Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Įdėmiai pažvelgiau motinai į blyškų veidą.

– Mama, kodėl anądien neleidai man parodyti, kad tave pažįstu?

– Ak, Siang Siang, – ji sunkiai atsiduso, paskui nusišluostė vėl ištryškusias ašaras, – žinau, kad niekados man už tai neatleisi. Apgailestauju, kad mums teko susitikti šitokiomis aplinkybėmis. Tačiau kaip vienuolė aš viską darau dėl vienokios ar kitokios priežasties, – ji patylėjo, paskui kalbėjo toliau: – Siang Siang, man nesvarbu, ar tu prostitutė, – esi mano dukra ir visada ja būsi. Tačiau neabejoju, kad tu žinai: jeigu per apeigas būtume parodžiusios viena kitą pažįstančios, visi apeigų dalyviai būtų buvę šokiruoti. Tie vidinėje menėje buvę turčiai yra be galo savanaudiški. Jie finansiškai remia apeigas vien tam, kad pelnytų dievų prielankumą. Todėl būtų pasibaisėję, kad abatė ne tik turi dukrą – ši dar ir dirba už tamsiųjų durų. Patikėk manimi, Siang Siang: man dėl to nei šilta, nei šalta, tačiau kaip vienuolė galvoju ne apie save, bet apie šventyklos gerovę. Supranti?

Nėra ko nė sakyti: puikiai žinojau, kaip sunku išpešti pinigų iš turtuolių – pati nuolatos tai darydavau. Mano akys vėl ėmė tvinkti ašaromis. Vis dėlto man atrodė, kad nors motina yra vienuolė, ji vis dar gyvena kaip kiti pasauliečiai, ir jai nepavyko išvengti šio gyvenimo dūmų ir dulkių. Ji ilgai kopė į viršų, kol tapo įtakingiausio Pekino moterų vienuolyno viršininke, bet vis dar blaškėsi kančių jūroje.

– Mama, ar tu laiminga būdama vienuolė?

– Siang Siang, pirma iš didžiųjų budizmo tiesų byloja: Gyvenimas yra kančia. Mes galvojame ne apie gyvenimą, bet vien tik apie nušvitimą.

Visiškai sutrikau.

– Jeigu šioje inkarnacijoje gausime nuopelnų32, kita bus geresnė, – ji nutilo ir pervėrė mane skvarbiu žvilgsniu. – Siang Siang, tikiu, kad pagaliau atėjo geroji karma, nes dabar tu turi galimybę tapti vienuole. Taigi prašau: prisiglausk šioje šventykloje. Tada mudvi būsime drauge visados – kol panirsime į nirvaną.

Prisiminiau, kad prieš dešimt metų atiduodama mane į Fang Rong rankas ji sakė kažką panašaus: man pasisekė, kad turėsiu stogą virš galvos. Bet motina atrodė liūdna, ir dėl to man skaudėjo širdį.

– Siang Siang, nors būti vienuole nėra lengva, tu sukaupsi nuopelnų ir būsi didžiai gerbiama. Prašau tavęs, Siang Siang, – pasirink sangha savo prieglobsčiu.

Norėjau jai pasakyti, kad buvau gerbiama ir kaip ming dzi . Mano eilėraščiai ėjo iš rankų į rankas, žmonės godžiai juos skaitė. Į Persikų žiedų duris nuolatos belsdavosi žmonės, atėję maldauti mano paveikslų ir kaligrafiškų užrašų. Kai kurie net rausdavosi šiukšliadėžėse vildamiesi rasti mano juodraščių skutų, kad parsinešę namo mėgintų suklijuoti…

– Mama, – nieko panašaus jai nesakiau. – Ateities negaliu pranašauti, bet dabar netinkamas metas apie tai svarstyti.

– Siang Siang, tik dabar galima ką nors svarstyti.

– Bet aš turiu grįžti į Šanchajų ir rasti didįjį poną Fungą.

Motina atrodė baisiai išsigandusi.

– Kam, Siang Siang?

– Mama, juk ne veltui sakoma: „Žmogui nevalia gyventi toje pačioje žemėje kaip jo tėvo ar motinos žudikas.“ Dabar, kai žinau, kas nužudė mano tėvą, nudėsiu jį, vos tik galėsiu.

– Siang Siang! Net galvoti apie žmogžudystę gali būti labai blogas ženklas, juo labiau ją įvykdyti. Gal nori atgimti gyvate ar žiurke? Jeigu nužudysi tą kariauninką, manai, būsi laiminga? Prašau: pamedituok su manim, kad atsikratytum tokių žiaurių minčių.

– Mama, ar žinai, kas padėjo man ištverti visus tuos metus pardavinėjant kūną ir šypseną Persikų žieduose? Viltis rasti tave ir atkeršyti už tėvelį!

– Siang Siang, tu jau radai mane, – ji patylėjo, paskui pridūrė: – Žinau, kad karštai mylėjai savo tėvą – kaip ir aš. Bet jis negyvas, tad nebenuodyk savo minčių ir atsisakyk keršto. Tapk vienuole ir apsistok su manimi Tyrojo lotoso šventykloje.

Motina taip užsispyrė, kad aš nemačiau prasmės toliau jai aiškinti. Norėdama nuraminti pasakiau, kad už tėtį nekeršysiu, bet tapti vienuole neprižadėjau.

Ji nieko neatsakė. Jos tylėjimą supratau kaip pritarimą.

Staiga kai ką prisiminiau ir paklausiau:

– Mama, kodėl tu visus tuos metus man nerašei?

– Bet juk aš rašydavau – beveik kas savaitę! Paskui, praėjus dviem mėnesiams nuo tada, kai atvažiavau į Pekiną, gavau Fang Rong laišką. Ji rašė, esą tu pabėgai, ir niekas nežino kur. Ji tvirtino, kad išvykai iš Šanchajaus.

Ji įsikišo ranką į užantį, išsitraukė sudriskusį, dėmių išmargintą popieriaus lapelį ir atsargiai padavė man.

– Juk tavo adresas buvo toks, tiesa?

Linktelėjau galvą jusdama, kad akys pritvinko ašarų.

– Tai kur dingo visi tie laiškai?

Motina į mano klausimą atsakė kitu:

– Dabar tai nesvarbu, ar ne?

30 Dar vadinami trim lobiais, trim prieglobsčiais ar trigubu brangakmeniu – trys dalykai, kuriuose budistai randa prieglobstį: 1. Buda; 2. Darma – Budos mokymas; 3. Sangha – bendrija pasiekusiųjų nušvitimą ir galinčiųjų padėti praktikuojantiesiems budizmą pasekti jų pavyzdžiu.

31 Kinų protėvių garbinimo vieta. Ypač būdinga konfucianizmui, pabrėžiančiam vaikų atsidavimą tėvams.

32 Nuopelnai – budizmo koncepcija. Tai, kas sukaupiama dėl gerų poelgių, veiksmų ar minčių; į juos atsižvelgiama vėliau – žmogaus šiame ar kitame gyvenime. Be to, septintadalį gero poelgio nuopelnų galima „perleisti“ mylimam velioniui, kad šis mažiau kentėtų naujajame savo būvyje.

32

Atgal į Šanchajų

Mudviem su motina drauge pabuvus vos savaitę, lemtis vėl mus išskyrė. Pasakiau jai prižadėjusi ponui Oujangui greitai grįžti ir negaliu rizikuoti jį įžeisti. Motina toliau medituos kalne, kol nuspręs atėjus laikui grįžti į Tyrojo lotoso šventyklą. Dabar, kai pasiekiau pirmąjį tikslą – rasti motiną, – ėmiausi antrojo – atkeršyti už tėvelį. Sakydama motinai laikinai grįžtanti pas Oujangą ne visai melavau, nes anksčiau ar vėliau turėsiu grįžti pas savo didžiausio palankumo klientą, jei ne pasiūlyti savo krūtų jam vietoj pagalvių ir savo lūpų vietoj gardumynų, tai bent jau atsisveikinti. Užuot pasakiusi: „Likimo mes negalim įveikti, bet galim jam nesipriešinti ir gauti iš to visa, kas įmanoma. Stenkis būti laiminga“ , kaip sakė prieš dešimtį metų, šį kartą motina pamokė mane paprastai: „Jeigu tau nelemta būti vienuole, Siang Siang, eik ten, kur ves tavo likimas. Tikiuosi, jis atves į laimę.“

Kai po varginančios kelionės traukiniu grįžau į Pekiną, Oujangas neatėjo į butą manęs aplankyti. Kadangi mano šeimoje mirė žmogus – ar bent jau taip manė Oujuangas, – pas mane ateidamas, ypač per kinų Naujuosius metus, jis sulauktų nelaimės. Parašiau jam, kad mums reikėtų pasimatyti tik praėjus pirmam Mėnulio kalendoriaus mėnesiui. Šitaip gavau į valias laiko galutinai pasiruošti kelionei į Šanchajų. Aišku, pasiėmiau Čing Dženo duotą talismaną, apsaugojusį mane kalnuose. Na, o apsilankymui Persikų žieduose pasiėmiau kitokį talismaną – Oujango kaligrafinį užrašą. Pasiuvau brokato dėklą, kad ritinėlis keliautų pagarbiai, kaip jis to nusipelnė. Fang Rong ir Vu Čiangui įtakingo pareigūno pavardė bus kur kas stebuklingesnė negu daosistų talismanas.

Norėdama būti viena per ilgą kelionę traukiniu, nusipirkau bilietą į privačią kupė. Kai traukinys pagaliau atvažiavo į Šanchajaus Šiaurės stotį, išlipau, tuoj pat nusisamdžiau taksi ir paprašiau vairuotoją nuvežti mane į viešbutį „Cathy“ tarptautinėje gyvenvietėje. Šiame prašmatniame viešbutyje su kurtizanėmis mėgdavo apsistoti turtingi svečiai. Dabar jis idealiai tiko mano statuso moteriai ir padarys didelį įspūdį, jeigu kartais susidursiu su kuo nors iš Persikų žiedų. Dabar, kai kišenėse turėjau pinigų ir nuo manęs dvelkė elegancija ir turtais, neabejojau, kad mane lydės sėkmė.