Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Bet vietoj atsakymo girdėjau savo pačios balso aidą, vėją ir mums po kojomis traškančius lapus.

Galiausiai po beveik dviejų valandų mes nutraukėme paieškas.

– Jau per vėlu ko nors ieškoti, – tarė jaunuolis, – ir neabejoju, kad esate baisiausiai išvargusi. Taigi pamėginkime vėl rytoj.

Linktelėjau.

Jis susirūpinęs pažvelgė į mane.

– Manote, įstengsite eiti toliau?

– Taip.

– Tada eisime iš lėto, – jis patylėjo, paskui atsargiai rinkdamas žodžius pridūrė: – Arba, jeigu neprieštaraujate, galiu jus nešti.

– Ačiū jums už gerumą, bet, manau, įstengsiu paeiti pati.

Nors skaudėjo visą kūną ir neapsakomai troškau sutikti su jo siūlymu, turėjau atsisakyti: norėjau, kad jis manytų, jog esu drovi, padori moteris, kuri geriau jau pasikars, negu leisis bent paliečiama nepažįstamo vyro. Girdėjau sakant, kad senovėje kai kurios moterys, norėdamos parodyti, kokios dorybingos esančios, nusikirsdavo ranką, jeigu ją atsitiktinai paliesdavo vyras.

Jis dvejodamas vėl prašneko.

– Gyvenate kur nors kalne?

– Aš ne… aš… aš ką tik čia atvykau.

– Jeigu neturite kur apsistoti, – maloniai tarė jis, – galite eiti kartu į mano šventyklą.

– Šventyklą?

Pakėliau akis ir sugavau jo žvilgsnį.

– Taip. Esu vienuolis. Daosistų.

Staiga viskas atsistojo į savo vietas: skepeta ant galvos, keistas apdaras, žibintas, ritinėlis su hieroglifais, stebuklingas triukas. Kaip aš iš karto nesupratau – daosistų vienuolis!? Vos garsiai nesušukau. Bet, atitokusi nuo pradinio šoko, staiga pajutau nusivylimą ir raudonį skruostuose. Kodėl toks gražus vyras panoro būti vienuoliu?!

Jis prašneko vėl:

– Kelionė atgal į mano šventyklą bus netrumpa. Jūs įsitikinusi, kad atlaikysite?

– Atlaikysiu, – tvirtai pareiškiau.

Tylėdama sekiau paskui jį ir jo rankoje tabaluojantį žibintą, kol galiausiai kojos ėmė pintis, o visą kūną raižyti skausmai, ir susmukau ant žemės.

Kai atsipeikėjau, pamačiau, kad vienuolis laiko mane apglėbęs. Ėmiau muistytis.

– Prašyčiau mane paleisti. Aš galiu eiti.

– Negalit. Prašom pasitikėti manim ir leisti jums padėti, – griežtai pareiškė jis. Jo pėdos vis spyrėsi į žemę ir kaskart trakštelėdavo užminta kokia nukritusi šakelė.

Per daug išvargusi, kad galėčiau ginčytis, užsimerkiau ir nesipriešinau jo spaudžiama prie krūtinės. Šalia ritmiškai plakanti jo širdis kėlė man keistą saugumo pojūtį.

Tikriausiai užmigau, nes kai pramerkiau akis, buvome jau priešais kažkokią trobelę. Jis pastatė mane ant žemės, atidarė duris ir įsivedė vidun. Čia nebuvo jokių papuošalų, vien altorių atstojantis stalas, vaistų spinta, katilas ir dvi kėdės.

– Prašom eiti paskui mane, – tarė jis nespėjus man nė prasižioti. – Štai mes ir vietoje, – pridūrė eidamas į šoninį kambarį. Čia jis padėjo žibintą ir kuprinę, tada uždegė kitą žibintą prie lango.

– Norite pasakyti, kad čia šventykla? – leptelėjau ir iškart sukandau lūpą. Kaip galiu įžeidinėti vienuolį ir dar po to, kai jis išgelbėjo man gyvybę?!

Jis man nieko neatsakė, tik paėmė arbatinį ir įpylė mums šaltos arbatos.

Atsisėdau, ėmiau gurkšnoti, paskui apsidairiau įdėmiau. Kambarys buvo mažas, bet kruopščiai sutvarkytas. Priešais duris stovėjo aukštas stalas su traktato Tao-te čing autoriaus Lao Dzi23 statulėle. Čiužinys buvo padėtas prie vienos sienos; ant šios kabojo tik vienas paveikslas su užrašu „Eliksyro terasa“. Jame buvo pavaizduotas mokslininkas, stovintis aukštų kalnų supamame kyšulyje ir žiūrintis į katilą, iš kurio kilo garai.

Prie kitos sienos stovėjo knygų spinta, prigrūsta virvelėmis surištų knygų, ir rašomasis stalas. Be galo nustebau pamačiusi ant stalo kiną . Atsisukau norėdama įdėmiai pažvelgti vienuoliui į veidą, paslaptingą blausioje žibintų šviesoje. Dabar, kai jis paleido kuodą, į kurį buvo susukęs plaukus, šie išdriko ir priminė bėgančiuoju stiliumi parašytus hieroglifus.

– Jūs skambinate kinu ? – balsu išsidaviau esanti sujaudinta ir negalinti patikėti.

– Taip.

– Betgi jūs vienuolis!

Jis ilgai žiūrėjo į mane.

– Kai kurie mūsų laikosi tradicijos groti kinu . Tai savotiška meditacija. Mes tikime, kad efemeriški jo tonai padės mums susilieti su Keliu24.

Sunkiai galėjau patikėti, kad mane apskritai išgelbėjo, bet kad tai padarė daosistų vienuolis ir dar mokantis skambinti kinu ?!

– Mokytojau, aš neturėjau galimybės paklausti jūsų vardo…

– Čing Dženas.

Tyras ir teisingas. Gražus vardas. Tačiau aš nuliūdau – juk tai tebuvo jo kaip daosistų vienuolio vardas – iš esmės tik maskuotė, nesvarbu, kad pasirinkta tikėjimo sumetimais. Man dingtelėjo, ar kada nors sužinosiu tikrąjį, tėvų jam duotą vardą.

– O kuo jūs vardu?

– Brangioji Orchidėja, – atsakiau ir parodžiau į kiną . – Galiu pažiūrėti?

– Žinoma, bet nejaugi nenorite pirma pavalgyti ir apsiprausti? Be to, – jis parodė į mano skruostą, – manau, jums reikia nusivalyti veidą.

Pajutau, kad raustu, – tikriausiai atrodžiau klaikiai. Veidas nusėtas mėlynių, į plaukus prisivėlę šakelių ir žolių. Tikrai atrodžiau toli gražu ne pavydėtinai, ir dar gražaus vienuolio akivaizdoje!

– Ar turite veidrodį? – neiškentusi paklausiau.

Jis sutriko ir nežinojo, ką atsakyti, paskui netaręs nė žodžio išėjo iš kambario. Netrukus grįžo su vandens dubeniu, rankšluosčiu ir ėmė mazgoti man veidą.

– Oi! – sušukau, kai rankšluostis palietė skaudamus skruostus.

Nekreipdamas dėmesio į mano šūkčiojimus vienuolis toliau valė žaizdas. Baigęs mazgoti man veidą ir rankas, išėjo išpilti vandens.

Grįžęs paklausė:

– Ar jau geriau jaučiatės?

Linktelėjau.

– O dabar ar galėčiau pasižiūrėti į kiną ?

Jis susirūpinęs pažvelgė į mane.

– Panele Brangioji Orchidėja, ar… gerai jaučiatės?

Man vėl išraudo skruostai. Tikriausiai jam pasirodė keista, kad plėšiko išniekinta galėjau elgtis taip normaliai ir net turiu jėgų ir noro apžiūrėti muzikos instrumentą. Nėra ko nė sakyti, jis nežinojo, kad ištisus aštuonerius metus mane kasnakt „žagino“ įvairiausi dvokiantys vyrai!

Tyliai tariau:

– Manau, pasijusiu geriau, jei galėsiu pasižiūrėti į jūsų kiną .

Vienuolis leido man apžiūrėti kiną iš viršaus, paskui parodė užrašą apačioje: Tianfeng siaosiao – dangiškasis zefyras, švilpiantis sodriai ir aiškiai.

– Koks dailus! – Perbraukiau pirštu glotnų laką. – Jis tikriausiai labai senas.

– Šiam kinui ne mažiau kaip aštuoni šimtai metų.

Pakėliau į jį akis.

– Norite pasakyti, jis Sungų dinastijos laikų?

Jis pritariamai linktelėjo.

– Mokytojau Čing Dženai, koks sutapimas – aš irgi skambinu kinu !

Jo veidas nušvito.

– Tikrai?

Pakinkavau galvą.

– Man būtų garbė kada nors išgirsti jus grojant, – tarė jis, – bet dabar prašyčiau pailsėti, o aš tuo metu sutaisysiu ko nors valgyti. Jūsų pilvas visai tuščias.

Tai taręs jis išėjo iš kambario.

Staiga pasijutau, lyg pilvą graužtų tūkstantis žiurkių. Susigriebiau nieko neturėjusi burnoje nuo tada, kai su Teng Siong palikome vienuolyną. Tą akimirką galvoje šmėstelėjo Teng Siong atvaizdas. Užsidengiau veidą ir sušukau:

– Teng Siong, ar tau nieko neatsitiko?

Ilgai raudojau, bet galiausiai nusišluosčiau ašaras. Vildamasi, kad kinas gali nuraminti mano sielą, ėmiau jį derinti. Kai uždėjau pirštus ant lakuoto jo paviršiaus ir buvau bepradedanti medituoti, pagalvojau apie savąjį kiną . Perlės priešmirtinė dovana pamesta kartu su visais instrumente paslėptais pinigais ir brangenybėmis!