Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Tad ponas Džangas ėmėsi desperatiškų žygių.

Vieną vakarą kaip paprastai atsisėdęs ant kėdės jis abiem rankomis padėjo ant stalo dovaną. Taip visuomet elgdavosi, nes aš niekada neimdavau nieko iš jo rankų – ne tik todėl, kad bodėjausi paliesti tuos mėsos luitus. Mat dar norėjau, kad suprastų: nors jis turi teisę dėti daiktus ant mano staliuko, aš neprivalau jų imti.

Paprašiau Mažosios Dulksnos atnešti jam rankšluostį, arbatos ir užkandžių ir pradėjau su juo šnekėtis apie visokius nereikšmingus dalykus. Jis ėmė nekantrauti ir atrodė kaip nesavas.

Pamojau vėduokle į jo pusę.

– Pone Džangai, kažkas neduoda jums ramybės?

– Hmmm… ne visai.

Jis ir toliau nervingai dirsčiojo į mane.

Ne visai? Mačiau, kaip jo kaktą išmuša prakaito lašai. Anksčiau jis gana tiesmukai eidavo prie debesų ir lietaus reikalų: „Gal eikime į lovą, Brangioji Orchidėja“ ar: „Metas vėlus, manau, liksiu čia nakvoti.“ Tik su tom užuominom jis nieko iš manęs nepešdavo.

Taigi šįkart neatrodė, kad jis prašys sekso.

– Norite daugiau užkandžių? O gal pavakarieniauti?

– Hmmm… ne.

Man ėmė trūkti kantrybė.

– Tai ko pageidaujate?

– Hmmm… Panele Brangioji Orchidėja, man rodos, aš kai ką palikau… per vieną iš ankstesnių apsilankymų.

– Tikrai? Ką?

– Man rodos, vieną papuošalą.

– Jums rodos? – Jis akivaizdžiai nemokėjo meluoti.

Jis ko nepaspringo seilėmis.

– Taip, vieną papuošalą.

Iškart perpratau jo užmačią. Puikiai žinodamas, kad neleisiu jam kišti savo supuvusio nefrito koto į mano brangiuosius vartus, dabar, per paskutinį apsilankymą, jis tikėjosi šį tą atgauti mainais už visus sukištus pinigus. Sakydamas, neva paliko čia papuošalą, jis tik norėjo atgauti tai, ką buvo dovanojęs.

Nuėjau, paėmiau vieną iš savo dėželių su papuošalais, padėjau ant stalo ir atidariau.

Tarp žiedų du – vienas su safyro akute, kitas su rubino – buvo jo dovanoti man; kitus gavau dovanų iš kitų klientų. Dar nebuvau nunešusi jo žiedų vertinti, tad tikrosios jų kainos nežinojau, bet numaniau, kad šito stuobrio dovanos tikrai negali būti iš brangiųjų.

Mano nuostabai, užuot paėmęs du savo dovanotus žiedus, jis parodė į didžiojo pono Fungo man pirktą žiedą su briliantu ir nefritu.

Sunerimau, bet veidu to neparodžiau.

– Jūs įsitikinęs, kad čia šitas žiedas?

– Visiškai.

– Pone Džangai, šis papuošalas išties labai gražus. Kaip galėjote būti toks išsiblaškęs, kad netyčia jį čia paliktumėte?

Jis neatsakė į mano klausimą.

Parodžiau į žiedą su safyru.

– Esate įsitikinęs, kad palikote ne šį žiedą?

Jis papurtė galvą.

Tada parodžiau į žiedą su rubino akute.

– Tai gal šitą?

– Oi, ne. Manasis – kur kas brangesnis.

Jis ištiesė ranką norėdamas paimti žiedą su briliantu ir nefritu, bet aš vėduokle sustabdžiau jo leteną.

– Luktelėkite, pone Džangai. Aš neabejoju, kad šį žiedą gavau iš kito gerbėjo. Prisimenu, kad iš vidaus jame buvo išgraviruotas įrašas. Taigi, pone Džangai, jeigu galite man pasakyti, kas išgraviruota žiede, tada aš klystu ir šis žiedas išties yra jūsų.

Gelsvos Džango akys ėmė lakstyti po kambarį.

– Žinoma, paprašiau juvelyro išgraviruoti jūsų vardą – Brangioji Orchidėja.

Paėmiau žiedą ir parodžiau jam – iš vidaus nebuvo jokio įrašo.

Tada jis pamėgino paimti savo man dovanotą žiedą su safyro akute.

– A, dabar prisiminiau – palikau šitą žiedą.

– Luktelėkite, – vėl sustabdžiau jį vėduokle. – Deja, šį žiedą jau nešiau patikrinti į aukso parduotuvę. Savininkas man sakė, kad akmuo netikras. Pone Džangai, nemanau, kad toks turtingas ir gerbiamas žmogus kaip jūs būtų galėjęs man dovanoti žiedą su netikra akute ir šitaip susigadinęs savo reputaciją.

Iš tikrųjų to žiedo visai nenešiau vertinti.

Jis dabar taip smarkiai prakaitavo, kad atrodė, jog jo veidu žliaugia lietus. Netardama nė žodžio paėmiau papuošalų dėželę ir nuėjusi padėjau atgal į seifą. Kai grįžau, Džango kėdė buvo tuščia.

Man nereikėjo nerimauti, kad jis grįš, nes po dviejų dienų jo lavonas buvo rastas tamsioje gatvelėje prie Neregėtos laimės šventyklos – konkuruojančio su mumis paviljono.

Pasklido gandas, esą Džang Džongas anksčiau priklausė organizuotai Nankino gaujai. Jos vadeivai netikėtai mirus, jis paėmė pinigus ir pabėgo į Šanchajų, tikėdamasis prisidėti prie kokios vietinės gaujos. Tą nutikimą „Saldžiojo lauro“ arbatinėje jis suplanavo norėdamas patraukti kuo didesnį dėmesį. Paskui jis mėgino ištirpdyti gerbiamiausios kurtizanės – mano – ledus ir šitaip dar labiau išgarsėti. Kita vertus, tas garsas jį ir pražudė. Jis pasiekė Nankino gaujos narius ir jie įsakė savo broliams Šanchajuje Džangą nužudyti.

Tuo visas tragiškas farsas baigėsi.

19 Šanchajaus tarptautinė gyvenvietė – vienas iš 5 uostų, atidarytų 1842 m. Nankino sutartimi po Pirmojo opijaus karo. Buvo gyvenamas britų, amerikiečių ir prancūzų. Nuo 1863 m. oficialiai perėjo į britų ir amerikiečių rankas.

20 Kinų poetas (803–852 m. po Kr.).

22

Amerikos gražuolis

Nors paėmiau viršų tame nuotykyje su Džang Džongu, pajutau grimztanti į depresiją. Po keleto mėnesių man sueis dvidešimt vieneri – aštuonerius metus būsiu pragyvenusi šiame gardžiais kvepalais iškvėpintame pragare. Aptarnavau visokius klientus – jaunus ir senus, turtuolius ir skurdžius, galingus ir bejėgius. Bet nė nuo vieno mano širdis nesuplakė tankiau, veidai neišraudo, delnų neišmušė prakaitas. Ar yra pasaulyje man skirtas vyras? Jeigu taip, kur jis slapstosi? Septintame septinto mėnesio vakare prieš tūkstantį metų ar po tūkstančio metų?

Kas vakarą aptarnavusi paskutinį klientą melsdavausi: Guan In, gailestingai išklausanti visų maldas, jei girdi mane, prašau, nukreipk jį iš pasaulio krašto – tegul jis kniūbsčias išsitiesia prieš mane, vilkinčią šia granatų spalvos suknele!

Vieną vakarą, kai alpūs vasaros karščiai užleido vietą rudens vėsai, Fang Rong įlėkė į mano kambarį visa švytinti – lyg jos veidas būtų virtęs jonvabalių spiečiumi.

– Siang Siang, šįvakar tau pasisekė!

– Kodėl?

– Kodėl? Nevaidink naivuolės! Žinoma, todėl, kad klientas prašo tavęs!

– Daug kas prašo manęs kas vakarą, tai kas čia ypatinga?

Mama metė į mane švelnų, bet podraug priekaištingą žvilgsnį.

– Išties laikai mane atmintį praradusia sene, nebeprisimenančia, kad esi geidžiamiausia ming dzi ? Nereikia šaipytis, Siang Siang!

Patylėjusi ji vėl prašneko šypsodama iki ausų.

– Apačioje laukia labai aukštas ir gražus jaunuolis…

– Mama, jūs man sakėte, kad ir Džang Džongas yra simpatiškas, tad…

– Siang Siang, aš tik stengiausi būti mandagi.

– Iš kur aš galiu žinoti, kad ir šįkart nesistengiate būti mandagi?

Mamos veidas surimtėjo.

– Siang Siang, tikėk manimi. Nors senos mano akys blausios, iš to vyro vakarietiško kostiumo, šilkinio kaklaraiščio, marškinių ir auksinio laikrodžio matau, kad jis labai turtingas ir turi gerą skonį. Galiu lažintis – jis plevėsa, ir tėvas siunčia jį studijuoti į užsienį, turbūt į Ameriką. Taigi tikiuosi, stora jo piniginė kaip reikiant prikimšta amerikietiškų dolerių!

Ji vogčiomis gašliai žvilgtelėjo į savo pačios atspindį veidrodyje ir prašneko vėl šaižiu kaip Slyvos Žiedo balsu: