Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Kaip ir Perlė dabar puikiai suvokiau, kokia žiauri yra žmogaus širdis. Bet neketinau palikti šio dzinfen diju – aukso dulkėmis nuberto pragaro. Pirma turėjau pelnyti visišką Fang Rong ir Vu Čiango pasitikėjimą, kad dėl manęs jiems nekiltų nė menkiausių įtarimų. Turėjau sutikti su daosizmo doktrina – laukti tinkamos akimirkos, – kad įgyvendinčiau savo sumanymą.

Kadangi nesėkmės aš nepakelsiu.

Praėjus kelioms savaitėms po Perlės mirties susapnavau, kad jinai, pasipuošusi raudona, auksu siuvinėta suknele, pasirodo tolumoje ir šnabžda mano vardą. Mus skiria kabamasis tiltas, bet taip apžėlęs dygliuotais vijokliais, kad nė viena negalime pereiti į kitą pusę. Po tiltu – vandens semiamas antkapis su užrašu:

Perlė

1900–1923

Čia ilsisi gerbiama moteris – poetė, dailininkė, prostitutė

Aplink antkapį plūduriavo slyvų žiedų kuokštai; iš tų rausvų lopinėlių kilo viena aukšta balta gėlė, linksinti man šaltame, žvarbiame vėjyje. Mėginau artintis prie Perlės, bet ji švelniai šaukdama mane vardu vis tolo. Praradusi viltį pašokau į orą, bet, užuot ją pasiekusi, kritau jos kapo link…

Pabudau kiaurai permirkusi. Sapnas buvo toks tikroviškas, kad akimirką aš išties patikėjau, jog nėriau į ežerą, o sunerimusi Perlė šaukė mane vardu. Keletą kartų sumirksėjau, kad įsitikinčiau esanti Persikų žieduose, savo kambaryje su tais masyviais baldais, veidrodžiu paauksuotais rėmais, keraminėmis vazomis ir į ritinėlius susuktais paveikslais ir kaligrafiškais tekstais…

Dar nespėjus susigaudyti, kur esu – sapne ar tikrovėje, išgirdau žvalų „Labas rytas“. Pakėliau akis ir pamačiau Slyvos Žiedą. Užlieti ryto saulės spindulių, jos snapas atrodė toks raudonas, o plunksnos – baltos, kad prisiminiau „Nuer Hong – Dukters Raudonį“ – istoriją, kurią man papasakojo motina.

Gimus pirmai dukrai jaunas tėvas užkasa didelį ąsotį vyno savo sode. Niekam neleidžiama net prisiliesti prie ąsočio. Šešiolika metų pralekia nelyginant per tarpeklį šokantis žirgas. Kūdikis užauga ir virsta jauna mergina. Ši susižada. Vestuvių vakarą dukros tėvas, dabar pusamžis vyras, atkasa ąsotį, sulaužo kamštį ir įpila švelnaus kaip aksomas gėrimo svečiams. Matydamas, kad vynas tokios pat spalvos kaip raudonis gražuolės dukters skruostuose, tėvas pavadina jį Dukters Raudoniu.

Mano tėvelis vos man gimus irgi paslėpė vyno ąsotį mano vestuvėms – toms, kurios niekada neįvyko.

Dabar ašaromis pasruvusiomis akimis žiūrėdama į Slyvos Žiedą atsakiau į paukščio pasveikinimą:

– Labas rytas.

Tada išlipau iš lovos ir priėjusi paglosčiau jam plunksnas, šįsyk – už Perlę.

Slyvos Žiedas meiliai kapteli snapu man į ranką. Papūga straksi pirmyn atgal ant laktos. Įsivaizduoju, kad ji kojomis stengiasi išgauti iš kino tuos pratisus garsus, o gal mėgdžioja Perlės karpyto auksinio lotoso žingsnelius. Nusišypsojau, bet netrukus mane vėl apniko liūdesys. Sėdau prie stalo ir pradėjau iš lėto, mąsliai trinti rašalą. Stebint, kaip akmens įduboje pamažu išplinta juodo, kvapnaus skysčio balutė, mano širdis aprimo. Paskui ištiesiau ryžių popieriaus lapą, išmargintą šviesiais slyvų žiedais. Paėmiau teptuką, pamirkiau rašale, kol baltas galiukas pajuodo, ir žiūrėjau, kaip popieriuje pražysta eilės.

Išėjai be žodžių

Ir nusklendei ore

Kaip slyvos žiedas virš pusnies.

Dabar iš aukštai žiūri į mus, vis dar plūduriuojančius

Senoje kaip pasaulis kančios jūroje.

Ar kas pakels tavo švytintį perlą nuo jūros dugno

Ir padės jį ant altoriaus priešais Guan In?

Ar tu nuleisi rankas ilgais rausvais nagais

Ir ištrauksi šią Brangiąją Orchidėją, įmurkdytą į purvo jūrą?

Tylomis skaičiau eiles daugybę kartų, kol jas įsiminiau, tada padeklamavau Slyvos Žiedui.

Paukštis pritariamai pakinkavo galva spiegdamas: „Sėkmės. Linkiu uždirbti daug pinigų!“

Nusišypsojau papūgai, padėjau ryžių popierių ant lėkštės ir nusinešiau prie lango. Pameditavau, paskui pakėliau akis į dangų ir sukuždėjau:

– Sese Perle, nuo tada, kai iškeliavai, mano vienintelė paguoda – užsimiršti skambinant kinu . Kaskart, kai gnaibau tas septynias šilko stygas, karčiai saldūs jų garsai tave priartina prie manęs. Tik tie ilgai aidintys garsai geba pakylėti mano širdį virš šio nedoro pasaulio. Man dar patinka groti kinu Slyvos Žiedui. Tau išėjus, papūga – mano vienintelė draugė ir vienintelis padaras visame pasaulyje, kuriuo galiu pasitikėti. Jai irgi patinka kino muzika, nes kaskart man baigus groti ji sako: „Gera, ką?“ Ką tik parašiau tau šias eiles ir tikiuosi, kad jos patiks. Parašysiu tau jų ir daugiau. Dabar, kai tavęs nėra Persikų žieduose, aš gyvenu kitame pasaulyje. Pasiilgau tavęs.

Baigusi savo monologą sudeginau eilėraštį ir paleidau pelenus pro langą. Ore sklandančios plėnys priminė man žodžius tiannu sanhua – dangiškoji mergina, žarstanti gėles. Tik visos gėlės buvo juodos – kaip ir mano nuotaika.

Slyvos Žiedas užbaigė mano ritualą sukarkdama:

– Gera, ką? Nori dar?

Prabėgo dar beveik dveji metai. Retkarčiais galvodavau apie Perlės mirties kaltininkę – Raudonąją Nefritę – ir galvoje šmėstelėdavo keršto mintis. Bet kaip jai atkeršyti, kai jos nebėra Persikų žiedų paviljone? Netrukus po Perlės mirties Raudonąją Nefritę pastebėjo vienas kino režisierius, ir nuo tada ji gyveno naujaip prožektorių šviesoje. Mažiau negu per metus ji išgarsėjo vaidindama išlepusias jaunas turtuoles, pasileidusias suguloves ir begėdes prostitutes. Visa tai mane baisiai juokino: tikrų tikriausia prostitutė išpopuliarėjo apsimesdama esanti prostitutė!

Man kėlė apmaudą tai, kad jos šlovė dabar nustelbė bet kurios ming dzi ! Beveik visur matei jos nuotraukas – prašmatniais apdarais, gundančiomis pozomis; virš „Pekino“ ir „Licėjaus“ kino teatrų kabojo milžiniškos jos afišos. Tarp jos gerbėjų buvo ne vien vyrai, bet ir moterys, net padorios namų šeimininkės, nuobodų savo gyvenimą mėginančios paįvairinti fantazijomis apie įspūdingesnį Raudonosios Nefritės gyvenimą. Raudonoji Nefritė, dar neseniai buvusi vos ne kekšyno kalinė, dabar buvo seksualinės laisvės deivė ir emancipuotos moters simbolis.

Na, o aš dar labiau stengiausi lavinti tapybos, kaligrafijos ir muzikos įgūdžius. Tačiau man teko kur kas daugiau laiko praleisti su rinktiniais klientais negu su kinu . Žinojau turinti atrodyti linksma ir neslėpti, ko moku lovoje. Vis dėlto kai kurie klientai – nors ir vaidinau aistrą – juto šaltuką mano besirangančiame kūne ir kaži kur klajojančiose mintyse. Vienas mane apibūdindamas sakė, esą mano kūnas – kaip puolančios tigrės, bet širdis – kaip užkimšta vaza. Kitas apibūdino mane kinų posakiu: „Graži kaip slyva ir persikas, šalta kaip ledas ir šerkšnas.“

Ironiška, tačiau mano „ledinis“ būdas, užuot atbaidęs klientus, dar labiau juos traukė. Kai kurie paviljono lankytojai net įsteigė klubą; jo nariai varžėsi, kuriam labiausiai pavyks ištirpdyti mano ledą. Bet laikas bėgo, o ledas vis netirpo. Tai dar kartą įrodė, kokia teisi buvo Perlė, kai mokė mane sakydama:

Patikėk manim, jis neužsitrauks kelnių, kol neparagaus gardžiojo padažo iš tavo auksinės lėkštės!

Kokia teisi buvai, sese Perle! Vyras niekada nenustos geidęs moters, kurios jam nepavyko suvilioti!

Nors Perlės vardas dabar retai buvo minimas Persikų žieduose, kasdien vis galvodavau apie ją. Iš to, kad vieną dieną ji švęsdama linksma gėrė šampaną, kitą puolė į neviltį, o po dviejų savaičių pakibo po sija, suvokiau, kiek nedaug laiko mums duota. Galvoje be perstojo sukosi kinų posakis: