kai Persikų žiedų paviljonas bus nugriautas.

Jos žodžiai mane sukrėtė: man niekad nė į galvą neatėjo, kad vieną dieną Persiko žiedų nebeliks. Ne todėl, kad man labai patiko čia gyventi ir tarnauti tiems čou nanžen – kaip kregždei mažytis lizdas, taip ir man paviljonas buvo vieninteliai mano namai. Kur mes visos dėsimės, kai nebeliks Persikų žiedų? Net rūsio žiurkės – jos išbėgs į gatvę, bet ar ten jų neužtvatins berniūkščiai, nesutraiškys automobiliai ar griūvančios kolonos?

– Arba jį gali sunaikinti atsitiktinai einantis pro šalį berniukas. Jis pamatys lizdą ir svies į jį akmenį – šiaip sau, pramogai…

Ji staiga nutilo.

– Kas nutiko, sese Perle?

– Ša… – Ji pakreipė galvą ir įsiklausė. – Kažkas ateina.

Išgirdau vis labiau artėjančius žingsnius, galop iš už kampo pasirodė be galo graži, prabangiai apsitaisiusi moteris – Raudonoji Nefritė. Mano šnerves pasiekė stiprus kvepalų aromatas.

Raudona jos suknelė buvo puošta įmantriais į voratinklį panašaus rašto nėriniais. Turėjau pripažinti, kad dabar ji atrodo kaip tikra ming dzi . Du gaubliai po tuo kraujo spalvos tinklu, rodės, tuoj ištrūks į laisvę. Į vieną iš tų pilnų mėnulių buvo įsikibusi voro pavidalo auksinė segė su deimantu. Pomada suteptuose plaukuose ne itin stengdamasi slėpynes žaidė raudona gėlė. Raudona pirštine mūvinčioje rankoje tingiai siūbavo į šalis gėlėmis išpaišyta vėduoklė.

Jos grožis – lyg kokios gašlios į žemę nužengusios deivės ar vampyrės – rodės, turi galios užgniaužti kvapą ar atimti iš žmogaus sielą ir nunešti kažkur. Krypuodama link mūsų ji be perstojo atvirai koketiškai šypsojosi – Perlė kadaise mane įspėjo šiukštu to nedaryti.

Perlė niekinamai spoksojo į ją, bet Raudonajai Nefritei tai tarsi buvo nė motais – šypsena nepranyko iš jos veido.

Mes ilgai stebeilijomės į ją, ji – į mus, kol galiausiai jos krūtys nustojo liumpsėti, o užpakalis krypuoti.

– Ak, kaip pavydžiu jums, kad turite laisvo laiko. Ypač tau, sese Perle. Dabar, net jeigu norėčiau kiek pailsėti, viršininkas Če man neleidžia. Kaip norėčiau anksti išeiti į užtarnautą poilsį kaip tu!

– Ak, tu, šliundra, prikąsk liežuvį! – nesusilaikiusi užrikau.

Raudonoji Nefritė pratrūko juoku.

– Čia aš šliundra? O jūs, – ji dūrė raudona pirštine apmautu pirštu į mane, paskui į Perlę, – argi jūs visos nesat šliundros?! Mes čia ir gyvename iš to, kad esame šliundros. Bet, – ji metė reikšmingą žvilgsnį į Perlę, – tu nebesi šliundra. Tu išėjai į pensiją. Sveikinu! Gal dabar judvi norėtumėte užeiti į mano kambarį ir šampano taure atšvęsti sesers Perlės ankstyvą išėjimą į pensiją bei mano pergalę varžytuvėse?

– Ak, tu gyvate! – iškošė pro dantis Perlė.

Ji jau buvo bešokanti į priekį, bet tą akimirką nežinia iš kur atsirado geltona peteliškė ir ėmė sklandyti aplink Raudonąją Nefritę – tikriausiai ją priviliojo stiprūs kvepalai.

Perlė bemat stabtelėjo. Jos akys pritvinko ašarų, ir ji gargždžiu balsu sudejavo:

– Rubine!

Perlė negalėjo atitraukti akių nuo peteliškės; atrodė, kad ją kažkas apkerėjo ir kažkokia tamsi, nepermaldaujama jėga plėšia iš jos sielą.

– Tai bent! – šaižiu, perdėtai saldžiu balsu nusišaipė Raudonoji Nefritė. – Koks sentimentalumas! Net nieko nevertą vabzdį vadini tokiu kilniu vardu. Tu, – spigus jos balsas staiga gerokai pažemėjo, – esi tik šlykšti sena kalė, iššliaužusi iš supuvusių kitos šunų perkruštos kalės vartų!

Mums nespėjus nė prasižioti, Raudonoji Nefritė pakėlė vėduoklę link peteliškės, ši akimirksniu ant jos nutūpė.

Kekšė staigiu judesiu suglaudė vėduoklę, paskui ją praskleidė, ir ant žemės nukrito geltona košė.

Perlei iš plaukų iškrito aukso filigrano drugelis ir dunkstelėjo į grindis.

19

Paskutinė kelionė per raudonąsias dulkes

Perlės kūną, kabantį po vaiduoklių sodo šventyklos sija, aptiko tetulė A Ping. Vėliau visi kalbėjo, kad prie jos suknelės padurkų plazdeno geltona plaštakė.

Vos tik išgirdę apie Perlės mirtį, Fang Rong ir Vu Čiangas nuėjo apieškoti jos kambario. Pasisiūliau padėti: ne tik troškau ką nors padaryti kraujo seseriai, dar ir norėjau rasti jos kiną . Sunerimau, kai viską išgriozdę instrumento neradome nė pėdsako.

– Mama, gal matėte sesers Perlės kiną ? – paklausiau Fang Rong.

Ji pagalvojo.

– A, turi galvoje tą supuvusį medgalį, kurį Perlė vadindavo muzikos instrumentu? Seniai jo nemačiau. Gal jis pagaliau jai nusibodo ir jinai jį išmetė. Kadaise porąkart girdėjau ją juo grojant. Žinai, į ką panašus buvo jo garsas? Į katės kniaukimą!

Mama tarškėjo toliau, o man aptemo akyse. Dabar, kai Perlė leidosi į dangiškąją kelionę, kinas man buvo vienintelė su ja siejanti gija. O dabar ir ši gija nutraukta. Širdyje pajutau begalinį liūdesį.

Vos tik Perlės kambarys buvo ištuštintas, Vu Čiangas paleido keletą fejerverkų, kad išbaidytų piktąsias dvasias. Perlės vėlės aimanas man ausyse užgožė jų sprogimai; žiūrėjau į tuščias sienas ir suvokiau, kad amžiams netekau brangiausios sesers.

Nenustebau, kai paviljonas nusprendė nerengti Perlei įprastų laidotuvių.

Kai paklausiau mamos, ar ji samdys kokius budistų ar daosistų vienuolius kalbėti sutrų už jų dukters sielą, ji atsakė:

– Manai, kad Persikų žiedų paviljonas yra kokia labdaros organizacija, turinti per daug atliekamų pinigų?

Ji spoksojo į mane nelaimingomis akimis – net apgamas kaktoje atrodė baisiai nusiminęs.

– Siang Siang, nejaugi dar nesupratai, kad kiekviena mūsų čia uždirbta moneta pasrus krauju, jei ją perskelsi?

Mama turėjo galvoje, kad visi pinigai buvo sunkiai uždirbti prakaitu, ašaromis ir krauju, ir buvo teisi. Tik kraują liejome mes, o pinigus pasiimdavo jinai.

Paskui tiesiog negalėjau patikėti, kai ji pranešė neisianti į Perlės laidotuves.

– Siang Siang, – dūsavo ji, – nesu tokia beširdė, kad nenorėčiau lydėti brangios savo dukros paskutinėje kelionėje per raudonąsias dulkes. Tiesiog neturiu laiko. Tu tik pažiūrėk: Persikų žiedų paviljonas kas vakarą sausakimšas. Jeigu aš bent vieną akimirką neseksiu visko iki menkiausios smulkmenos, viskas bemat sugrius! – Nykščiu spragtelėjusi per pirštus ji pavaizdavo sprogimo garsą. – Manai, Perlė man už tai dovanotų? Taigi, kad nuraminčiau jos sielą, negaliu eiti į laidotuves.

– Bet, mama, laidotuvės vyks ryte, ne vakare!

Ji priekaištingai į mane žvilgtelėjo.

– Siang Siang, jeigu iš ryto gerai neišsimiegosiu, kaip galėsiu vakare tinkamai rūpintis verslu? – dabar jau veikiau barė, negu priekaištavo ji. – Ir nepamiršk: šitaip darau vien dėl tavęs ir tavo seserų, antraip… – ji nutilo, paskui baigė: – Prisimeni tą mažąjį elgetą, kuris prieš daug metų pavogė iš tavęs ledus ir vos nepapuolė po mašina? Jeigu Persikų žieduose kas nors nenusiseks, jūsų visų laukia tas pats kas jo, supranti?

Ji nusišypsojo.

– Bet aš esu labai dosnios širdies, todėl sumokėsiu už jos karstą ir laidotuvių išlaidas.

Žinojau: žmogui nusižudžius, jo vėlė sukiojasi savižudybės vietoje ir neatstoja nuo visų ten gyvenančių. Man norėjosi pasakyti Fang Rong, kad jeigu ji su Vu Čiangu neateis į laidotuves pagerbti Perlės atminimo ir nenusamdys vienuolių jos sielai nuraminti, velionė pasirodys iš in pasaulio ir neduos ramybės Persikų žiedams. Bet mano galvoje brendo viena mintis, todėl nusprendžiau nedaryti nieko, kuo patraukčiau į save dėmesį.