Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Tuo metu girgžtelėjusios atsidarė durys ir pro jas išlindo skusta senuko galva.

– Jeigu pas mus apsilankėte, prašom laikytis tylos ir gerbti mūsų šventyklos rimtį.

Vienuolis mus tris nužiūrėjo ir vėl uždarė duris.

Čing Dženas karčiai dirstelėjo į mane ir išžirgliojo pro šventyklos vartus.

– Čing Dženai! – sušukau jam pavymui, bet jis tik paspartino žingsnį.

Teng Siong apkabino mane per pečius ir vos ne parsitempė atgal į šventyklą.

Kai parsivedė mane į kambarį, supratau privalanti su ja viską išsiaiškinti. Taigi, vos tik atsisėdome, pasakiau:

– Teng Siong, labai atsiprašau, bet aš tiesiog nieko negalėjau su savimi padaryti.

Ji ilgai įdėmiai į mane žiūrėjo.

– Neapgaudinėk savęs, Brangioji Orchidėja. Čia tik akimirkos susižavėjimas…

– Ne, taip nėra, – atsakiau visa apsiašarojusi. – Jis – pirmas vyras, kurį kada nors esu mylėjusi…

Ji atlošė galvą ir nusijuokė.

– Ar supranti, ką čia tauški?! Argi pati man nesakei, kad niekados negalėtum pakęsti nė vieno iš tų čou nanžen ?

– Bet Čing Dženas ne toks kaip kiti vyrai.

– Ne toks? Brangioji Orchidėja, paklausyk manęs. Visi vyrai vienodi, jie dvokia! – Ji karčiai pridūrė: – Galbūt nefrito kotas yra vienintelis dalykas, kurį jis turi, o aš neturiu. Bet tai nereiškia, kad jis geresnis už mane…

– Jis išties labai geras.

– Brangioji Orchidėja, – jos tonas tapo švelnesnis – dabar ji kone maldavo, – gal jis labai gerai mylisi, bet jis vis tiek vyras. O vyras niekados nesupras tikrųjų moters poreikių, ypač tokios subtilios ir sudėtingo būdo moters kaip tu. Brangioji Orchidėja, tavim turi rūpintis ir tave turi mylėti tokia moteris kaip aš, o ne vyras, juo labiau vienuolis. Iš kur vienuolis gali žinoti, kaip suteikti moteriai malonumą, kaip ją mylėti ir ja rūpintis?!

– Ne, tu klysti. Čing Dženas visa tai puikiai moka.

Ji atrodė priblokšta ir podraug įskaudinta.

– Jis išgelbėjo man gyvybę ir gydė mano žaizdas, kai mane išžagino tas plėšikas.

Teng Siong apglėbė mane ir apibėrė bučiniais.

– Brangioji Orchidėja, dėl visko kalta aš. Atsiprašau už… už tai, ką tau teko išgyventi. Prašau man atleisti, kad nepastūmiau tavęs pirmos po varpu.

– Teng Siong, – švelniai išsivadavau iš jos glėbio, – niekas dėl to nekaltas. Tiesiog mums nepasisekė. Ir aš atsiprašau. Nenorėjau… užgauti tau jausmų.

Ji nieko neatsakė, tik mėgino paimti mano ranką, bet aš ją tuoj pat atitraukiau.

– Teng Siong, aš myliu jį.

– Bet tu myli ir mane.

Kaip ji galėjo būti tokia įsitikinusi?

– Bet meilė tau kitokia, – atsakiau. – Ji panašesnė į mano meilę… savo seseriai Perlei.

– Puiku. Taip dar geriau. Vadinasi, mūsų meilė dar gilesnė, nes abi esame moterys.

Nesumojau, ką jai į tai atsakyti.

– Brangioji Orchidėja, patikėk manimi: tavo susižavėjimas juo netruks praeiti, nuslinks kaip debesis. Be to, pagalvok: kaip tu galėsi su juo gyventi neturėdama pinigų?

Tie žodžiai grąžino mane į nemalonią tikrovę. Supratau, kad praradusi kiną su visais pinigais ir brangenybėmis esu benamė, neturinti nė skatiko kišenėje! Na, o Čing Dženas, kaip vienuolis, irgi negali turėti pinigų. Negana to, jis net nepasiūlė parsivesti mane į savo trobelę!

Apsiverkiau. Jutau ne vien ašarų, bet ir pirmos savo meilės vyrui kartėlį.

Teng Siong nušluostė man veidą savo šilkine nosine.

– Neverk, Brangioji Orchidėja. Tai dar ne pasaulio, o tik trumpalaikio romaniuko pabaiga. Įsivaizduok, kad regėjai blogą sapną.

Ji pažvelgė man tiesiai į akis.

– Turi mane ir aš labai gerai tavimi rūpinsiuosi. Tai svarbiausia. Be to, ne taip kaip vienuolis, esu turtinga, – ji pabrėžtinai patapšnojo sau per kišenę. – Galiu nupirkti tau viską, ko tik nori, galiu nusivesti į kokį tik nori restoraną. Nejaugi nori plušėti laukuose kepinant saulei, tris kartus per dieną valgyti saldžiąsias bulves ir skystą sriubą, vilkėti daugybę kartų lopytu chalatu vien dėl kažkokio vyro? Tokia rafinuota moteris kaip tu turi teisę būti popinama ir gyventi prabangiai, o ne kęsti skurdą su beskatikiu vienuoliu. Jeigu tau jis patinka dėl nefrito koto, – ji atlošė galvą su žvilgančiais trumpais, glotniais kaip šilkas plaukais ir nusijuokė: – tada nesijaudink: aš irgi galiu jį įsitaisyti. Kokio tik pageidausi dydžio, švelnesnį ar šiurkštesnį.

Nieko neatsakiau.

– Brangioji Orchidėja!

– Ką?

– Prašau tavęs: lik su manimi.

Tą vakarą lengviau atsidusau, nes Teng Siong buvo per daug išvargusi ir nereikalavo mylėtis. Ji nejudėdama miegojo šalia manęs, o aš negalėjau sumerkti akių. Varčiausi ant kietos medinės, blakių knibždančios lovos, kankinama netikėtai kilusio geismo vyrui. Čing Dženas buvo gražus, paslaptingas, vienuolis. Kažkodėl jis dar ir mokėjo padaryti, kad patirčiau neapsakomą malonumą kaip moteris. Ir jis man net nemokėjo. Pirmą kartą dariau tai iš meilės.

Kaip kad skambinau kinu ne dėl pinigų, o lavindamasi. Negana to, Čing Dženas irgi grojo kinu . Kaip ir aš, buvo tyros širdies. Čing Dženą mylėjau. Grįšiu ir gyvensiu su juo, kol abu pražilsime…

Pratysojau iki aušros. Tada, vos tik išgirdau kieme giedant vienuolius, išsprūdau iš lovos, apsiaviau batus, užsimečiau palaidinę, atsisveikindama žvilgtelėjau į Teng Siong ir išsmukau pro duris. Kelis kartus pasukusi ne į tą pusę, galų gale vis dėlto pamačiau tolumoje Čing Dženo trobelę, dvelkiančią ramybe, kviečiančią užeiti. Paspartinau žingsnį. Priėjusi atsargiai stumtelėjau duris ir jos atsidusdamos atsidarė.

Nuėjau tiesiai į Čing Dženo kambarį. Jis kietai miegojo ir antklodė kilnojosi jam kvėpuojant. Tirpstančia širdimi atsiguliau šalia.

26

Vienuolis ir prostitutė

Taigi gyvenau su Čing Dženu. Nėra ko nė sakyti: gyvenimas su daosistų vienuoliu kalne nė iš tolo nepanėšėjo į gyvenimą Persikų žiedų paviljone. Ir toliau beveik kasnakt glamonėdavomės, bet dabar – su meile; paskui įmigdavau giliu, patenkintu miegu raumeningose mylinčiose rankose. Tyras oras įkvėpdavo man jėgų. Pabusdavau švintant ir stebėdavau savo ritualus atliekantį Čing Dženą. Barškindamas būgnelį ir terkšlę, tilindžiuodamas varpeliu jis sodriu balsu giedodavo: aukojo dievams. Paskui ateidavo paprastų pusryčių metas. Valgydavome ryžių košę su bandelėmis, žiūrėdami vienas kitam į akis ar spoksodami pro langą į kalnus tolumoje. Pavalgius jis medituodavo, paskui skambindavo kinu ir kaligrafiškai rašydavo sėkmę nešančius ženklus fu .

Kartais sutemus man ateidavo mintis: turiu rengtis priimti klientus. Tada prisimindavau, kad nėra jokių baisiausiai susiraukšlėjusių, viena koja karste stovinčių senių, kuriuos turėčiau aptarnauti, ir mane šnipinėjančių mamos ir tėčio. Esu laisva!

Vis dėlto savo pasiryžimo rasti motiną nepamiršau. Tačiau Čing Dženas įspėjo:

– Brangioji Orchidėja, neleisiu vaikštinėti po kalną ir klausinėti apie motiną – tai pernelyg pavojinga. Teirausiuosi išėjęs vienas, be to, ieškosime drauge. Turėk kantrybės.

Stengiausi būti kantri ir rami, bet kažkoks kirminas giliai galvoje nenustojo manęs graužęs. Vieną naktį susapnavau, kad po visų šitų kančių metų pagaliau radau motiną. Ji buvo ne vienuolė, bet prostitutė kaip ir aš, o visi jos klientai – vienuoliai. Jos sunykęs, skarmaluotas kūnas tirtėjo, nes siautė pūga. Jos skruostai buvo balti kaip popierius, o įkritusios akys spindėjo ne iš malonumo, bet alkio. Prieš ją buvo padėta lėkštė su kažkokiu vegetarišku patiekalu, bet kaskart, kai ji tiesdavo į ją ranką, lėkštė nutoldavo. Sykį jai pavyko nutverti sojų varškės gabalą, bet vos tik susigrūdo jį į burną, jis akimirksniu suliepsnojo ir virto pelenais.