Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

– Aš irgi norėčiau įkopti į Vu kalną su tuo Amerikos gražuoliu, jeigu jis neprieštarautų, kad jam sumokėsiu, cha, cha, cha!

Ji gnybtelėjo man į skruostą.

– Kaip tau pasisekė, raganiuke!

Rodės, dabar net ta trečia akis tarp jos antakių pavydi.

– Gerai jį aptarnauk, paskui man papasakosi, kaip tau patiko, sutarėm? Dabar greičiau apsivilk geriausią suknelę ir panaudok geriausią kosmetiką!

– Bet aš jau apsirengusi ir pasigražinusi.

– Tada patarčiau tau pasigražinti dar daugiau ir apsirengti mažiau.

Vyras laukė svečių priimamajame ir nusigręžęs apžiūrinėjo gražuolės portretą. Išgirdęs žingsnius atsigręžė, sugavo mano žvilgsnį ir nusišypsojo. Mano širdis suspurdėjo kaip stipriai suimtas tarp delnų paukštis. Jis išties buvo jaunas, gražus ir turtingas! Mama sakė tiesą – mano nuostabai.

Juodi kaip rašalas pomada sutepti plaukai buvo sušukuoti atgal ir atidengė liesą, blyškų veidą siaura nosimi ir didelėmis, skvarbiomis akimis. Lūpos geismingai čiaupė dramblio kaulo kandiklį su cigarete. Raudona kibirkštis jos gale žaismingai pleveno – visai kaip rudens ore šokantis gėlės vainiklapis. Vos ne gležną kūną dengė baltas kostiumas, paryškintas raudono kaklaraiščio ir priderintos nosinaitės, kyšančios iš kišenėlės.

Jaunuolis užgesino cigaretę, įsikišo kandiklį į kišenę, iš lėto priėjo prie manęs ir švelniu balsu pakvietė atsisėsti šalia ant sofos.

Pakėliau akis ir paklausiau:

– Ko tamsta pageidautumėte – arbatos ar vyno?

Nenusukdamas akių nuo manųjų atsakė:

– Prašyčiau arbatos, panele Brangioji Orchidėja.

Pakėliau arbatinuką, paskui sudėjau pirštus taip, kad panėšėtų į žydinčią orchidėją, pripyliau po pilną puodelį – pirma jam, paskui sau. Šypsodama pakėliau savąjį:

– Už tamstos sveikatą.

Mat pamaniau, kad šis žmogus turi visa, ko jam reikia gyvenime, tad ko jis dar gali norėti, jei ne amžinos sveikatos?

Jis nusišypsojo man ir skvarbiai pažiūrėjo.

– Už jūsų grožį, panele Brangioji Orchidėja.

Negalėjau patikėti: aš išraudau!

Ilgai tvyrojo tyla – mudu gėrėme arbatą, tarsi atlikdami kažkokį siurbčiojimo meditacijos ritualą.

– Panele Brangioji Orchidėja, – jis be garso padėjo savo puodelį, – prašyčiau nebesikreipti į mane tamsta. Aš esu Teng Siongas.

– Klausau, pone Tengai.

Dar labiau išraudau.

Vėl stojo tyla, jis vėl ją nutraukė. Be galo nudžiugau: užuot dėstęs vulgarius dalykus apie verslą ar gyręsis uždirbtu pelnu, jis ėmė diskutuoti su manimi apie mūsų mėgstamas operas ir operos dainininkus – jų balsus, veido išraiškas, rankų gestus ir kūno judesius. Paskui ėmė kalbėti apie tapybą ir kaligrafiją – tuštumos ir pilnatvės sąveiką, linijos galią, kokybės kaitą. Atrodė, kad jis su didele pagarba žiūri į mano išprusimą menų srityje: kai kalbėdavau, įdėmiai klausėsi, tik retkarčiais linktelėdamas ar tarstelėdamas „taip“.

Akimirksniu susižavėjau tuo vyriškiu; jis buvo pirmas klientas, neapsimetinėjantis, kad jį domina mano mintys. Kalbėdama spėjau nužvelgti Teng Siongą nuo galvos iki kojų. Jo rankos buvo liesos, pirštai ilgi, ploni ir labai jautrūs, beveik kaip moters. Daug gestikuliavo – kaip operos dainininkas, tarsi vien kalba neįstengtų įtikinti. Susigriebiau mąstanti: kaip elgtųsi tos rankos tirdamos mano kūno viršukalnes, slėnius ir tarpeklius? Mano širdis ėmė trinksėti kaip į mūšį raginantis būgnas, skruostai įkaito kaip žarijos.

Kalbėjomės jau ilgiau negu valandą, bet vis tiek nemačiau, kad jis ketintų sulieti savo jang su mano in . Kitiems mano klientams, net mokslo vyrams, pašnekesiai prieš kopiant į Vu kalną tebuvo „mandagus“ veiksmas, vedantis prie žvėriško či sužadinimo. Tačiau atrodė, kad šiam jaunam ir gražiam ponui Tengui terūpi šnekėtis. Žinia, jaučiausi pamaloninta, kad jis gerbia mane kaip menininkę, bet argi mano veidas, kūnas, gebėjimai teikti malonumą neįžiebia jame jokios liepsnos? Pasiryžusi jį sugundyti pakviečiau į savo kambarį – gal jausis maloniau, kur niekas negalės mudviejų matyti.

Pagyręs kambario puošmenas jis parodė į kabančią ant sienos mano pipą .

– Panele Brangioji Orchidėja, girdėjau, kad esate garsi pipos muzikantė. Ar šįvakar patirsiu malonumą jos pasiklausyti?

Nusikabinau instrumentą ir ėmiau derinti stygas. Baigusi pakėliau į jį akis ir koketiškai nusišypsojau.

– Pone Tengai, kokią melodiją norite išgirsti?

– Gal „Ūmus pavasaris ir baltas sniegas“?

Pasiryžusi apkerėti ir pavergti, sutelkiau visas muzikines savo kūno ląsteles ir nukreipiau į lakstančius virš stygų pirštus. Grodama lyriškus pasažus, akis svajingai įsmeigdavau į jo rankas, mintyse iš anksto mėgaudamasi, kaip jos žadins ir tenkins mano kūno geismus. Priėjus gyvesnę kūrinio dalį, mano žvilgsniai lakstydavo kaip jonvabaliai, o plaukai virpėdavo kaip tamsios bangos, per pilnatį traukiamos mėnulio.

Man baigus jis su dėkingumu nusišypsojo, bet nieko nedarė – tik paprašė paskambinti dar.

Kai sugrojau trečią kūrinį, jis pakvietė mane sėstis ant lovos. Pagaliau! Mintyse lengviau atsidusau. Po visų tų pasirengimo seksui žaidimų su pipa jis jau pasiryžo įkišti savo nefrito kotą į mano auksinius vartus? Tačiau nustėrau: man atsisėdus jis iškart vėl ėmė kalbėti apie menus. Dabar jau aš ėmiau nenustygti – man magėjo mylėtis taip, kad eičiau iš proto. Keletą kartų užsiminiau, kad turės mokėti už kiekvieną valandą, bet jis nekreipė dėmesio.

Kaippo trijų valandų jaunuolis pagaliau susirengė eiti, nieko taip ir nebuvo nutikę: mes tik kalbėjomės ir aš skambinau pipa .

– Panele Brangioji Orchidėja, – tarė jis stovėdamas prie durų; šiltoje gelsvoje šviesoje jo bruožai atrodė skausmingai geidžiami, – jau seniai norėjau su jumis susipažinti. Esu labai laimingas, kad šiandien pagaliau gavau tą galimybę. Man tai didelis malonumas ir garbė. Aš ateisiu vėl. O dabar – labos nakties.

Jis išėjo, ir vienatvė daužėsi mano krūtinėje kaip visų užmirštas varpas.

Anksti kitą rytą Fang Rong įpuolė į mano kambarį. Atsisėdo priešais mane ir ėmė nužiūrinėti mano veidą, tarsi staiga būčiau virtusi princese.

– Na, mažoji gražuole, klok man viską apie praėjusią naktį.

Gurkštelėjau karčios arbatos.

– Mama, to neįmanoma apsakyti.

Ji apsilaižė lūpas, reikšmingai žvilgtelėjo į mane ir nusispjovė.

– Nagi, sakyk!

Toliau tylėdama mąsliai gurkštelėjau arbatos.

Ji paklausė vėl, šįsyk švelniai:

– Nagi, pasakok – kaip jis? Ką su tavim darė?

– Kartoju: to neįmanoma apsakyti.

– Bet pamėgink, tik pamėgink.

Ilga tyla. Mama ėmė nekantrauti.

– Siang Siang, būk gera – liaukis šitaip mane kankinusi! Klausiu tavęs: ką jis su tavim darė?

– Nieko.

– Kaip suprasti – nieko?

Padėjau puodelį ant stalo.

– Taip ir supraskit – nieko.

– Nori pasakyti, jis neįkišo savo nefrito koto į tavo auksinius vartus?

– Žinoma, ne. Jis net nepabučiavo manęs į lūpas, net rankų nepalietė.

Mama išpūtė akis.

– Bet jis sumokėjo už tave vos ne trisdešimt sidabrinių monetų! – Ji pakreipė riebią galvą ir, rodės, susimąstė. Staiga tarė: – A, vadinasi, jo auksinis pistoletas nusviręs! Tai tik reiškia, kad jo nefrito kotas neįstengia pašokti link dangaus, – bet jis juk gali panaudoti kitą kotą ar prašyti iš tavęs kitų dalykų, kad užgesintum jo geismo liepsną.