Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Kol Teng Siong teikė užsakymą įdėmiai besiklausančiam padavėjui, nenuleidau nuo jos akių. Nepriekaištingai pasiūtu kostiumu, su raudona varlyte ir auksine laikrodžio grandinėle, stilingai kabančia iš liemenės kišenėlės, Teng Siong labiau panėšėjo į dabitą negu į aktorių. Pomada sutepti trumpi plaukai blausioje restorano šviesoje žvilgėjo lyg šilko gijos. Žiūrint į pakilią jos išraišką ir plačius, vyriškus mostus, man širdį glostė palaima, sumišusi su dėkingumu. Atsidusau iš pasitenkinimo. Metus nešiojusi valstietės apdarus, dabar pagaliau galiu gražintis kosmetika, vilkėti gražia vakarietiška suknele ir būti tarp madingų žmonių!

Padavėjas netrukus grįžo su buteliu šampano; jį atkimšęs pripylė šviesiai auksinio skysčio į aukštas taures.

Nuėjus padavėjui, Teng Siong su žvalia šypsena veide susidaužė su manimi.

– Už tavo grožį ir už mūsų susitikimą, Brangioji Orchidėja!

– Už mūsų susitikimą, – tyliai pakartojau.

Šampanas skoniu man priminė saldų eliksyrą. Auksiniai burbuliukai, rodės, sako, kad akimirkomis prieš išnykdamas gyvenimas yra skausmingai gražus. Paskui prisiminiau eiles, Perlės man deklamuotas, kai būdama trylikos atsidūriau Persikų žieduose:

Kai gėlė pražysta, skink ją. Nelauk, kol teliks viena nuoga šakelė.

Paskubomis dar kartą nugėriau didelį gurkšnį savo auksinio eliksyro, nė iš tolo nepanašaus į dvokiantį Čing Dženo. Padavėjas vieną po kito nešė patiekalus: šiltą duoną su sviestu, rusiškus barščius, kuriuose plaukiojo jautienos luitai, pusžalį kepsnį. Per šitas ištaigingas vaišes mudvi su Teng Siong gėrėme, valgėme ir šnekučiavomės. Nors taip ilgai buvome išsiskyrusios, mūsų likimai buvo panašūs, todėl tarpusavio ryšį atkūrėme vos ne akimirksniu. Iliuzinėje, dekadentiškoje naktinio klubo atmosferoje ji papasakojo apie savo gyvenimą be manęs: apie pasirodymus operos trupėje; kokio pasisekimo sulaukė; kaip ją užsipuldavo konservatoriai, manantys, kad moterims atlikti vyrų vaidmenis – šventvagystė.

– Cha – šventvagystė! – nusišaipė ji išsitraukdama cigarą. Geismingais pirštų judesiais nupjovė jo galiuką, užsidegė auksiniu žiebtuvėliu ir ėmė papsėti. – Tie vyrai sako, – ji palinko arčiau manęs ir nuleido balsą, – girdi, moterų kūnai nešvarūs. Taigi, jei mes vaidinsime vyrus, užpykdysime scenos dievą ir sutrikdysime dangiškąją tvarką.

Ji pasukiojo nepadoriai storą cigarą tarp grakščių pirštų.

– Absurdas! Gal jie užmiršta, kad dvokiantys padarai – tai jie!

Teng Siong galantiškai nusijuokė visai kaip vyras krestelėdama galvą atgal.

Baigusi pasakoti savo istoriją paklausė manęs to, apie ką baiminausi kalbėti, – kaip gyvenau mudviem išsiskyrus. Bijojau, kad kalbėdama apie Čing Dženą išsiduosiu, kokie gilūs mano jausmai jam. Taigi papasakojau, kokia nelaiminga jaučiausi gyvendama atskirta nuo žmonių kalne, bet nutylėjau priežastį, dėl kurios ištvėriau, – meilę daosistų vienuoliui. Kaip visada taktiška Teng Siong prisispyrusi nekamantinėjo tų dalykų, nes būtų pasijutusi tokia pat nelaiminga kaip ir aš.

Mes toliau mėgavomės prašmatniu apstatymu, putojančiu auksiniu vynu, triukšminga muzika ir egzotiškais patiekalais. Dabar klubas buvo beveik sausakimšas. Orūs vyrai – kai kurie liesi, žiauriomis minomis ir į šalis lakstančiomis akimis, kiti – stori, atsikišusiais pilvais ir riebiais veidais – atėjo lydimi nesaikingai išsidažiusių, išsičiustijusių moterų. Kelios poros jau šliureno po šokių aikštelę. Moteris skaisčiai žalia suknele kaip samana prie akmens prikibo prie vyro įrudusiu veidu. Neabejojau: dabar ji parduoda savo šypseną, vėliau parduos ir kūną.

Pagalvojau, kad galiu gyventi ne mažiau prašmatniai negu ji, nors man savo kūno nebereikia pardavinėti, ir vos susilaikiau nenusišypsojusi. Tada mečiau švelnumo kupiną žvilgsnį į gražiąją savo meilužę.

– Teng Siong, ačiū, kad grąžinai man gyvenimą.

Ji paplekšnojo man per ranką.

– Brangioji Orchidėja, tu nusipelnai viso, kas geriausia. Visada.

Sklandžiais turtingo plevėsos judesiais ji paėmė šampano butelį ir įpylė man dar vieną taurę.

Subtiliai siurbčiodama šampaną apsidairiau plačiau. Galiausiai mano žvilgsnis nukrypo į šiurkščios išvaizdos vyrą prie trečio staliuko nuo mūsų. Jis neturėjo viduriniojo piršto, todėl cigaretę negrabiai laikė tarp smiliaus ir bevardžio. Tankų antakį perpus dalijo randas, suteikiantis jo veidui nuožmią, bet podraug nelaimingą išraišką – lyg jis būtų koks imperatoriaus eunuchas26. Atrodė, kad jis atėjo į klubą vienas ir jį domina vien tai, į ką jis žiūri, – mudvi su Teng Siong.

– Teng Siong, – širdis ėmė taip daužytis, kad, rodės, tuoj ištrūks iš krūtinės, – ar matai štai ten vyrą be piršto? Jis neatitraukia nuo mūsų akių. Gal jis… vienas iš mamos ir tėčio žmonių, ieškančių manęs?

Teng vogčiomis žvilgtelėjo į vyrą, paskui vėl pasisuko į mane. Nustebau, nes ji nusišypsojo.

– Manau, jis tik pavydi man tokios gražios palydovės.

– Iš kur žinai, kad jis ne iš Persikų žiedų?

– Manai, tavo mama nusamdys detektyvą, sumokės jam už traukinio bilietą, vyną ir valgius naktiniame klube, kad tavęs čia ieškotų? – Ji nutilo, gurkštelėjo šampano, paskui pridūrė: – Tiesiog jis mėgaujasi tavo grožiu.

Jos žodžiai paglostė man savimeilę.

– Tu taip manai?

Teng Siong nieko neatsakė, tik atpjovė gabalą kepsnio ir padėjo man į lėkštę.

– Nesijaudink ir valgyk daugiau. Nuo mėsos raudonis neišnyks iš tavo skruostų ir tu nepritrūksi či .

Tada pastebėjau, kad du ne mažiau šiurkščios išvaizdos vyrai ir dvi neskoningai apsirengusios merginos sėdasi prie keturpirščio vyro.

– Matai – jis su draugais, – tarė Teng Siong. – Sakiau, kad nėra ko nerimauti. Mėgaukis šia akimirka.

Mums baigus valgyti, Teng Siong paėmė mane už rankos.

– Brangioji Orchidėja, eime šokti.

– Bet aš jau seniai nešokau.

– Nesijaudink, vesiu aš.

Šokių aikštelėje Teng Siong buvo tokia pat grakšti kaip lovoje. Jos kūnas natūraliai reagavo į muzikos ritmą, kojos slydo grindimis be jokių pastangų kaip karpis vandeniu. Vis dėlto žiūrėdama į svajingą jos veidą galvojau vien apie Čing Dženą. Štai aš jausmingai sukuosi šiame ištvirkusiame mieste, o ką daro jis tame nuošaliame kalne? Jeigu nebūtų pasirinkęs atsiskyrėlio gyvenimo, galbūt dabar šokčiau su juo, o ne su Teng Siong. Ar jo judesiai šokių aikštelėje būtų tokie pat grakštūs kaip atliekant ezoterinius ir erotinius ritualus? Ar mudviejų gyvenimui nieko netrūktų, jeigu jis būtų ne vienuolis, o plevėsa?

Po šių nemalonių minčių apie Čing Dženą bemat sekė kitos – apie mano motiną. Kodėl ji ne Tajo kalne, kaip buvo sakiusi man? Gal dabar, kai aš linksminuosi prašmatniame naktiniame klube, ji gyvena kaip vienuolė atsiskyrėlė vienui viena šaltame urve? O gal ji jau negyva? Jeigu taip, tuomet jos vėlė klajoja nerasdama sau vietos in pasaulyje, nes aš nedeginau smilkalų jai nuraminti ir nukreipti pas Budą. Bet jeigu ji vis dar gyva, ji neranda ramybės savo mintyse (jei tebegalvoja apie mane), nes jaudinasi dėl dukters. Pajutau kylantį kaltės pojūtį, paskui baimę. Įsivaizdavau motiną plika galva, sunykusią, vargiai prisidengusią kūną purvinu, daug kartų lopytu vienuolės apdaru, raunančią žolę pūslėtais pirštais. Ji prasižioja norėdama įsimesti į burną besiraitantį slieką, pamatau bedantę burną, virtusią tamsia kaip pragaras skyle…

– Brangioji Orchidėja, apie ką galvoji? – sukuždėjo man į ausį Teng Siong.