Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Taigi apgailestaudama dėl pikto likimo mėgavausi Teng Siong meile ir atgauta prabanga. Tačiau mano gyvenimas vis dar atrodė toli gražu ne palaimingas. Nors Persikų žieduose darbo turėjau per akis, gyvendama kalne įsitikinau, kad ne ką geriau, kai turi per mažai ką veikti. Todėl dabar, pragyvenusi su Teng Siong du mėnesius, nusprendžiau susirasti kokį užsiėmimą. Teng sakė, jeigu tik noriu, irgi galiu stoti į operos trupę. O jei nenoriu, ji turinti pakankamai pinigų mudviem pragyventi. Nenorėjau būti jos išlaikytinė, todėl nusprendžiau stoti į trupę. Persikų žieduose įgijau šiokį tokį supratimą apie Pekino operą, bet gavau ne profesionalios aktorės, o tik pusiau profesionalios dainininkės kvalifikaciją. Be to, pagrindiniai vaidmenys jau buvo išdalyti tokioms puikioms aktorėms kaip Melodingoji Dūdelė, o kitos nelabai troško konkurenčių savo vaidmenims. Taigi man tekdavo tik menkučiai vaidmenys: tarnaitės, senutės, pažo, kartais net žemo lygio prostitutės. Man mokėdavo, bet už vieną vaidinimą uždirbdavau mažiau, negu mano tarnaitė kadaise gaudavo arbatpinigių iš kokio rinktinio kliento. Negana to, vaidindama kokią tarnaitę ar pažą turėdavau stebėti, kaip Melodingoji Dūdelė flirtuoja su Teng Siong ir smulkiu, gražiai sudėtu kūnu glaudžiasi prie aukštos, berniuko figūros Teng Siong. Negalėjau nesibaiminti, kad ta sulūžusi dūdelė mėgins suvilioti Teng Siong. Jeigu jai pavyks, kas rūpinsis manimi, iš ko aš gyvensiu?

Nors nenorėjau paleisti Teng Siong, negalėjau liautis galvojusi apie Čing Dženą. Iš pradžių maniau, kad jeigu įstosiu į trupę ir nuolatos dirbsiu, neturėsiu laiko apie jį galvoti. Bet klydau. Čing Dženas vis įsėlindavo į mano mintis ne tik ramybės akimirkomis, kai skaitydavau ar mąstydavau, bet ir vaidinant scenoje. Ir, žinoma, kai mylėdavausi su Teng Siong.

Taigi aš galutinai taip ir nepabėgau iš to kalno kalėjimo, nes Čing Dženo vaiduoklis niekados nuo manęs neatstodavo. Kūnu buvau su Teng Siong, bet mintimis ir toliau su vienuoliu. Dažnai ramiai vakarieniaujant su Teng Siong man atrodydavo, kad mano meilužis vienuolis sėdi tarp mudviejų ir liūdnai žiūri man į akis. Ką gali žinoti – gal jis iš tikro ten būdavo, juk jis man sakė, kad jo alchemija gali padaryti žmones nematomus?! Dar stengdavausi įsivaizduoti, ką jis galėtų veikti. Gal tiesiog gyveno kaip anksčiau: meditavo, skambino kinu , darė alchemijos bandymus ir rašė talismanus, tik jau be manęs. Mane liūdino mintis, kad galėjau sukliudyti jo tėvui įsipareigotoms dvasinėms paieškoms. Bet dar blogiau būdavo, kai įsivaizduodavau jį galint būti anaiptol ne vieną – juk galėjo suvilioti kitą merginą, kad ir toliau praktiškai derintų in su jang .

Kai įsivaizduodavau visas padėtis, kurias jis išmėgins su kita moterimi, ir įvairiausius būdus, kuriais jis liežuviu ir ilgais pirštais šliauš per visą jos kūną, mano krūtinę užliedavo karštis ir galiausiai iš lūpų ištrūkdavo dejonė. Tomis akimirkomis baisiausiai troškau bėgti atgal pas jį ir atimti jį iš tos naujos meilužės, kuri niekados negalės jam duoti to, ką turiu aš. Bet, aišku, visada pritrūkdavau drąsos: baiminausi, kad jis gali ant manęs įtūžti ir išvaryti lauk. Galėjo nutikti dar baisesnis dalykas: gal jis jau nukreipė visą dėmesį į tą naują merginą – o ji gali būti net gražesnė už mane – ir tiesiog manęs nė nepastebės.

Kai mano vaizduotė aprimdavo, imdavau galvoti: net jeigu Čing Dženas man atleis ir priims atgal, kaip aš ištversiu dar vieną žiemą plikoje jo „šventykloje“? Jeigu dėl jo dar kartą palikčiau Teng Siong, vargu ar galėčiau tikėtis ją vėl mane priimsiant. Nepajėgdama apsispręsti toliau gyvenau su meiluže lesbiete, kankinama geismo daosistų vienuoliui.

Be to, nuolat persekiojo mintis apie motiną. Ji galėjo būti visai netoliese, bet nenumaniau kur. Keletą kartų automobiliu ir palankinu keliavau į gausias šventyklas Vakarų kalnuose, bet kaskart teko grįžti nuliūdusia širdimi. Po kelių mėnesių pagaliau nustojau jos ieškoti, nors stengiausi visiškai neprarasti vilties.

Gyvenau su Teng Siong metus. Laikui bėgant kažkaip supratau, kad šitaip gyventi amžinai negalėsiu. Nors atrodė, kad dienos su Teng bėga be rūpesčių: mudvi vaidindavome, kalbėdavomės apie menus, vakarieniaudavome prašmatniuose restoranuose, trindavome veidrodžius, jutau, kad atsitiks kažkas bloga, – taip „vėjas, šniokščiantis paviljone, pranašauja kalnuose kylančią audrą“. Pastaruoju metu Teng Siong nebe taip dosniai pirko man dovanas, o kai mylėdavomės, ji neberodydavo tokios aistros kaip anksčiau. Anksčiau ji stengdavosi suteikti man malonumą lovoje, o dabar aš stengdavausi ne tik ją patenkinti, bet ir sujaudinti. Gal dėl to kalta Melodingoji Dūdelė? Gal Teng Siong sumanė mane palikti dėl jos?

Kaskart, kai klausdavau jos, ar kas nors ne taip, ji teatsakydavo:

– Nesijaudink, Brangioji Orchidėja, viskas gerai.

Tačiau kažkokia gili nuojauta man kuždėjo, kad čia pat tyko nelaimė. Man atrodė, kad jaučiu, kaip ji bado mane – net plaukai šiaušėsi.

Vieną naktį mudviem pasimylėjus prispyriau Teng Siong pasakyti, ką ji nuo manęs slepia.

– Na, gerai, – ji atsisėdo lovoje ir pažiūrėjo man į akis. – Tik prašau, Brangioji Orchidėja, nesijaudink…

Pirmą kartą jos balse pajutau baimę.

– Teng Siong, manai, atlaikiusi tiek negandų, aš neįstengsiu ištverti dar vienos?

– Bijau, kad netrukus mums gali tekti pasukti skirtingais keliais, – jos akys buvo liūdnos, bet balsas griežtas.

Jos žodžiai nuskambėjo kambaryje kaip bombos sprogimas.

Išsigandusi atsisėdau.

– Ką nori pasakyti?

Ji nieko nesakė, tik nervingai glamžė paklodę.

– Tu manęs… nebemyli? – neatlyžau. – Dabar myli Melodingąją Dūdelę?

– Aišku, kad myliu tave, o Melodingoji Dūdelė man nė kiek nerūpi, – ji patylėjo, paskui pridūrė: – Tiesiog aš… aš bijau, kad mane gali nužudyti.

– Ką?! – Man kūnas nuėjo pagaugais; mano balsas pašoko iki lubų. – Kas atsitiko?!

– Atrodo, vyras mane susekė.

– Tavo vyras? Turi galvoje mano didžiausio palankumo svečią didįjį poną Fungą?

Užsitraukiau apklotą, nes pečiai ėmė tirtėti iš šalčio.

Ji linktelėjo.

– tu įsitikinusi? Iš kur žinai?

– Aš matau, kad esu sekama.

– Teng Siong, kodėl nesakei man to anksčiau?

– Nenorėjau, kad jaudintumeisi. Be to, visai neseniai man išsisklaidė paskutinės abejonės.

– Kaip?

– Pastebėjau tarp žiūrovų porą visur mane sekančių akių. Iš pradžių maniau, kad čia koks aistringas operos gerbėjas. Bet paskui pastebėjau, kad tos akys kupinos ne susižavėjimo, o pagiežos. Šis žmogus ne gerbėjas, jis turi kažkokių piktų kėslų, – ji įdėmiai pažvelgė į mane. – Prisimeni tą bepirštį vyrą naktiniame klube?

Linktelėjau.

– Manei, kad mama su tėčiu atsiuntė jį tavęs sekti. Patikinau, kad taip nėra. Tada turėjau suprasti, kad jį atsiuntė mano vyras manęs susekti.

– Bet Teng Siong, tu juk persirengusi vyru. Kaip jie galėjo…

– Brangioji Orchidėja, aš dirbu moterų operos trupėje, o prieš Fungui paimant mane į suguloves, buvau operos dainininkė.

– O, varge! Manai, jie pastebėjo, kad aš – tavo meilužė?

– Manau, kad kol kas nepastebėjo. Bet dėl to man ir neramu, – Teng Siong nepaliovė sukiojusi apkloto, ir šis dabar buvo visas susiglamžęs nelyginant drobulė, į kurią buvo įsupta mumija. – Šanchajiečiai manė, kad tu pabėgai su vyru. Neįsivaizduoju, iš kur kas nors galėtų žinoti apie tikruosius mudviejų santykius. Tačiau Fungo pakalikai neatlyžta. Anksčiau ar vėliau jie sužinos.