Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

– Brangioji Orchidėja, prašau mane išklausyti. Tau nepavyks atkeršyti – jis vis dar per daug įtakingas! Net jeigu nužudysi jį aptarnaudama lovoje, įsivaizduok, kokie bus padariniai. Neverta aukoti gyvybės dėl kažkokio pabaisos! – dabar Teng Siong jau maldaute maldavo. – Brangioji Orchidėja, pamiršk, ką tau sakiau. Įsivaizduok, kad susapnavai košmarą.

– Negaliu, – gurkštelėjau deginančios arbatos. – Aš turiu grįžti.

– Prašau tavęs, Brangioji Orchidėja! Mes patyrėme tiek pavojų, kol atgavome laisvę, tad nesielk dabar kvailai. Be to, Fang Rong ir Vu Čiangas būtinai tave nubaus už tai, kad pabėgai!

– Blogiausia, ką jie gali man padaryti – uždaryti kelioms dienoms tame tamsiajame kambaryje. Atleisk, Teng Siong, bet aš privalau grįžti į Šanchajų.

– Maldauju – nedaryk to! Be to, tu juk neturi pakankamai pinigų grįžti, tiesa?

Krūptelėjau. Staiga suvokiau gyvenusi daugiausia iš Teng Siong pinigų – operos trupėje aš uždirbdavau skatikus. O jos pinigai iš tikrųjų buvo didžiojo pono Fungo – taigi krauju sutepti mano tėvo žudiko pinigai!

– Kol pasuksime skirtingais keliais, – toliau kalbėjo Teng Siong, – duosiu tau šiek tiek sidabrinių monetų. Deja, jų ilgam neužteks, nes didžiąją dalį mudvi jau išleidome.

– Kur?

– Brangioji Orchidėja, visi tie prabangūs viešbučiai ir prašmatnūs restoranai…

Beveik nesiklausiau. Vos Teng Siong baigė, pareiškiau:

– Tuomet aš vėl dirbsiu prostitute, kad susitaupyčiau pinigų.

Ji skvarbiai į mane pažvelgė.

– Brangioji Orchidėja, paklausyk manęs: pamiršk kerštą ir gyvenk sau toliau! Labai apgailestauju, kad negaliu daugiau tau padėti. Dabar tesu grumstas, tirpstantis jūroje, – pati menkai tegaliu sau padėti. Mudviejų keliai turi išsiskirti. Nieko nesakysiu trupės narėms, tu irgi tylėk, bet jeigu su jomis susitiksi ir jos klaus apie mane, sakyk nenumananti, kur esu.

– Kur tu vyksi?

– Atleisk, Brangioji Orchidėja, bet tau nesakysiu, nes nenoriu įstumti tavęs į pavojų. Pamiršk mane ir gyvenk sau toliau. Bet per daug nesijaudink: man viskas bus gerai. Žiūrėk savęs.

Abejojau, ar ji išties mano, kad jai viskas bus gerai. Jos žodžiai man veikiau priminė gedulingą raudą. Mane nukrėtė šiurpas. Ji apsikabino mane, nutraukė antklodę ir mudvi atsigulėme ir susiglaudėme.

Teng Siong švelniai paleido mane iš glėbio, nuėjusi atkimšo butelį vyno ir įpylė mudviem po pilną puodelį. Susidaužėme ir pasigirdo mažytis sprogimas.

– Ganbei 27 , Brangioji Orchidėja… – neįstengdama baigti ji atlošė galvą ir išgėrė iki dugno.

Pakėliau puodelį ir susipyliau vyną į burną. Karčiai saldus skystis nudegino gerklę, paskui it kokia liepsnojanti gyvatė nusirangė stemple. Pastačiau puodelį ir uždainavau „Už Jango perėjos“ – be akompanimento, nes nebeturėjau savo kino . Teng Siong prie manęs prisidėjo. Tą liūdną vakarą jos balsas skambėjo taip tyrai, kad visi mano rūpesčiai ir baimės, rodės, ištirpsta romantiškuose jo aiduose.

Mudviejų akys paplūdo ašaromis. Džiaugsmo ašaromis. Kai kančia tampa nebepakeliama, gali tik visiškai išskysti, o jau tada patiri didžiausią džiugesį.

Prašau: išgerk dar vieną puodelį vyno.

Kai Jango perėja liks už nugaros, niekas tavęs nebelauks.

Šiandien atsisveikinę savo ilgesį galėsime išreikšti tik svajomis…

26 Nuo senovės laikų iki Sui dinastijos kastravimas buvo tradicinis bausmės būdas ir galimybė gauti tarnybą pas imperatorių. Mingų dinastijos pabaigoje imperatoriui tarnavo apie 70 000 eunuchų.

27 Į sveikatą ( „iki dugno“ kin.) .

29

Vėl skambinu pipa

Kitą dieną, kaip ir bijojau, Teng Siong nebepamačiau. Tikriausiai ji primaišė man ko nors į gėrimą, kad laiku nepabusčiau. Ant stalo radau odinį kapšelį su sidabrinėmis monetomis ir laišką.

Mieliausioji Brangioji Orchidėja,

atleisk, kad turiu išeiti neatsisveikinusi. Gaila, kad negalėjau palikti tau daugiau pinigų, bet beveik viską, ką pasiėmiau iš Fungo, išleidau – operos trupei išlaikyti ir mudviejų reikmėms. Nesiskundžiu, tik noriu, kad suprastum.

Susikrauk daiktus ir kuo greičiau išvyk! Prašau tavęs: nemėgink manęs ieškoti, nes tai bergždžias reikalas, be to, įstumsi save į pavojų.

Tik Dangus nuspręs, ar mūsų keliai dar susikirs šiame ar kitame gyvenime. Tenoriu viena: jei susitiksime vėl šiame nepastoviame pasaulyje, kad galėtum mane mylėti. Kartais gailiuosi, kad nenumirėme mėnesienoje, apsikabinusios viena kitą po tuo varpu. Šitoks mudviejų galas būtų buvęs labai gražus, tiesa?

Tikiuosi, manęs laukia gera karma ir gimsiu iš naujo kitame gyvenime vyru, tad pagaliau galėsi mane mylėti be jokių dvejonių, visa širdimi. Meldžiuosi, kad tavęs lauktų geresnė karma negu mano. Gerai žiūrėk savęs, kad gyventum ilgai ir laimingai. Prašau tavęs pasimelsti Guan In, kad kitame gyvenime man būtų geriau. Paskutinės mano mintys bus apie tave.

Telaimina mudvi Dangus, kol susitiksime vėl.

Teng Siong

Mano akys pritvinko ašarų, jos ištiško ant laiško, Teng Siong rašmenys išskydo ir virto miniatiūriniais lavonais.

Mano akys iš lėto nuklydo į langą ir įsmigo į balsvą kaip žuvies pilvas ryto dangų. Staiga mane apėmė panika. Išsitraukiau krepšį ir ėmiau karštligiškai krautis daiktus.

Vėl pasijutau esanti vienui viena pasaulyje. Nedrįsau likti operos trupėje, todėl pasislėpiau nušiurusioje smuklėje ir miegojau, kad užmirščiau savo rūpesčius. Šmėstelėjo mintis grįžti pas Čing Dženą, bet dabar, kai išties galėjau taip padaryti, supratau: net jeigu įstengsiu pažvelgti į akis tam vyrui, kurį palikau neatsisveikinusi, neištversiu vėl gyvendama toje varganoje nuošalaus kalno trobelėje. Man teliko vienintelis žmogus – mano motina, – bet vis dar nenumaniau, kur jinai. Man atrodė beviltiška vienai rasti ją nepažįstamame didmiestyje.

Bėgo dienos, savaitės. Staiga sunerimau pamačiusi, kad Teng man palikti pinigai baigia ištirpti – teliko tiek, kad smarkiai taupant užteks vos kelioms savaitėms.

Susmukau ant lovos suvokusi, kokia sunki mano padėtis.

– O, varge, – ką man dabar daryti?! – pagalvojau balsu.

Iš pradžių apėmusi baimė ėmė nykti; kilo mintis iš naujo imtis pipos .

Nusipurčiau. Nejaugi man lemta baigti savo gyvenimą prostitute?

Nors ši mintis mane liūdino, kitos išeities iš šios baisios padėties nemačiau. Kankinausi tris dienas, kol apsisprendžiau. Tuomet, tarsi kažkam iš aukštai davus ženklą, viskas susitvarkė.

Viskas įvyko atsitiktinai.

Smuklės, kurioje apsistojau, savininkė buvo beveik penkiasdešimties metų moteris, buvusi prostitutė. Pamačiusi, kad esu viena, graži ir slegiama depresijos, kartą ji paklausė manęs, ar man nereikia pagalbos. Nors klausimą ji pateikė kuo mandagiausiai, aš bemat supratau ją žinant, kad buvau tokia pat sesė kaip ir jinai. Man kėlė nerimą tai, kad gėlių merginos tarsi skleidžia kažkokį ypatingą kvapą, kurį lengvai užuodžia jų nelaimės draugės. Bet dabar pajutau kone palengvėjimą, kad jinai mane „suuodė“. Dabar, kai abi žinojome, kas esančios, sutaupėme daug laiko.

Ji pristatė mane Nemirtingajam debesiui – aukštos klasės paviljonui, panašiam į Persikų žiedus. Tik ne taip kaip Persikų žiedai, Nemirtingasis debesis buvo naujas ir labai mažas: jame dirbo vos kelios merginos. Nors dvidešimt trejų vis dar atrodžiau jauna ir graži, buvau laikoma kiek peržydėjusia palyginti su penkiolikmetėmis ar aštuoniolikmetėmis. Tačiau tos jaunėlės neprilygo man meniniais gebėjimais ir meistriškumu teikiant malonumus.