Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Aš vis dar buvau visa galva pasinėrusi į tyrus muzikos garsus, kai staiga Teng Siong sušuko:

– O, varge, mes per ilgai čia užsibuvome!

Paskubomis įkišau kiną atgal į dėklą. Teng Siong pagriebė jį iš manęs, paėmė mane už rankos ir mudvi pasileidome bėgti.

– Manai, nešikai mūsų tebelaukia?

– Manau, taip, nes aš jiems dar nesumokėjau, – atsakė ji. Bėgant kinas daužėsi jai į nugarą.

– Bet ponas Slenkantis Debesis jau sumokėjo! Mačiau, kaip jis davė nešikams pinigų!

– O varge, tada beveik neabejoju, kad jų neberasime! – tempdama mane iš paskos sušuko jinai. – Nei savo drabužių ir visų daiktų!

Pastebėjau, kad oras gerokai atvėso, saulė buvo beveik nusileidusi.

– Ką darysim, jeigu jie mūsų nelaukė?

– Nežinau. Kol kas negaliu galvoti, bet kokią nors išeitį rasime.

Neradome. Mat po valandos mes vis dar klaidžiojome miške. Supratau, kad nutiko blogiausia: mudvi pasiklydome.

Išvargintos bėgimo, ėjimo ir nerimo galiausiai atsisėdome pailsėti ant didelio akmens. Jautėmės pailsusios ir išalkusios, bet neturėjome nieko gerti nei valgyti: visas maistas liko palankinuose.

Užsidengiau veidą delnais ir apsiverkiau. Teng Siong uždėjo ranką man ant peties.

– Teng Siong, man baisu! – iš visų jėgų prie jos prisispaudžiau.

– Aš dėl visko kalta – nederėjo prarasti laiko nuovokos, – ji apsidairė aplink. – Manau, reikia susirasti kokią priedangą ir pernakvoti čia.

– Bet mes galim mirtinai sušalti arba mus gali gyvas suėsti tigras! Be to, čia gali būti gyvačių – nenoriu, kad kokia man įkąstų!

Ji smarkiau mane prisiglaudė.

– Brangioji Orchidėja, tik nepulk į paniką. Tiesiog turime būti labai atsargios. O kai ateis rytas, neabejoju, kad išeitį sugebėsime rasti.

22 Epinis XIV a. kinų rašytojo Luo Guandžongo kūrinys.

24

Plėšikai

Dangus greitai geso, kalnų apybrėžos apsiblausė ir tapo panašios į blyškų, išskydusį rašalą. Mes vis klaidžiojome tirštėjančioje migloje ieškodamos vietos, kur galėtume pailsėti.

Tada pastebėjome brūzgynų iš dalies uždengtą kažkokį tamsų daiktą.

– Brangioji Orchidėja, eime pažiūrėti, – pasiūlė Teng Siong.

Kai prisiartinome, supratau, kad tai milžiniškas bronzinis varpas, visas pažaliavęs, išmargintas senoviniais ženklais.

Teng Siong ėmė braukyti per užrašą pirštu.

– Žiūrėk, Brangioji Orchidėja, jis buvo dovanotas pagerbiant kažkokį įtakingą vienuolį, išgyvenusį… šimtą dvidešimt metų. Tai gal šis varpas ir mums užtikrins ilgą gyvenimą.

– Teng Siong, prašau – daryk ką nors! Jau temsta ir man baisu!

– Nesijaudink. Varpas tikriausiai reiškia, kad kažkur netoliese esama šventyklos.

Apsidairiau, bet nepamačiau jokio namo ar pagodos stogo.

– Tai kur ta šventykla?

– Turėk kantrybės – ji turi būti netoli. Gal jos nematyti pro ūką ar lapus. Dabar… – staiga ji nutilo, paskui prašneko pašnibždomis: – Klausykis!

Įtempiau ausis, paskui sušnabždėjau jai:

– Rodos, girdžiu žingsnius.

– Aš taip pat, – ji nutilo, paskui drebančiu balsu pridūrė: – Jie artinasi!

– Gerai! Gal šaukimės pagalbos?

Teng Siong užspaudė man burną delnu.

– Ne! Brangioji Orchidėja, mes nenumanome, kas tie žmonės, – jie gali būti vienuoliai… bet gali būti ir plėšikai.

– O varge – ką tuomet darysime?!

Teng Siong nespėjus atsakyti, išgirdome už krūmų juokiantis ir garsiai keikiantis.

Mano palydovė susijaudinusi sukuždėjo:

– Jau neabejoju, kad čia plėšikai!

Tada pamačiau tarp lapų šen ir ten šmėsčiojant šešėlius.

Prie pat ausies vėl išgirdau Teng Siong šnabždant:

– Bėgti per vėlu, verčiau slėpkimės. Gal mums pavyks palįsti po varpu. Eikš, padėk man jį pakelti.

Ji padėjo kiną ant žemės, mudvi pakišome pirštus po varpo kraštu ir mums pavyko atkelti jį nuo žemės – atrodė, kad mums staiga atėjo į pagalbą kažkokia antgamtiška jėga.

– Lįsk po juo, greičiau! – sušnypštė jinai.

Sudvejojau.

Teng Siong pašliaužė po varpu ir ištiesė ranką į mane. Mėgindama sugriebti kiną patraukiau ranką nuo varpo. Šis garsiai sužvango ir nukrito.

Iš varpo pasigirdo prislopintas persigandusios Teng Siong balsas:

– Pakelkime jį dar kartą, greičiau!

Bet šaukštai jau buvo po pietų: iš šalimais augančio krūmo pamačiau išlindusias dvi dideles galvas.

Paėmiau kiną ir dėjau į kojas.

Pro šalį skriejo medžiai ir krūmai. Nuvargusios mano kojos, užuot karpiusios auksinio lotoso žiedus, treškino šakutes, smėlį ir akmenukus. Veidą čaižyte čaižė vakaro vėsa. Žemai nusvirusios šakos draskė rankas, kol pajutau, kaip oda srūva kraujas. Kinas daužėsi man į nugarą gurindamas šonkaulius. Paskui – o siaube! – dėklas su instrumentu nuslydo man nuo peties ir tėškėsi į žemę.

Garsiai suklikau, bet nesustojau. Deja, netrukus mane kažkas sugriebė iš užpakalio. Nors mėginau spardytis ir tvatyti kumščiais, dvi raumeningos rankos taip tvirtai mane apglėbė, kad visi mano kovos menų gebėjimai dingo kaip ir mano kinas . Paleidau kakarinę ir nebeužsičiaupiau.

Mano nuostabai, užuot užčiaupęs man burną delnu, plėšikas pratrūko juoku. Jo bendrininkas atsistojo prieš mane ir ilgai įdėmiai apžiūrinėjo. Jo veidas buvo keistai atgrasus, aštrūs kaulai po glaudžiai aptempta oda styrojo į visas puses. Kai prašneko, balsas buvo laibas kaip mergaitės. Nors mano padėtis buvo grėsminga, vos nenusijuokiau.

– Net jeigu plyšosi tol, kol trūks plaučiai, manai, šioje niekieno teritorijoje mylimasis tave išgirs ir ateis gelbėti?

Tas, kuris laikė mane sugriebęs iš už nugaros, šiurkščiu, bjauriu balsu tarė:

– Ką tokia graži merga kaip tu veikia viena miške?

Viena ranka vis dar stipriai mane apglėbęs, kita sugriebė mane už plaukų, pasuko galvą atgal ir įdėmiai į mane pažiūrėjo varinių monetų dydžio akimis, išvirtusiomis virš susitaršiusios tankios barzdos.

Neištariau nė žodžio. Laimė, jie bent nepastebėjo Teng Siong.

– Apieškok ją! – sukriokė Prakaulusis Veidas.

Išvirtusios Akys ėmė trinti, maigyti ir spaudyti mane visą, ilgiau sustodamas prie mano krūtų ir in .

– Eina šikt – nieko! Ta kalė neturi nieko!

Prakaulusis Veidas piktai, klausiamai dėbtelėjo į mane.

– Tikrai nieko?

– Taigi. Ničnieko. Nei pinigų, nei brangenybių.

Stojo ilga tyla. Tada Prakaulusis Veidas prašneko vėl, laidydamas į mane gašlius žvilgsnius ir šiurkščia ranka glostydamas tokį pat šiurkštų savo veidą.

– Hmm… bet ji turi kai ką geresnio už pinigus ir brangenybes. Cha, cha, cha!

Išvirtusios Akys irgi nusijuokė.

– Velniai rautų, tu teisus!

Tai taręs jis bloškė mane ant žemės, perplėšė palaidinukę ir nusmaukė kelnaites. Kol Prakaulusis Veidas juokėsi, bendrininkas nusimetė savo purvinas kelnes ir užgriuvo ant manęs.

Ėmiau klykti, tik šįsyk ne iš apsimesto malonumo, bet iš skausmo, pykčio ir pasidygėjimo.

Išvirtusios Akys ėmė talžyti man per veidą, o kūną trankyti į žemę. Suklykiau garsiau, stengdamasi išsivaduoti iš po stambaus jo liemens. Jis vėl sudavė man, jo ranka buvo tokia pat kieta kaip šlykštusis jo kotas. Tysojau ant žemės paralyžiuota, negalėdama sukliudyti jam lieti bjaurius savo syvus į mane.

Prakaulusis Veidas stebėjo supratingai linksėdamas ir nedorai šypsodamas.

Kai Išvirtusių Akių kotas suglebo, užsitraukė kelnes ir sukriokė savo bendrininkui: