Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Gurkšnojau arbatą ir mąsčiau apie keistus lemties kelius. Mano lemtis, kaip ir visų kitų, buvo gerų ir blogų įvykių mišinys. Ar dabar lemtis leis pasiekti galutinį mano tikslą – atkeršyti už tėvą? O jeigu jį pasieksiu, ar taip bus dėl kažkokio gero mano poelgio ankstesniame gyvenime, ar dėl blogo? Ar lemtis bus tiek maloninga, kad liksiu nenubausta ir gal net ateityje patirsiu šiek tiek laimės? Bet gyvenime jau ne kartą įsitikinau, kaip beprasmiška spėlioti, kas laukia ateityje.

Kitą popietę ištisas valandas ruošiausi pasimatymui su savo buvusiais engėjais. Nusprendžiau rengtis vakarietiškais apdarais. Jeigu vilkėčiau kiniška suknele, nesvarbu, kaip įmantriai siuvinėta ir kaip nepriekaištingai sukirpta, ji tik primintų Fang Rong ir Vu Čiangui, kad buvau – o gal ir tebesu – prostitutė. O štai egzotiška ir aristokratiška vakarietiška suknia juos sutrikdys. Juodu eis iš proto stengdamiesi atspėti mano dabartinę padėtį: gal susikroviau didžiulius turtus, gal dabar mane išlaiko itin įtakingas kariauninkas, o gal net kaip legendinė ming dzi Auksinė Gėlė galų gale tapau ambasadoriaus žmona ir vyriausiojo kariuomenės vado meiluže. Kuo labiau mama su tėčiu glums neįstengdami atspėti, kas dabar esu, tuo labiau įbauginti jausis.

Pirmiausia reikėjo sumenkinti jų ego ir išaukštinti manąjį.

Įdėmiai apžiūrėjau savo atspindį veidrodyje. Rausva suknelė apie kaklą ir rankogaliai buvo puošti įmantriais nėriniais; standžiai prigludęs juosmuo pabrėžė liekną figūrą. Mano krūtys, lyg dvynės skaistuolės, buvo kilstelėtos aukštyn, kad galėtų pro nėrinius vogčiomis dirsčioti į uždraustą išorinį pasaulį. Virš šių iškilumų gulėjo trys perlų vėriniai. Jie subtiliai žvilgėjo – visai kaip du dideli apvalūs perlai, kabantys ausyse. Plaukus susitepiau pomada, paskui surišau į kuodą. Rausva rožė, virš ausies prisegta į plaukus, rodė mane esant elegantišką ir podraug pašėlusią. Paėmiau Oujango dovanotą krištolo flakonėlį ir nešykštėdama įtryniau kvepalų į pažastis, tarp krūtų ir už ausų. Žinoma, mūvėjau Perlės žiedą su briliantu ir nefrito apyrankę, kad jos dvasia bauginamai sklandytų virš mano buvusių šeimininkų.

Laukiau iki penkiolikos po trijų, tik tada nuėjau į restoraną. Įėjusi į salę iškart pamačiau Fang Rong ir Vu Čiangą, sėdinčius prie stalelio su dviem apsaugininkais. Kraipydama užpakalį iš lėto priėjau prie tų nedorėlių pulkelio. Akimis šaudžiau į šalis, vos pastebimu galvos linktelėjimu sveikindamasi su vienu kitu pažįstamu viešbučio svečiu; tokia pat vos pastebima šypsenėlė žaidė ir mano lūpose. Sėdintieji prie staliukų ėmė įnirtingai kuždėtis, žvilgsniai įsikabino į mane it senis į jauną skaistuolę.

Mama akimis svaidė žaibus. Monetos Vu Čiango švarko rašte panėšėjo į žiūrinčių iš savo kapų negyvėlių akis. Apsivilkusi violetinio atspalvio raudoną suknelę Fang Rong priminė krūvą krauju pasruvusios pjaustytos jautienos. Nors nugara bėgiojo skruzdės, stengiausi, kad ir toliau mano šypsena liktų tokia pat paslaptinga kaip į pasaulį besibeldžiančios naujos gyvybės spyriai į motinos pilvą.

Tą akimirką, tarsi kokiam režisieriui davus ženklą dar labiau dramatizuoti padėtį, prie manęs prišoko gražusis padavėjas.

– Oujang furen , – jis pavadino mane pagarbiausiu ponios titulu; paprastai juo kreipiamasi tik į aukštų pareigūnų žmonas, – ar šiandien pageidausite sėdėti prie to paties staliuko?

Žavingai nusišypsojau.

– Ne, šiandien turiu svečių.

Priėjau prie savo buvusios šeimininkės ir šeimininko. Padavėjas mikliai pritraukė man kėdę ir padėjo atsisėsti. Užsakiau arbatos ir užkandžių keturiems. Prieš padavėjui nueinant pasakiau:

– Tik nepamirškite pridėti sąskaitos prie mano mokesčio už kambarį.

Dabar toji šutvė atrodė visiškai pasimetusi; ketvertas nužiūrinėjo mane kaip detektyvai, besistengiantys išaiškinti sudėtingą nusikaltimą.

Mama įsakė dviem apsaugininkams persėsti prie gretimo staliuko, tada grėsmingai pažiūrėjo į mane.

– Na, Siang Siang…

– Norėčiau, kad į mane kreiptumėtės kaip į ponią Oujang.

Tėtis pašaipiai įsiterpė:

– Vadinasi, tau pavyko ištekėti? Ar galiu paklausti, kelinta to vyro sugulovė esi – septinta ar aštunta?

Porelė šiurpokai sukikeno.

Iki ausų nusišypsojau dviem nedorėliams.

– Ne jūsų kekšiškas reikalas, žmona aš ar sugulovė. Bet aš išties susiradau gerą vyrą.

Juodu susižvalgė, tada Fang Rong kandžiai paklausė:

– Na, gerai, ponia Oujang, tai kodėl panorote su mumis pasimatyti? Gal todėl, kad gerasis jūsų vyras nesugeba jūsų patenkinti, tad norite įžiebti savo geismų liepsną vėl griebdamasi kekšės amato?

– Būtent.

Pašnekovai iš nuostabos prasižiojo. Mama įtariai į mane žiūrėjo, kol jos veide pasirodė plati šypsena.

– Maloniai prašom. Jūsų didžiausio palankumo klientas didysis ponas Fungas vis dar teiraujasi apie jus.

Mane nukrėtė šiurpas, bet iš paskutiniųjų stengiausi likti rami kaip statula.

– Norit pasakyti, jis vis dar lankosi Persikų žieduose?

– Taip, – vienu balsu atsakė porelė. Tada mama pridūrė: – Bet jums dingus jokia kita seserimi jis nebuvo patenkintas.

– Labai jo pasiilgstu. Jis buvo be galo malonus man, – nutilusi apžiūrėjau didžiulį žiedą su briliantu ant savo piršto, paskui pakėliau akis ir nužvelgiau jųdviejų veidus. – Na, mama ir tėti, ar galite surengti mudviem pasimatymą?

Visi trys spoksojome vienas į kitą ir tylėdami laukėme. Galop mama neišlaikė.

– Siang Siang, ko nori iš mūsų? – Ji žvilgtelėjo į du apsaugininkus, paskui nuleidusi balsą pridūrė: – Nemėgink manęs mulkinti, antraip tavo kailis kentės!

– Tačiau, – įsiterpė tėtis parodydamas tvarkingus baltus dantis, – jeigu grįžti kekšauti, kad sumokėtum savo skolas, – labai prašom.

Mintyse save subariau, nes vos nepraradau savitvardos.

– Luktelkit, tėti, – argi mama prieš dešimt metų man nesakė, kad buvau ne parduota, o atiduota judviem už dyką? Tai kaip čia yra, kad vis dar esu skolinga?

– Cha, cha – tiesą sakai! – Fang Rong taip nusijuokė, kad net apgamas kaktoje, rodės, tirta.

Man knietėjo` išrauti jį iš to šlykštaus snukio.

Tada ji ėmė kalbėti:

– O kaip su tomis meno pamokomis, kurias gavai, su tais sočiais valgiais, tavo dailiai apstatytu kambariu ir pagal užsakymą siūtomis suknelėmis? Jeigu manai, kad visa tai nieko nekainavo, tuomet esi didžiausia naivuolė ar paskutinė kvaiša. Už tuos dalykus buvo paklota tūkstančiai! Aš net nekalbu apie palūkanas.

Žiūrėjau į tuos nedorus veidus, besiraukančius prieš mane, ir vos susilaikiau nesusivėmusi. Šovė mintis: kai ištaškysiu smegenis didžiajam ponui Fungui, gal reikėtų sunaikinti ir šias dvi padugnes?

– Mama ir tėti, – iš paskutiniųjų stengiausi neprarasti savitvardos, – ar galiu dabar pakviesti jus į savo apartamentus? Noriu, kad pasigrožėtumėte labai dailiu kaligrafijos pavyzdžiu – neseniai jį įsigijau savo kolekcijai.

Tada mostelėjau į jų apsaugininkus.

– Jei norite, galite pasiimti ir juos.

Atėjęs į mano kambarį šlykštusis ketvertas ilgai dairėsi į prašmatnų vakarietišką apstatymą, kol pagaliau atsisėdo. Išsikviečiau savo padavėją ir paprašiau atnešti arbatos ir pyragaičių.

Tėtis nusišypsojo smalsiai žvelgdamas į mane.

– Hm, Siang Siang, ištekėjai ne tik už gero, bet ir, galiu lažintis, labai turtingo vyro.

– Tiesą sakant, man rūpi ne jo pinigai, bet jo pažintys.