Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

– Mama! Mama! – neviltingai sušukau, bet atrodė, kad ji nieko negirdi. Kai mėgindavau pastumti kokį valgį arčiau jos, vienuoliai jį nutverdavo ir prarydavo.

Kai papasakojau šį košmarą Čing Dženui, jis reikšmingai nusišypsojo.

– Įdėmiai perskaičiau Džou valdovo „Sapnų knygą“. Ten tvirtinama, kad paprastai blogi sapnai pranašauja ką nors gera, o geri – bloga. Taigi manau, kad šis sapnas palankus. Ko gero, jis reiškia, kad tapusi vienuole tavo motina atsikratė maisto troškimo. Vadinasi, šis sapnas neturi kelti tau nerimo.

Taigi skambinau kinu ir laukiau. Kai Čing Dženas grįždavo prisirinkęs žolelių, sakydavo klausinėjęs apie mano motiną, bet nieko nesužinojęs. Žiūrint į jį, takučiu pareinantį į trobelę, man dažnai kildavo vilčių, bet jis mane nuvildavo, nes jokių žinių neatnešdavo.

Nors nuolat jaučiau nerimą dėl motinos, šiaip gyvenimas kalne buvo be rūpesčių. Kai oras būdavo ypač gražus, Čing Dženui baigus dienos darbus mudu eidavome prie upės, nusimesdavome drabužius ir šokdavome į žalią kaip smaragdas vandenį. Retkarčiais jis sugaudavo kokią žuvį, parnešdavo ją namo ir iškepdavo vakarienei. Kartais eidavome į laukymę laidyti aitvarų. Žiūrint į aukštai virš galvos sklandantį drakoną, feniksą ar gervę, mano širdį persmelkdavo džiugesys. Įsivaizduodavau virtusi milžiniška vėjo nešama peteliške ir stebinti žvilgantį pasaulį apačioje. Kai pavargdavome, atsiguldavome ant žolės ir užmigdavome apsikabinę vienas kitą; pabudę jausdavome saulės šilumą veiduose ir kūnus kutenančius malonius pojūčius.

Tačiau geri laikai retai kada tęsiasi ilgai. Vieną dieną, kai susimąsčiusi sėdėjau prie lango, pamačiau lauke baltus kaspinus ir supratau, kad atėjo žiema. Persikų žieduose mano tarnaitė Mažoji Dulksna būtų atnešusi man pasirinkti žiemos apdarus: kailinius, medvilninius apsiaustus ir ėriuko vilnos skraistes. Ji dar atnešdavo gyvatienos sriubos su chrizantemų vainiklapiais ir geriausios laukinio ženšenio šaknies, kad suteiktų man daugiau jang energijos. Turkio paviljone žiema atnešdavo šilumą ir prabangą, o čia, kalne, nuo šalčio tegalėjau gintis pamušta palaidine, išmarginta dėmėmis ir lopais.

Po kelių savaičių ėmė smarkiai snigti, kalnas visiškai nubalo – tapo panašus į seną išminčių. Jeigu jis mokėtų kalbėti, ką man pasakytų? Prisiminiau eilėraštį:

Iš pradžių mėlynas vandenynas nejuto nerimo,

Jo veidą raukšlėtą padarė vėjas.

Pirma žalias kalnas buvo jaunas,

Plaukus jam nubalino sniegas.

Kartais atlėgus kaulus smelkiančiam šalčiui Čing Dženas vesdavosi mane pasivaikščioti po trobelės apylinkes; kartais eidavo vienas ieškoti medžių grybų. Vis dėlto dažniausiai jis likdavo namie. Mudu skambindavome kinu arba aš dainuodavau jam akompanuojant. Jis dar imdavosi tikėjimo dalykų – meditacijos, fu , alchemijos. Tada dažniausiai negalėdavau prie jo prisidėti. Daugiausia dėmesio Čing Dženas skyrė „vidinei alchemijai“ – vizualinei meditacijai, ir „išorinei alchemijai“ – eliksyrų gamybai. Mat Dangiškojo debesies vienuolyno viršininkas iš jaunų vienuolių dirbti prie eliksyrų pasirinko Čing Dženą, nes laikė jį protingiausiu ir tyriausio proto. Šitaip Čing Dženas gavo galimybę įrodyti, ko vertas. Jeigu jam nepavyktų, jis taptų paprastu vienuoliu, visą likusį gyvenimą kiti jo nepastebėtų, ir jis mirtų kokiame tamsiame, voratinkliais aptrauktame šventyklos kampe. Štai kodėl jis kasdien tiek daug valandų nesitraukdavo nuo dvokių mišinių altoriaus kambaryje. Iš katilo sklindanti aitri smarvė man nepatiko, bet kojos dažnai nunešdavo mane prie jo, nes nenorėjau sušalti.

Kartą Čing Dženui maišant katile sudedamąsias dalis paklausiau, kokios jos.

– Mineralai, – atsakė jis. – Cinoberis, auksas, malachitas, siera, žėrutis, salietra…

– Auksas ir malachitas?

Man atrodė, kad juos geriau panaudoti papuošalų gamybai, o ne eliksyrams!

– Žinau, kad tau atrodo keista, bet jie veiksmingi. Kartais mes lesinam jauną paukštį raudona mėsa ir cinoberiu, kol jo plunksnos parausta, paskui paukštį išverdame su visomis plunksnomis. Mišinys, su kuriuo atlieku bandymus, ne tik pailgina gyvenimą, bet ir atjaunina, – jis išdidžiai nusišypsojo. – Mano či – kaip dvidešimtmečio, nors man jau trisdešimt.

Šypsena taip ir neišnyko iš plataus jo veido.

– Štai kodėl aš niekados neperšąlu.

Pamačiau, kad man beviltiška varžytis su tuo dvokiančiu katilu. Jeigu aš – Čing Dženo meilužė, tai šis verdantis puodas – jo žmona, kurios jis niekados nepaliks.

Tomis dienomis, kai Čing Dženas skaitydavo savo keistus ritinėlius ar balsu kartodavo fu , leisdavau laiką grodama kinu – kad lavinčiau įgūdžius ir kad kraujas nenustotų tekėjęs sušalusiais pirštais. Paskui sielodavausi dėl prarasto kino ir jame paslėptų pinigų bei brangenybių. Nors mudu su Čing Dženu kruopščiai apieškojome tą vietą, kurioje jį pamečiau, nė karto neradome jokio jo pėdsako. Kartais įsivaizduodavau, koks likimas jį ištiko: gal koks kalno gyventojas parsinešė ir sunaudojo vietoj malkų, gal aptiko plėšikai; paėmę paslėptas vertybes, numetė kiną pūti miške. Bet kartais mano spėlionės būdavo optimistiškesnės: mano kiną rado kitas juo skambinti mokantis žmogus, kuris puoselės jį kaip pirmagimį sūnų.

Iš pradžių žiema man patiko, nes Čing Dženas būdavo su manimi visą laiką, bet kai viena šalta diena keitė kitą taip nenumaldomai kaip automobiliai, kas vakarą išsirikiuodavę priešais Persikų žiedų paviljoną, pasijutau nelaiminga. Neturėjau šiltų drabužių, todėl negalėjau išeiti iš trobelės. Čing Dženas retkarčiais išvirdavo man ypatingos žolelių sriubos, kad palaikytų mano kūno „liepsną“, bet dažniausiai jo gaminami valgiai susidėdavo iš sūdytų ar marinuotų daržovių ir trupučio ryžių. Jutau, kad lystu, ir nerimavau silpstanti dėl prasto maisto. Bet Čing Dženas nuolat man primindavo:

– Maisto mums turi užtekti iki pavasario.

Kai skųsdavausi šalčiu, jis įspėdavo:

– Turime būti labai taupūs ir nesunaudoti per daug anglių, nes dėl alchemijos bandymų man reikia, kad katilas visą laiką virtų.

Čing Dženo maniakiškas atsidavimas alchemijai ėmė mane erzinti. Kartais jis kelias dienas pasninkaudavo. Tada užsidarydavo savo tyros kambarėlyje – jį pašventino savo ritualais – ir medituodavo. Iš vaistų spintos stalčių jis imdavo medžiagas: džiovintus lapus, sėklas, ryškiaspalvius mineralų miltelius ir energingai grūsdavo piestoje. Jis ilgai – kartais net ištisas valandas – burdavo tuos mišinius. Tuomet visiškai nekreipdavo į mane dėmesio. Tie nesibaigiantys ritualai man atrodė tokie pat beprasmiški kaip mylinčios motinos budynės prie mirusio kūdikio.

Tačiau atėjus nakčiai jis mesdavo tuos užsiėmimus ir susikaupdavo kitam – jame aš irgi dalyvaudavau – debesų ir lietaus. Čing Dženas buvo geras meilužis – švelnus, bet podraug aistringas ir drąsus. Jam labai patiko išmėginti įvairias didžiausią malonumą suteikiančias padėtis, parodytas sekso vadove: šokantį baltąjį tigrą; į medį įsikibusią tamsią cikadą; bambuką šalia altoriaus; šilko tempimą…

Tiesa, seksas ne visada teikdavo malonumą, nes kartais būdavo taip šalta, kad tekdavo mylėtis su visais drabužiais. Dar blogiau: nors mudu su Čing Dženu kartu miegodavome kasnakt, mūsų guolis nebuvo sutuoktinių ir niekados negalėjo toks būti. Mat nors Čing Dženas nepaprastai mėgavosi seksu, kaip ir kiti daosistai jis buvo keistai įsitikinęs, kad vyras turi pasisavinti in esybę iš moters nefrito terasos, bet neprarasti savo dzing . Taigi Čing Dženas niekados neišleisdavo sėklos į mane – siųsdavo ją atgal į smegenis. Iš pradžių man tai patiko, nes paskui nereikėdavo valyti tų lipnių išskyrų, bet netrukus mano požiūris pasikeitė. Daosistai išlieja sėklą, kai mano atėjus laikui moteriai pastoti, bet Čing Dženas buvo pasiryžęs niekada nepalikti savo sėklos mano įsčiose. Tai mane nepakeliamai liūdino. Kad ir kiek kartų ar kad ir kaip aistringai mudu mylėtumės, niekada man draugijos nepalaikys jokie mažyčiai vienuoliai ar mažutės gėlių mergaitės, ir jokie vaikaičiai man sulaukus senatvės nesikabins į kojas. Nors Čing Dženas be paliovos kalbėdavo apie tai, kad lytinė sąjunga atspindi visuotinę in ir jang sąveiką, jis nė žodeliu neužsiminė apie jos vaisius – kūdikius. Kita vertus, net jeigu Čing Dženas būtų norėjęs, kad pastočiau, abejojau, ar jam tai būtų pavykę. Mat visos sriubos, kurias valgiau Persikų žieduose, turėjo nužudyti manyje užsimezgančią gyvybę. Kartais man tapdavo nepakeliamai sunku, kad negalėsiu turėti atžalos, todėl nesidrovėdama liedavau ašaras ant savo plokščio pilvo apverkdama įsivaizduojamą kūdikį, kuris niekuomet negims.