Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Žiūrovai toliau pritariamai šaukė ir plojo, kol uždanga iš lėto nusileido, užbaigdama dramą tiek scenoje, tiek ir priešais ją. Nenorėdami atsiplėšti nuo ore tebetvyrančios tragedijos, žmonės stoviniavo arba iš lėto skirstėsi. Man teko brautis pro minią, kol pasiekiau sceną. Ten pasisukau ir nusėlinau į užkulisius. Čia vieni aktoriai valėsi grimą, kiti plepėjo, treti gurkšnojo arbatą žiaumodami užkrimstukus. Ištiesusi kaklą veltui bandžiau pamatyti aktorių, vaidinusį imperatorių Siangą. Nedrąsiai įžengiau į ankštą aptvarą ir paklausiau merginos:

– Mažoji sese, kur tas aktorius, kuris vaidino imperatorių?

Ji man parodė į kampą – nustebau, nes ten pamačiau moters nugarą. Aktorė valėsi grimą priešais nedidelį veidrodį.

– Mažoji sese, betgi ten moteris!

– Taip, bet mes visos moterys, – ji parodė į afišą, kabančią virš įėjimo. – Matot? Mes esam moteriška „Auksinio fenikso“ operos trupė.

Ilgai žiūrėjau į hieroglifus ir auksiniais siūlais siuvinėtą feniksą. Jau buvau beklausianti daugiau apie šią trupę, bet tada moteris kampe pasisuko ir mudviejų žvilgsniai susitiko.

Žiūrėjau į veidą Teng Siong!

Jos veide pražydo šypsena; paskui ji atsistojo ir atskubėjo prie manęs. Nekreipdamos dėmesio į kitų aktorių ir scenos darbininkų žvilgsnius, mudvi apsikabinome.

Kai pagaliau viena kitą paleidome, ji tarė:

– Brangioji Orchidėja, sek paskui mane.

Teng Siong išsivedė mane iš užkulisių. Įsitikinusi, kad niekas mūsų nemato, apkabino ir aistringai pabučiavo į lūpas.

Ilgai nepaleido manęs iš glėbio.

– Kodėl išėjai neatsisveikinusi?

Neturėjau ką į tai atsakyti, todėl tik žiūrėjau į ją ašarotomis akimis ir plačiai šypsojausi.

– Tik pažiūrėk į save, Brangioji Orchidėja! – Ji atsitraukė ir nužvelgė mane. – Negaliu patikėti, kad vos per kelis mėnesius galėjai šitaip pasikeisti. Dabar galima palaikyti tave kaimiete. Arba vienuole – tik reikėtų nusiskusti tuos susivėlusius plaukus. Gal to nori?

Susigėdusi papurčiau galvą. Tikriausiai ji atspėjo, kad palikau ją dėl to vienuolio. Šiaip ar taip, nė viena neužsiminėme apie Čing Dženą.

– Atleisk, Brangioji Orchidėja, – tarė ji. – Nenorėjau tavęs užgauti. Tiesiog man plyšta širdis matant, kokia tu… – ji nutilo.

– Tikriausiai atrodau klaikiai?

– Ne, Brangioji Orchidėja, tu visuomet gaivi kaip pavasaris ir graži kaip saulė. Tiesiog… – ji vėl nutilo, paskui baigė: – tu nusipelnai geresnio gyvenimo negu tūnoti miške.

Man skruostais pabiro ašaros.

Teng Siong išsitraukė nosinę ir nušluostė akis.

– Brangioji Orchidėja, manau, dangaus valia, kad vėl būtume drauge, todėl prašau: nuo šiol lik su manimi.

– Bet aš… negaliu. Man reikia…

– Ne, gali. Tie dvokiantys vyrai temoka sužeisti moteriai širdį ir atimti jos grožį. Leisk man rūpintis tavimi. Prašau tavęs!

Ir aš sutikau.

Kaip neatsisveikinau su Teng Siong, kai palikau ją dėl vienuolio, taip dabar neatsisveikinau su Čing Dženu, kai mečiau jį dėl Teng Siong. Net neieškojau jo mugėje po apeigų bijodama, kad vėl neatsispirsiu jo kerams ir galų gale vėl grįšiu į tą kalno kalėjimą.

Tą vakarą jis turbūt ilgiausiai laukė, kol pasirodysiu ir grįšiu su juo namo. Pasibaigus apeigoms, kai už pietinių vartų sutemo, jis tikriausiai ištiesęs kaklą dairėsi manęs. Gal net su palengvėjimu atsiduso ar džiaugsmingai šūktelėjo, kai tarėsi mane pamatęs, deja, ten buvo tik kita mergina ilgais plaukais, vilkinti šiurkštaus audeklo palaidinę ir kelnes. Tikriausiai jam kaktą išmušė prakaitas, o širdis su pertrūkiais daužėsi, kol jis vis žvalgėsi aplink, bet niekur nematė mylimos moters. Turbūt jis spėliojo, ar nebuvau pagrobta, o gal net vėl išžaginta. O gal pasiklydau ar mane ištiko kokia baisi nelaimė. Maža kas galėjo nutikti. Kas nors tokio košmariško, kad jam plyšo širdis ir mintyse jis regėjo tykštančius kraujo klanus.

Spėliojau, kaip ilgai jis plyštančia širdimi laukė tamsoje: dvi, tris, keturias ar penkias valandas? Kai galiausiai parsirado namo, nors nepaprastai išvargęs, turbūt negalėjo nė minutės sumerkti akių. Kitą dieną tikriausiai vėl neviltingai manęs visur ieškojo. Ir dar kitą. Ir dar kitą… Tikriausiai nerimas kėlė jam baisiausią skausmą. Kaip aš galėjau šitaip žiauriai pasielgti su žmogumi, kurį taip karštai mylėjau?!

Karčiai žiūrėjau į savo atspindį veidrodyje ir nusispjoviau.

– Kekšė!

25 Visos Kinijos.

28

Išsiskyrimas

Teng Siong, kaip ir buvo žadėjusi, gerai manimi rūpinosi – tarsi jaunamartė. Pirmą vakarą kartu jos viešbučio kambaryje ji pamatė, kokia aš išvargusi, ir prileido man karštą vonią, paskui užsakė keletą mano mėgstamų užkandžių. Kai pagaliau pasijutau švari ir soti (neturėjau apetito ir prarijau vos kelis kąsnius), tikėjausi, kad ji paims mane už rankos ir mudvi drauge kopsime į Vu kalną.

Bet ji tarė:

– Brangioji Orchidėja, tikriausiai esi baisiai išvargusi, tad jeigu nori ne eiti miegoti, o kalbėtis, mielai tavęs klausysiuosi. Na, o jeigu nori miegoti, – ji parodė į plačią lovą, – šis čiužinys yra labai minkštas ir patogus.

Linktelėjau stodamasi nuo stalo. Ji bemat priėjo prie manęs, švelniai paglostė veidą ir apsivijo rankomis nelyginant aštuonkojis savo čiuptuvais.

– Ar žinai, kad dabar esu laimingiausia moteris pasaulyje?

Nesumodama, ką atsakyti, šyptelėjau, ir tiek. Ji paėmė mane už rankos, nusivedė prie lovos ir išjungė šviesą. Apsikabinome ir nieko nekalbėdamos gulėjome ant minkšto kaip sojų varškė čiužinio.

Tamsoje it smilkalų gija į orą pakilo švelnus, laibas Teng Siong balsas.

– Brangioji Orchidėja, prašau tavęs: neliūdėk.

Nieko neatsakiau.

– Prižadu: tu niekados nesigailėsi grįžusi pas mane.

– Tikiu tavim, Teng Siong, – atsakiau, švelniai išsivadavau iš jos glėbio ir nusigręžiau, kad ji negalėtų paliesti man veido ir užčiuopti mano ašarų.

Ji švelniai patrynė man nugarą, paskui užtraukė ant manęs apklotą.

– Mano Brangioji Orchidėja, greitai keliauk į savo mieląjį sapnų kaimą.

Kai kitą rytą prabudau, buvo jau vienuolika. Teng Siong jau buvo užsakiusi kuklius pusryčius: bandelių su kiauliena, blynelių su laiškiniais svogūnais ir sojų pieno. Nors gyvendama kalne vos ne badmiriavau, išvakarėse neturėjau apetito. Bet dabar, kai atgavau jėgas po gilaus miego minkštoje lovoje ir jaučiausi saugiai, pilvas staiga ėmė urgzti kaip nepatenkinta sugulovė. Bandelės įgavo gardžiausių mėsos kukulių skonį, blynai – minkštos veršienos, sojų pienas – kregždžių lizdų sriubos. Viską kimšau, tarsi ką tik būčiau pabėgusi nuo bado mirties.

Teng Siong žiūrėjo į mane švelnumo kupinomis akimis.

– Brangioji Orchidėja, jei nori, galiu užsakyti daugiau, bet, manau, tau kol kas nereikėtų per daug valgyti.

Nekreipdama dėmesio į jos pastabą plėšiau bandeles ir blynus į gabalus ir grūdausi į burną, tarsi bijodama, kad kas nors iš manęs atims.

Kai pagaliau pasisotinau, Teng Siong tarė:

– Šiandien vaidinti man nereikia, tad nusivesiu tave pas kirpėją, paskui nupirksiu kosmetikos ir visa, ko tau dar reikia. Vėliau grįšime ir numigsime. O vakare, – nusišypsojo ji, – nusivesiu tave atšvęsti, kad šitaip laimingai susitikome vėl.

Naktinis klubas, įsikūręs judriame Čianmenio rajone netoli mūsų viešbučio, buvo atidarytas mažiau kaip prieš mėnesį. Kai Šanchajuje buvau ming dzi , ne kartą buvau kviečiama į tokio tipo įstaigas, bet dabar mažai ką beprisiminiau. Pirmą kartą ragavau naktinio Pekino gyvenimo – ir dar su meiluže! Širdis ėmė tuksėti, kai Teng Siong padavė ranką man išlipant iš samdyto automobilio priešais skaisčiai rausva spalva dažytą pastatą. Įėjome pro raudonus vartus; abipus jų kabojo dainininkių vakarietiškais apdarais ir šukuosenomis plakatai. Nespėjus man įdėmiau pažiūrėti į tas moteris, apsaugininkas atidarė duris ir mostu pakvietė mus užeiti. Mudvi pasitiko egzotiški džiazo garsai ir kvepalų aromatas, sumišęs su cigarečių dūmų tvaiku. Negiliai įkvėpiau ir apsidairiau. Interjeras buvo puoštas veidrodžiais, spalvotomis lempomis, viskas tviskėjo auksu – kolonos, kėdės, sietynai. Iš pradžių vaizdas man priminė antrarūšį turkio paviljoną, aptarnaujamą Rusijos prostitučių. Tačiau nemalonius prisiminimus greitai pakeitė žvali nuotaika, kai pasirodė metrdotelis ir nusivedė mus prie staliuko kampe.