Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Jis nusikvatojo.

– Bet kam jums reikia to šlamšto?

Pamatęs, kad nusiminiau, jis įsiteikiamai nusišypsojo.

– Ponia, jeigu jis jums patinka, galite imti. Čia bus mūsų dovana Naujųjų metų proga.

– Jūs labai malonus.

– Vyras, pardavęs mums tuos du papuošalus, paliko šį daiktą parduotuvėje ir nebegrįžo. Taigi nusprendžiau padėti jį vonioje. Matot, – jis parodė į kino rezonansinę dėžę, – jis puikiai tinka laikyti muilui ir kitokies mažmožiams.

Jis smalsiai į mane žvilgtelėjo.

– Bet kam jums jo reikia?

– Žinot, aš kolekcionuoju seną medį.

Grįžusi į viešbučio kambarį, kruopščiai nuvaliau instrumentą, radau stygas (jos tebebuvo giliai rezonansinėje dėžėje, kur jas padėjau ruošdamasi bėgti), paskui jas pritvirtinau. Kinas sugėrė labai daug drėgmės, todėl garsas buvo slopus. Vis dėlto man norėjosi sugroti „Prisimenant seną draugę“, „Raudą už Ilgųjų vartų“, „Tris variacijas slyvos žiedo tema“…

Dėl įvykio antikvariate atsilikau nuo savo plano trim dienomis; per jas nieko daugiau neveikiau, tik skambinau kinu užsimovusi Perlės žiedą su briliantu ir nefrito apyrankę. Tik ketvirtą dieną įstengiau vėl sukaupti dėmesį į priežastį, dėl kurios buvau Šanchajuje. Tą popietę išsimaudžiau vonioje, paskui kruopščiai pasidažiau, apsivilkau šilkinę suknelę ir nuėjau užkąsti į restoraną ant viešbučio stogo. Jaunasis padavėjas taip nudžiugo vėl mane pamatęs, kad suėmė mano pirštinėtą delną ir priglaudė prie lūpų!

Per arbatos gurkšnojimo, koketiškų žvilgsnių laidymo ir žmogžudystės planavimo ritualą pastebėjau link išėjimo skubančią pažįstamą žmogystą – Fang Rong tarnaitę Mažąją Raudonę! Paprašiau savo padavėjo atvesti ją prie mano staliuko.

Kai Mažoji Raudonė mane pamatė, jai atvipo žiauna, tarsi vidury dienos būtų pamačiusi šmėklą.

– Panele Brangioji Orchidėja, kur buvote? Ką čia veikiate?

Mano padavėjas pritraukė jai kėdę ir padėjo atsisėsti. Niekada nepatyrusi tokio karališko elgesio Mažoji Raudonė nerangiai vožėsi pasturgaliu ant kėdės, paskui užkliudė ir numetė ant grindų krištolinę cukrinę.

Kai buvo besilenkianti jos pakelti, uždėjau pirštinėtą ranką jai ant peties.

– Mažoji Raudone, tegul tuo pasirūpina padavėjas.

Bet ji vis tiek mėgino kelti cukrinę. Tada rūsčiai į ją dėbtelėjau.

– Liaukis, Mažoji Raudone.

Padavėjui baigus šluostyti grindis ir stalą, užsakiau dar arbatos ir pyragaičių.

Mažoji Raudonė iš jaudulio ar baimės vis dar gaudė kvapą.

– Panele Brangioji Orchidėja, ilgai negaliu būti. Atėjau čia įteikti laiško vienam Persikų žiedų svečiui.

– Nieko baisaus. Jei pavėluosi, tik pasakyk mamai, kad netikėtai su manim susitikai.

Jos akys išsipūtė sulig putpelių kiaušiniais.

– Oi, ne, – tuomet jūsų lauktų baisūs nemalonumai! Jie jūsų visur ieško! Mama vis kartoja, kad jeigu jus suras, ji…

Ji nebaigė sakinio ir pažiūrėjo į mane.

– Ką ji man padarys?

Užuot atsakiusi į mano klausimą, Mažoji Raudonė tarė:

– Panele Brangioji Orchidėja, jūs atrodote tokia graži ir turtinga.

– Ačiū. O dabar pasakyk: ką grasino man padaryti mama?

– Išperti jus rimbu, kol nusiners oda!

Tuo metu grįžo padavėjas su sidabriniu padėklu. Kai išdėliojo valgius ir gėrimus ant stalo ir nuėjo, pasakiau Mažajai Raudonei:

– Nesijaudink. Valgyk ir gerk arbatą.

Arbatą ji šlerpė. Visų lankytojų užsieniečių akys įsmigo į mudvi.

Kai pagaliau lyg vėjo gūsis ji nušlavė paskutinį kąsnelį maisto ir išmaukė paskutinį arbatos lašelį, pasakiau:

– Mažoji Raudone, prašau labai įdėmiai išklausyti, ką pasakysiu.

Ji linktelėjo galvą; gabalėlis razinos ant lūpos kartojo kiekvieną jos galvos judesį. Nuėmiau jį.

– Noriu, kad nuneštum mano žinutę. Grįžusi į Persikų žiedus pasakyk mamai, kad matei mane, ir paprašyk susitikti su manim čia, šiame restorane, rytoj trečią valandą…

– Bet, panele Brangioji Orchidėja, jie uždarys jus į tamsųjį kambarį!

Sužaibavau į ją akimis, kad nustotų klykti.

– Ne, neuždarys.

– Uždarys! Panele Brangioji Orchidėja, prašau jūsų: kuo greičiau išvykite iš Šanchajaus! Jūs visuomet gražiai su manim elgdavotės, tad prašau neversti manęs sakyti mamai, kad jus mačiau.

– Mažoji Raudone, patikėk manim: žinau, ką darau, ir į bėdą nepakliūsiu.

– Jūs tuo įsitikinusi?

– Mažoji Raudone, gal užmiršai, kad esu ming dzi ir turiu daugybę svarbių klientų?

Ji vis dar atrodė tokia sutrikusi, kad nieko neįstengė atsakyti.

– Kai grįši į Persikų žiedus, – aiškinau toliau, – tepasakyk mamai ir tėčiui, kad noriu parodyti jiems nepaprastai svarbių dokumentų. Ir jie turi ateiti čionai, nes nenoriu rizikuoti juos prarasti. Na, nebent jie norėtų prisiimti atsakomybę, jei jų neteksiu.

Ji linktelėjo. Pakeičiau temą: pasiteiravau apie Pavasario Mėnesieną ir tetulę A Ping.

– A Ping nė kiek nepasikeitė, tik jums dingus ji visiškai nustojo kalbėti. Turiu galvoje, ji nebeišleidžia jokių garsų. Bet valgius gamina geriau negu kada nors anksčiau.

Ji nutilo, pakėlė trupinį nuo stalo ir įsimetė į burną.

– Bet Pavasario Mėnesiena… Prastos naujienos.

Mane nukrėtė šiurpas.

– Kas atsitiko?

– Ji susibjaurojo veidą – uždegė valgymo lazdelę ir ja susibadė.

– Dangau, kam ji taip padarė?!

– Nejaugi nežinote, kad ji visados pavydėjo jums duobučių skruostuose? Taigi Raudonajai Nefritei ir jums išvykus ji pamanė, kad dabar jos eilė tapti ming dzi . Ji ypač norėjo būti panaši į jus – taip ir susidarkė veidą.

– Ji vis dar Persikų žieduose?

– Ne, mama su tėčiu pardavė ją į kitą viešnamį.

– Ar žinai, į kurį?

Ji papurtė galvą.

– Tik žinau, kad jis Činghe gatvėje.

Činghe gatvėje buvo įsikūrusios prasčiausios reputacijos pasilinksminimo įstaigos.

– Beje, girdėjau, kad ji dar susigriebė karklų marą.

Atsidusau: kaip liūdna, kad tokia nekalta mano draugė galiausiai susibjaurojo veidą ir užsikrėtė venerine liga!

Tada prisiminiau savo papūgą.

– Kas nutiko Slyvos Žiedui? Ar kas nors ją priglaudė?

– Kartą, kai Raudonoji Nefritė apsilankė Persikų žieduose, mama paukštį jai dovanojo.

Pasibaisėjau, kad mano mylima augintinė atsidūrė pas pikčiausią Perlės priešą. Ar Raudonoji Nefritė rūpinsis papūga taip nuoširdžiai, kaip rūpinausi aš? O gal tik leis paukščiui sunykti, kol pati mėgausis gerbėjų liaupsėmis?

Iš košmaro mane pažadino Mažosios Raudonės balsas.

– Panele Brangioji Orchidėja, labai ačiū jums už gerumą, bet man tikrai jau reikia eiti.

– Suprantu. Bet dar vienas – paskutinis – klausimas. Kaip sekasi verslas Persikų žiedams?

Ji susiraukė.

– Ne per geriausiai.

– Kodėl?

– Nejaugi negirdėjote? Valdžia stengiasi išnaikinti visus viešnamius tarptautinėje gyvenvietėje! Persikų žiedai, Neregėtos laimės šventykla, Miegančių gėlių paviljonas ir dar keli kiti neuždaryti tik todėl, kad juos globoja policijos viršininkas Če ir kai kurie kiti įtakingi klientai.

Atsidusau. Niekados neįsivaizdavau, kad ateis diena, kai tie prašmatnūs paviljonai ims smukti, o gal net išnyks.

– Mažoji Raudone, dabar geriau jau eik, tik nepamiršk, ką sakiau mamai ir tėtei.

Ji linktelėjo ir išskubėjo; stora jos kasa šokinėjo kaip išgąsdinta angis, negalinti nusileisti ant žemės.