Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Galiausiai mudvi baigėme valgyti ir aš padėjau motinai nukraustyti stalą. Tada ji vėl išvirė arbatos ir su garuojančiais puodeliais rankose mudvi susėdome viena priešais kitą. Abi žinojome, kad atėjo metas nusigauti į tamsiausias minčių kerteles, išvilkti iš ten savo paslaptis ir atskleisti viena kitai prieš akis.

Motina tuoj pat pasakė norinti žinoti, kur aš visą tą laiką buvau ir ką veikiau, bet aš prisispyriau, kad ji pirma papasakotų man apie save.

Motina abejingu balsu ėmė pasakoti apie savo gyvenimą nuo pirmos dienos, kai įstojo į Tyrojo lotoso vienuolyną. Jai, kaip naujokei, nuo pirmos dienos teko ne tik giedoti ir medituoti, bet ir ruoštis po vienuolyną, virti valgyti ir dirbti darže. Matydama, kad abatė sena ir silpna, motina dar ir slaugė ją, net mielai padėdavo atlikti gamtinius reikalus ir išpildavo naktipuodį. Dėl tos geros karmos vėliau ji sulaukė sėkmės. Ilgainiui abatė taip prie jos prisirišo, kad nepasitikėjo jokia kita vienuole, vien mano motina. Todėl prieš mirtį ji paskyrė motiną savo įpėdine. Nuo tada motina padėjo daug pastangų, kol kukli Tyrojo lotoso šventykla, žinoma tik toje Pekino dalyje, tapo įtakingiausiu viso didmiesčio moterų vienuolynu.

Baigdama motina tarė:

– Aš neturėjau kitos išeities, kaip tapti vienuole, bet kaip įmanydama propagavau darmą, – ji gurkštelėjo arbatos, tada pridūrė: – Nes aš žinau, kas yra kančia.

Mintyse atsidusau. Aš irgi patyriau kančių, bet dėl to tapau ne daug pasiekusia vienuole, bet gerbiama prostitute. Tačiau, pasak vienos iš kertinių budizmo nuostatų, nėra skirtumo tarp grožio ir šlykštumo, išminčių ir kvailių, gėrio ir blogio. Vadovaujantis ta pačia logika, ar tai reiškia, kad mano motina vienuolė taip pat yra prostitutė, o aš vienuolė?

Mes tylomis gurkšnojome arbatą ir klausėmės už lango staugiančių alkanųjų vėlių.

Galop ėmiau spausti motiną, kad smulkiau papasakotų apie savo gyvenimą vienuolyne, bet ji nesileido į kalbas. Girdi, vienuolei nedera per daug galvoti apie savo praeitį. Taigi dabar mano eilė papasakoti apie save. Kadangi ji jau atspėjo, kuo verčiausi, paprašė kalbėti su ja atvirai ir papasakoti viską, kas nutiko po to, kai mudvi išsiskyrėme 1918-ais metais.

Skaudama širdimi išklojau savo istoriją nuo tos akimirkos, kai Fang Rong išsivežė mane rikša. Galiausiai papasakojau motinai, kaip iš Teng Siong sužinojau, kad buvęs kariauninkas – solidžiausias mano klientas – buvo ir tas žmogus, per kurį mirtimi buvo nubaustas tėvelis.

Papasakojau motinai viską… na, beveik. Nutylėjau apie tai, kaip buvau išžaginta – pirma Vu Čiango, paskui – vieno iš plėšikų. O Teng Siong apibūdinau tik kaip savo draugę.

Man baigus, įkritusiais motinos skruostais nusirito ašaros.

– Siang Siang… – atsiduso ji ir palietė man ranką.

Buvau sukrėsta: pirmą kartą motina, būdama vienuolė, taip atvirai parodė man savo meilę.

Išgirdau sausą, santūrų jos balsą:

– Kaip vienuolė galiu pasakyti, kad visa, kas tau nutiko, yra kažkokios nepaaiškinamos praeities karmos padarinys. Na, o kaip motina tegaliu pasakyti apgailestaujanti ir prašyti atleidimo.

– Bet, mama, tiesiog man nesisekė – tu nieko bloga man nepadarei!

– Siang Siang, suprantu, kad stengiesi būti gera, bet aš privalau pripažinti savo klaidas. Man nederėjo klausyti Fang Rong. Turėjau gerai išsiaiškinti, kas ji, prieš atiduodama tave jai į rankas.

– Mama… – norėjau sakyti, kad visa tai jau praeitis, bet tada suvokiau, kad taip nėra. Mano didžiausio palankumo klientas – ponas Oujangas – vis dar laukė, kada grįšiu į prabangų jo butą šildyti jam lovos.

– Siang Siang, – vėl prašneko motina, – kaltinti galiu tik tavo karmą – viename iš ankstesnių gyvenimų padarei ką nors bloga ir dėl to dabar kenti šiame.

Mane juokino ši budistų idėja dėl ankstesnių žmogaus gyvenimų. Aš net nežinojau, kas buvau ankstesniame gyvenime, tai kodėl turėčiau atsakyti už negerus poelgius praeityje?

Motina ilgai, įdėmiai į mane pažiūrėjo.

– Siang Siang, savo blogą karmą įmanoma neutralizuoti.

– Kaip?

Prisiminiau panašiai kalbėjus Perlę: turkio paviljone nėra problemos, kurios nebūtų įmanoma išspręsti. Bet paskui ji pasikorė.

– Siang Siang, – motina įdėmiai žvelgė man į veidą, – gali pasielgti kaip aš: ieškoti prieglobsčio trijuose brangakmeniuose30 ir tapti vienuole.

Jos žodžiai poškėjo mano ausyse lyg pistoleto šūviai. Tačiau netikėtai nušvitimo nepatyriau – tik mėginau sugromuliuoti šį absurdišką siūlymą. Suėmusi save į rankas, kuo ramiausiai pasakiau:

– Mama, bet juk aš – prostitutė.

– Ar tau patinka būti prostitute ir nori ja likti?

– Žinoma, nepatinka, mama, bet aš neturiu kitos išeities!

– Dabar ją turi. Nuo šiol tegul tavimi rūpinasi Buda.

– Mama, bet prieš dešimt metų geležinkelio stotyje prašiau tavęs pasiimti mane kartu, tačiau tu atsakei, esą abatė bijanti, kad mano grožis atneš šventyklai nelaimę. Ar prisimeni?

– Prisimenu, tik abatė nieko panašaus nesakė. Aš viską išgalvojau.

– Kam?

– Kad nevažiuotum su manimi, nes tada nenorėjau, kad būtum vienuolė ir paleistum savo jaunystę vėjais.

– Tai kodėl dabar nori, kad būčiau vienuolė?

– Daug kas pasikeitė, Siang Siang. Nors tu vis dar labai graži, raudonosiose dulkėse tavęs jau nebelaukia šviesi ateitis.

Taip sutrikau, kad net nežinojau, ką atsakyti.

Tada motina griežtai pareiškė:

– Dabar, kai esu abatė, tikrai gali stoti į vienuolyną. Siang Siang, vienintelė tavo ateities viltis – rasti sangha prieglobstį.

Neatitraukiau žvilgsnio nuo savo mylimos motinos, dabar tapusios vienuole ir man svetimu žmogumi, ir akys pritvinko ašarų. Pro jas atrodė, kad motina virto užsispyrusia prakaulaus veido ir bjauraus būdo sene – tarsi būtų įkalinta niūriame portrete, kabančiame virš altoriaus protėvių menėje31…

– Siang Siang, – vėl pasigirdo sausas jos balsas. – Dar kartą klausiu: ar tau patinka būti prostitute?

Ar man patinka būti prostitute? Buvau beprasižiojanti atsakyti, bet tada suvokiau, koks sudėtingas šis klausimas. Nėra ko nė sakyti: man labai nepatiko nutaisius šypseną aptarnauti tuos dvokiančius vyrus. Man baisiai nepatiko, kaip jų akys laido į mane gašlius žvilgsnius, o rankos taikosi suspausti man krūtis ar įgnybti į užpakalį. Man dar baisiausiai nepatiko, kaip jie kišdavo savo nefrito kotus į mano auksinius vartus net apsilankius protetei. Dygėjausi, kaip jie šlerpdami čiulpdavo man liežuvį ir ragaudavo seiles. Dabar vos tik apie juos pagalvojus mane ėmė pykinti.

Kita vertus, įpratau prie gardžiausių valgių ir geismingo pojūčio, kurį liesdamiesi prie kūno sukeldavo prašmatnūs šilko apdarai. Beveik nebūdavo dienos, kad negaučiau dovanos iš vieno ar kito savo gerbėjo. Rytais ilgai miegodavau, o valgį tarnaitė man atnešdavo į kambarį, kai aš grodavau pipa ar rašydavau eilėraštį. Buvau vertinama, nes turėjau daugybę talentų. Tačiau širdies gilumoje suvokiau: visi tie vyrai garbino mane kaip deivę, nes žinojo, kad esu tik belaisvė, kurią galima iškraipyti į nuolankiausią padėtį – ne tik lovoje, bet ir gyvenime.

Nors man pasisekė ir susitikau tokį vyrą kaip Čing Dženas, kurį galėjau mylėti, dėl jo teko atsisakyti visų patogumų, kuriuos man teikė ming dzi gyvenimas. Su juo jaučiausi laisva, bet – kokia ironija! – tik todėl, kad jis negalėjo patenkinti karščiausių mano, kaip moters, troškimų – turėti šeimą ir vaikų.

Nenumaniau, koks būtų vienuolės gyvenimas. Jei iki pat mirties medituosiu ir giedosiu sutras, ar tikrai mano siela ras ramybę ir mano žaizdos užgis? Kita vertus, jei motina pasiekė galutinį tikslą – atsiriboti nuo žemiškųjų dalykų, tai kodėl ji taip susinervino pamačiusi mane per Vandens ir žemės apeigas? Tikriausiai baiminosi, kad jos vardas gali pasirodyti laikraščių skyreliuose, skirtuose garsenybių gyvenimui, ir ji taps pajuokos objektu. Arba dar blogiau: ji gali prarasti visus svarbius klientus – tuos da hufa – didžiuosius darmos sergėtojus, kurie aukojo milžiniškas sumas jos vienuolynui. Bet kaip tik šitie Budos darmos sergėtojai, tokie greiti smerkti ir šventykloje jautęsi doroviškai aukštesni už kitus, slapčia lankydavosi turkio paviljonuose saugodami savo seksualinę darmą.