Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Taigi netrukus tapau gana populiari.

Vėl pasikeičiau vardą. Dabar buvau Meng Džu – Svajonių Perlė. Šitaip aš norėjau įamžinti Perlės atminimą.

Pasakiau mamai, kad būsiu nepriklausoma – tai yra nebūsiu „etatinė“ Nemirtingojo debesies darbuotoja, tik mokėsiu paviljonui dalį savo uždarbio. Mama sakė, kad tokios laikinos seserys pasilieka trečdalį, kitkas atitenka paviljonui. Šitoks sandoris buvo man nepalankus, bet kitos išeities neturėjau. Be to, turėjau mokėti komisinius smuklės savininkei, kad pristatė mane Nemirtingojo debesies savininkams. Neabejoju, kad komisinių ji gavo ir iš paviljono.

Žinia, neketinau dirbti ten ilgai – tik kol susitaupysiu pinigų grįžti į Šanchajų ir suvesti sąskaitas su Fungu. Paskui, jei pavyks pabėgti, ieškosiu motinos tiek metų, kiek reikės jai surasti. Taigi stengiausi nepatraukti į save dėmesio, visiems įtikti ir nesivėliau į jokias apkalbas ar vaidus tarp merginų.

Savo klientams patikau ne vien dėl grožio, talento ir meistriškumo lovoje, bet ir dėl šanchajietiškos tarties – ji suteikė man egzotikos ir paslaptingumo. Kurių galų mergina sukorė ilgiausią kelią iš Šanchajaus iki Pekino? Vien tam, kad ten panirtų į perkamos meilės ir ištvirkimo liūną? Jie mėgino mane kamantinėti, bet iš manęs sulaukė vien koketiškų šypsenėlių, kaip strėlės laidomų žvilgsnių ir provokuojamai masažuojančių rankų judesių.

Man nė į galvą neatėjo susidraugauti su kuria nors iš kitų trijų Nemirtingojo debesies seserų. Ne vien todėl, kad ėmiau labai įtariai žiūrėti į žmones, – tiesiog nenorėjau atsiverti, kad įsigyčiau naujų draugių. Nė viena iš tos trijulės nė iš tolo neprilygo Perlei.

Gyventi ten buvo nesunku. Vis dėlto, nors kitos seserys visada maloniai su manimi elgdavosi, baiminausi, kad vieną dieną jos iškrės man tokią šunybę, kokią Perlei iškrėtė Raudonoji Nefritė. Nors mama toli gražu nebuvo tokia grėsminga kaip Fang Rong, su ja bendraujant man būdavo neramu. Matydavau, kaip ji raukydavosi, kai klientai pasirinkdavo mane, o ne jos pačios seseris. Savaime suprantama, ji pasilikdavo bemaž visą tų merginų uždarbį.

Grįžus į turkio paviljoną dar didesnį susirūpinimą man kėlė tai, kad nuolatos prisimindavau senas drauges. Ypač ilgėjausi ir nerimavau dėl Pavasario Mėnesienos. Buvau įsitikinusi, kad jai negrės joks pavojus, kol viskas klostysis gerai, bet ji paklius į bėdą kilus menkiausiam konfliktui, nes neturėjo nė krislelio klastos ir nemokėjo apsiginti. Dabar tegalėjau už ją melstis.

Kartais dar svarstydavau, ar keršyti Raudonajai Nefritei už Perlės savižudybę. Tačiau kassyk, kai šaudavo ši mintis, prisimindavau Perlės įspėjimą paskutiniame savo laiške:

Nemėgink keršyti <���…>. Nenoriu nė lašo kartėlio savo širdyje, kai palieku šį purviną pasaulį ir iškeliauju į rojų <���…>. Nesukelk daugiau blogos či . Galų gale ji atsisuktų prieš tave, ir tavęs lauktų labai bloga lemtis.

Tačiau, jeigu vis dėlto kada nors atsitiktinai su ja susitikčiau, gerai nežinojau, kaip pasielgčiau. Spjaučiau į veidą, paskui nudurčiau – pirma šypsena, paskui – peiliu? Aišku, tai tebuvo fantazijos, nes dabar ji niekuomet nekeliaudavo viena – ją visada lydėdavo tarnaitės ir asmens sargybiniai. Keikiau likimą: juk ji tapo turtinga ir garsia kino žvaigžde, o aš viską praradau ir buvau priversta vėl groti pipa .

Vis dėlto Perlės pamokos ir mano profesiniai gebėjimai davė vaisių. Padirbėjusi Nemirtingajame debesyje vos kelis mėnesius, išgarsėjau ir įsigijau nemažai nuolatinių klientų. Būdama nepriklausoma, klientus galėjau pasirinkti. Rinkdavausi tik turtingus ir dosnius, o neturtingų mokslo žmonių vengdavau.

Matyt, lemtis tapo man palanki, nes ponas Oujangas – svarbiausias Nemirtingojo debesies paviljono lankytojas – ėmė domėtis manimi. Jis, Pekino įgulos vadas, buvo itin turtingas ir įtakingas. Kaip dauguma jo amžiaus vyrų, turėjo žmoną, kelias suguloves ir daugybę vaikų. Tačiau nė viena iš jo moterų nemokėjo taip jam įtikti ir taip jį patenkinti kaip aš. Jis sakė, kad jo žmona, šalta paniurėlė, jau seniai nebenori mylėtis. Negana to, net ankstesniais jų santuokos metais jam taip ir nepavyko įtikinti jos išmėginti didžiausią malonumą suteikiančias padėtis. Kartą, kai pagaliau sutiko išbandyti „pokylį užpakaliniame kieme“, ji taip išsigando ir susikaustė, kad Oujangui akimirksniu išgaravo bet koks geismas. O iš trijų savo sugulovių (viena buvo neurotikė, antra intrigantė, trečia tiesiog kvaiša) jis sulaukdavo vien barnių ir nemalonumų. Ponas Oujangas paglostė man savimeilę: girdi, anksčiau jis bendravo su daugybe ming dzi , bet nė viena neprilygo man grožiu ir talentu.

Jis prisipažino, kad prieš pasirodant man kartais lankydavęsis pas Nardančią Kregždę – gražiausią iš kitų seserų. Dabar, kai jis rinkdavosi nebe ją, o mane, mačiau, kad padėtis darosi kebli. Laimė, išeitis buvo rasta. Negaliu sakyti, kad Oujangas negalėjo be manęs gyventi, bet jis tikrai nesijautė laimingas, jei bent du kartus per savaitę manęs nepamatydavo. Taigi vieną gražią dieną jis paprašė, kad aptarnaučiau tik jį vieną. Dauguma gėlių merginų galėjo tik svajoti apie tokią itin retai pasitaikančią progą, tad aš, aišku, sutikau. Oujangas išnuomojo man kambarį už penkiolikos minučių kelio automobiliu nuo jo raštinės. Taigi dabar jam ne tik nereikėjo dalytis manimi su kitais klientais, jis dar galėjo kasdien po darbo pamatyti mane prieš grįždamas namo. Kartais jis net užšokdavo per pietų pertrauką trumpo „lietaus dušo“. Nelauktai man be galo pasisekė, kad reikėjo aptarnauti tik jį vieną. Todėl aš kaip įmanydama stengiausi, kad jis prisirištų prie šių antrų namų: butą iškvėpindavau, išpuošdavau šviežiomis gėlėmis, vaišindavau sočia savo virta sriuba ir gardžiais užkandžiais.

Norėdamas pasipuikuoti turtais ir parodyti pagarbą man, Oujangas nusamdė tarnaitę ir pripirko senovinių baldų ir antikvarinių daiktų mudviejų butui apstatyti. Tačiau tarp visų papuošalų tikrai vertingu laikiau vienintelį – ritinėlį su paties Oujango kaligrafišku užrašu. Nors jo braižas buvo ne itin dailus, dėl jo padėties ritinėlis įgavo galią saugoti – juk retas rizikuos įžeisti Pekino įgulos vadą. Man patiko ne vien galia, slypinti po jo parašu ir raudonu antspaudu, bet ir eilėraštis iš „Giesmių knygos“:

Graži, kokia graži, – klykė ereliai žuvininkai

Upės saloje. –

Ši kilni dama neapsakomai graži,

Ji tiktų į nuotakas didikui.

Žmonės, skaitantys šias eiles, parašytas užuolankomis, kaip būdinga senovės kinų poezijai, supras, kad tai įspėjimas neliesti jo moters – manęs. Oujangas ne tik pamalonino mane šitokiu įvertinimu: man padarė įspūdį, kad jis šitaip subtiliai kaligrafijos priemonėmis perteikė savo galią. Nors niekas, išskyrus kelis jo apsaugininkus ir parankinius, nežinojo apie mudviejų santykius, jaučiausi saugi turėdama tokį įtakingą hufa – darmos sergėtoją – kaip šis mano gerbėjas.

Kartais Oujangui tekdavo išvykti į susitikimus svetur, tada jis kelias savaites neužsukdavo. Iš pradžių džiaugdavausi likusi viena, bet man greitai pabosdavo. Geru oru nusisamdydavau taksi ar rikšą ir aplankydavau miesto įžymybes: Uždraustąjį miestą, Dangaus šventyklą, Vasaros rūmus, Kvapniosios kalvos parką. Mano mėgstamiausia miesto dalis buvo Liuli Čang, kur daugybė parduotuvių prekiavo knygomis, senienomis ir meno reikmenimis. Meno reikmenų parduotuvėje dirbančios merginos ėmė labai pagarbiai į mane žiūrėti, nes kaskart apsilankiusi pirkdavau brangiausias prekes: rašalo akmenis, papuoštus dievais ir mitologiniais žvėrimis; aukso lapais puoštas rašalo lazdeles; aukščiausios kokybės teptukus ir ryžių popierių. Kai pavargdavau, eidavau į arbatinę šalimais, užsisakydavau arbatinį arbatos „Geležinė bodisatva“ ir lėkštę skrudintų arbūzų sėklų. Gurkšnodama garuojantį gintarinį gėrimą perkrimsdavau lukštą, liežuviu iškrapštydavau branduolį ir žiaumodavau stebėdama už lango slenkantį gyvenimą. Baigusi arbūzų sėklų gliaudymo ir apmąstymų apie gyvenimą ritualą, grįždavau namo. Tačiau vėl atsidūrusi viena tarp keturių sienų norėdavau, kad Oujangas greičiau grįžtų ir apipiltų dovanomis.