Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Jaunoji vienuolė smalsiai dirstelėjo į mane.

– Abatė Nuostabioji Malonė vakar vakare mums sakė per apeigas regėjusi labai keistų vizijų, todėl jai reikia tuoj pat vykti į kalną medituoti. Mums neleista niekam sakyti, kur ji išvyko. Ji sakė grįšianti tik tada, kai pasieks nušvitimą. Kol ji grįš, šventyklai vadovaus sesuo Amžinoji Tyruma.

Ši žinia mane apstulbino.

– Ar abatė Nuostabioji Malonė sakė, kokias vizijas regėjo?

Jaunoji vienuolė baikščiai apsidairė, paskui ėmė berte berti žodžius:

– Nesakė, bet sesuo Amžinoji Tyruma pastebėjo, kad abatė Nuostabioji Malonė apeigoms baigiantis atrodė sutrikusi ir keistai elgėsi. Sesuo Amžinoji Tyruma sakė negalinti suprasti kodėl, nes mūsų viršininkė visuomet būna rami. Laimė, turime seserį Amžinąją Tyrumą, kuri padėdavo jai tvarkant tiek rimtus, tiek nereikšmingus reikalus. Vis dėlto be abatės Nuostabiosios Malonės leidimo nebus daromi jokie svarbūs sprendimai. Mes tiesiog negalime įsivaizduoti, kaip gyvensime be jos, net jeigu jos nebus vos keletą savaičių. Tiek daug reikalų laukia jos sprendimo. Abatė Nuostabioji Malonė tvarkė begalę reikalų: susitikdavo su dideliais šulais, kad gautų aukų, aptardavo būsimųjų apeigų planus, plėtė šventyklą, organizuodavo labdaringą veiklą…

Mėginau suprasti, kaip pasikeitė mano motina nuo tada, kai prieš dešimtį metų įlipo į Pekino traukinį. Tada buvau per jauna, kad nutuokčiau, kas galėjo jos laukti; tikriausiai maniau, jog jos padėtis labai nesaugi. Ji galėjo atvykti į vienuolyną, bet jos galėjo nepriimti. Arba galėjo leisti jai pasilikti, bet duodavo tik juodžiausius darbus. Tačiau dabar, klausydamasi šios jaunos vienuolės pasakojimo, staiga supratau, kad viskas susiklostė visiškai ne taip. Per dešimt metų ta gležna uždaro būdo namų šeimininkė – tokią pažinojau savo motiną – kažkaip kilo aukštyn, kol tapo labai svarbia, sprendimus priimančia „vienuole verslininke“. Neabejojau, kad tėvelis nebūtų patikėjęs tokia permaina.

Tada suvokiau situacijos ironiją: mudvi abi išgarsėjome, tik jinai – kaip vienuolė, aš – kaip prostitutė.

Paklausiau merginos:

– Ar žinot, į kurį kalną išvyko abatė?

– Tuščiojo Debesies.

– O kur yra tas Tuščiojo Debesies kalnas?

– Į vakarus nuo Dangaus šventyklos, už kokių trisdešimties kilometrų… – negalvodama leptelėjo jaunoji vienuolė, bet susigriebusi užsidengė burną delnu. – O, varge, – man buvo liepta to nesakyti!

Nutaisiau kuo maloniausią šypseną.

– Nesijaudinkite, sese, – aš niekam nesakysiu, kur abatė.

Mergina nieko neatsakė, tik įtariai į mane pažiūrėjo. Įkypos jos akys išsipūtė.

– Panele, tikiuosi, jūs jos neieškosite, tiesa?

Užuot atsakiusi į jos klausimą, paklausiau pati:

– Ar žinote tiksliai, kur ji gyvena – turiu galvoje, kokioje šventykloje?

Mergina nusišluostė nuo kaktos prakaitą.

– Bet sesuo Amžinoji Tyruma sakė, jog abatė Nuostabioji Malonė nori, kad jos niekas netrikdytų. Niekam nevalia ieškoti jos tame kalne. Sesuo Amžinoji Tyruma vienintelė tiksliai žino, kur ji.

– Ieškau jos nepaprastai svarbiu reikalu.

Pašnekovė įtariai dėbtelėjo į mane.

– Koks tas reikalas ir kas jūs esate?

Tos merginos pasipūtimas man jau pradėjo įgristi; beveik gailėjausi neapsivilkusi prabangios suknelės ir neužsidėjusi įspūdingų papuošalų. Gana irzliai atšoviau:

– Atleiskite, bet negaliu jums to sakyti. Galiu pasakyti tik pačiai abatei.

– Panele, mes visos turime laukti, kol abatė Nuostabioji Malonė nuspręs atėjus laikui grįžti.

Nebuvo prasmės toliau su ja kalbėtis, tad suglaudžiau delnus, nusilenkiau ir išėjau.

Vos grįžusi namo ėmiau krautis daiktus kelionei į Tuščiojo Debesies kalną. Kai Oujangas per pietų pertrauką užsuko pas mane lietaus dušo, pasakiau jam savaitei turinti grįžti į Šanchajų – dalyvauti tėvo laidotuvėse. Jaučiausi kiek prasikaltusi, kad pasinaudojau seniai mirusiu tėvu slėpdama savo melą. Kadangi šitaip elgiausi norėdama rasti motiną, neabejojau, kad tėtis man atleistų.

Kitą dieną, kai dangus už lango dar buvo tamsus kaip ant ryžių popieriaus išlietas rašalas, šokau iš lovos ir paskubomis apsivilkau paprastą šiltesnę palaidinę ir kelnes. Pasiėmiau vos keletą daiktų: skėtį, drabužių pakaitai, ryžių paplotėlių, kietai virtų kiaušinių ir kapšelį sidabrinių bei varinių monetų. Jau išėjusi iš buto prisiminiau kai ką svarbesnio ir parlėkusi pasiėmiau Čing Dženo man surašytus keturis talismanus.

Nenumaniau, kurioje kalno vietoje apsistojo motina, tad, kaip ir aną kartą keliaudama su Teng Siong į Tajo kalną, nusprendžiau pradėti nuo papėdės ir kilti vis aukščiau. Rasiu ją ar ne, priklausys tik nuo mano lemties.

Po ilgos, varginančios kelionės samdytu automobiliu duobėtais keliais, galiausiai nusigavau į kalno papėdę. Mane apipuolė smilkalų ir kitokių budizmo reikmenų pardavėjai, bet visus nuvijau. Galiausiai sutikau sumokėti pasakiškus pinigus dviem nešikams, kad palankinu užneštų į kalno viršūnę. Sustodavome prie kiekvienos šventyklos vartų ir aš teiraudavausi motinos. Kai kuriose vienuolės jau buvo girdėjusios apie tai, kad Nuostabioji Malonė dingo; šlerpdamos arbatą jos laidė įvairiausias spėliones, kodėl ji taip netikėtai išvyko, nė neįsivaizduodamos, kad priežastį mato priešais save. Kai jos manęs klausdavo, kodėl ieškau Tyrojo lotoso abatės, atsakydavau norinti prašyti jos būti mano darmos mokytoja. Dažna vienuolė smalsiai mane nužvelgė, bet nė viena nieko daugiau neklausė.

Praėjo penkios dienos. Kopiau vis aukščiau į kalną, bet taip ničnieko ir nesužinojau apie tai, kur mano motina. Nusileidus tamsai, vienuoliai kartais parodydavo man atjautą ir pakviesdavo pernakvoti ir pavalgyti jų virtuvėje. Atsidėkodama už gerumą įmesdavau į aukų dėželę variokų – nelygu parodytas svetingumas. Nors visur manęs laukė nusivylimas, man bent jau pasisekė, kad nesusidūriau su plėšikais. Pasimokiusi iš skaudžios patirties vengiau nuošalių takų ir nekeliaudavau sutemus.

Šeštos dienos kalne popietę oras staiga subjuro. Lietus sruvo takais, drebino medžius, rovė lapus ir negailestingai trankė mano palankino stogelį. Vėjas įsismarkavo ir puolė it koks nuožmus žvėris. Kiaurai permirkę, talžomi to nematomo priešo nešikai kelis kartus pargriuvo. Galiausiai jie pastebėjo kažkokią šventyklą, tada pareikalavo, kad mokėčiau dvigubai – ne tik už sunkų triūsą, bet ir todėl, kad atėjo kinų Naujieji metai. Buvau visai pamiršusi apie artėjančias šventes. Ar dangus išpildys mano naujametį troškimą vėl susitikti motiną?

Mažo vienuolyno viršininkas buvo senukas didele galva ir plonu liemeniu. Nusivedęs mane į nedidelį priimamąjį mostu parodė sėstis ant rotango kėdės. Jis atrodė geraširdis, bet jutau, kad man nederėtų pernelyg trikdyti ramaus jo gyvenimo kalne. Taigi, vos tik atsisėdome ir jaunas vienuolis atnešė arbatos, iškart paaiškinau, kad ieškau Tyrojo lotoso šventyklos abatės Nuostabiosios Malonės.

Senasis vienuolis įdėmiai pažvelgė į mane vaiskiomis, spindinčiomis akimis.

– Panele, šiame kalne gyvena daug moterų vienuolių.

– Ar pažįstate ją ir žinote, kur ji?

Jis linktelėjo.

– Kartą, kai Tyrojo lotoso šventykla surengė apeigas alkanosioms vėlėms išvaduoti, ji pakvietė dalyvauti daug vienuolynų, tarp jų ir mūsų.

– Bet ar žinote, kur ji dabar?

– Panele, manau, jums reikėtų grįžti į Pekiną.

– Garbusis, kodėl… neturėčiau jos ieškoti čia?

Jis paglostė žvilgantį glotnų viršugalvį.