Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Mama iki ausų nusišypsojo, o kai prašneko, balsas buvo saldus lyg medus.

– Oujang furen , sveika sugrįžusi į Persikų žiedus!

Pasiryžusi neaušinti burnos dėl kažkokių niekų iškart griebiau jautį už ragų:

– Ar didysis ponas Fungas jau atvažiavo?

– Dar ne. Jis sakė šventės proga pirma pavakarieniausiąs su šeima, tada atvyksiąs. Bus čia po valandos.

– Puiku. Ar kambarys sutvarkytas, papuoštas gėlėmis ir iškvėpintas, kaip liepiau?

– Be abejo.

– Gerai, tada galit važiuoti švęsti Žibintų šventės.

– Gal norite, kad Mažoji Raudonė liktų ir jums patarnautų?

– Nenoriu.

– Bet du mūsų apsaugininkai, – ji parodė į stuobrius, stovinčius už pusės žingsnio, – jus…

– Mes su didžiuoju ponu Fungu norime, kad šįvakar mums niekas netrukdytų.

– Aišku, Oujang furen .

– Bet A Ping gali pasilikti – jei kartais užsimanyčiau, kad pagamintų daugiau valgių.

– Supratau, – mama šelmiškai nusišypsojo. – Šiaip ar taip, ji beprotė.

– Puiku. Tad dabar galite važiuoti. Čia aš viską žinau.

– Klausau, Oujang furen , – ji metė į mane daugiareikšmį paleistuvės žvilgsnį. – Linkiu nuostabiai praleisti vakarą.

– Galite neabejoti, kad taip ir bus.

Palaukiau, kol privažiavęs automobilis išsivežė mamą, Mažąją Raudonę ir du apsaugininkus, tada pasukau prie Persikų žiedų paviljono.

Man ėmė tuksėti širdis: viskas atrodė taip gerai pažįstama, bet podraug be galo svetima. Užplūdo prisiminimai: kaip trylikos metų mergiščia įėjau į šiuos gražius rūmus manydama, kad juose gyvena turtuolis. Iš tolo riesti paviljono stogai priminė rankas, viliojančias atgal į šią malonumų ir ištvirkimo viešpatiją. Gražios merginos, ištapytos ant sodo sienų, rodės, merkė akį ir sekė valiūkiškais žvilgsniais, kol ėjau akmenimis grįstu vingiuotu taku palei bambukų giraitę. Stabtelėjau prie tvenkinio ir žvilgtelėjau į mėnesienoje žvilgančius auksinius, oranžinius ir baltus pavidalus. Ak, kaip norėjau būti karpiu – nuo nieko nepriklausoma, neslegiama nė menkiausio rūpestėlio! Ir negalvojanti apie būsimą žmogžudystę! Ilgokai žiūrėjau į kiemą, paskui apsisukau ir nuėjau prie pagrindinio pastato.

Viduje užlipau laiptais ir ėmiau sukiotis antro aukšto koridoriais. Atsidūrusi priešais Fang Rong ir Vu Čiango kambario duris sustojau. Per daugybę metų Persikų žieduose vos keletą kartų žvilgtelėjau į jo vidų – nė karto gerai nemačiau ir juo labiau nebuvau įėjusi į šį uždraustą kambarį. Dabar pasitaikė tokia gera proga, kad tiesiog negalėjau susilaikyti. Sukiojau durų rankenos bumbulą, kol paskaudo ranka, bet veltui – apvalus vario gabalas nė nemanė pasisukti. Nenorėdama prisipažinti pralaimėjusi, išsitraukiau plaukų segtuką, įkišau į rakto skylutę ir pasukau. Pasigirdo tylus spragtelėjimas. Pastūmiau duris ir – mano nuostabai – jos atsidarė.

Pamačiau nedidelę stalinę lempą, uždegiau, ir ji apšvietė tą slaptą patalpą. Pamačiau sodriai purpurinį santalo stalą, komodą, skrynią su bronziniais šikšnosparnių pavidalo vyriais, žmogaus dydžio veidrodį paauksuotais rėmais, didžiulę alyvmedžio lovą… Paskui mano žvilgsnis užkliuvo už aukštos, įmantriai išraižytos, perlamutru inkrustuotos spintos. Prišokau prie jos, atidariau duris ir pamačiau tai, ko ieškojau, – seifą. Ėmiau sukioti užraktą, bet nieko nepešiau. Kai mano ranka galiausiai paleido užraktą, kojos vis dar nenorėjo eiti iš kambario.

Staiga pastebėjau komodą. Ėmiau traukyti jos stalčius, bet veltui. Tada vėl išsitraukiau plaukų segtuką, bet kad ir kaip smarkiai sukiojau jį rakto skylutėje, stalčiai nepasidavė. Netekusi vilties iš visų jėgų patraukiau viršutinįjį, ir jis atsidarė. Mėginau traukyti už kitų rankenėlių ir pamačiau, kad dabar, kai sulaužiau pagrindinį užraktą, kiti stalčiai irgi atsidaro. Ėmiau raustis tarp popierių ir po kambarį pasklido garsai, primenantys tykštantį vandenį. Į mane žvelgė laiškai, rašteliai, įvairūs dokumentai, tarp jų ir sutartys bei kvitai – visi tarsi maldavo, kad juos perskaityčiau. Vieno stalčiaus viršuje gulėjo mažos, labai gražios mergaitės malonia išraiška nuotrauka.

– Kas čia? – balsu paklausiau, paskui išsitraukiau nuotrauką ir įdėmiau pažiūrėjau. Kai žvilgsnis užkliuvo už apgamo, lyg trečia akis spoksančio tarp antakių, suvokiau, kad mergaitė – ne kas kita kaip paauglė Fang Rong! Nenuostabu, kad jai davė Gražiaveidės vardą! Tačiau sunkiai galėjau patikėti, kad metai taip žiauriai pakeitė žmogaus veidą – o gal jį pakeitė gendanti jos pačios širdis? Nors pasakojama apie gražuolėmis gulbėmis virstančius bjauriuosius ančiukus, gyvenime paprastai įvyksta priešingai. Ar kadaise, prieš apsinuodydama vėjo ir dulkių gyvenimu, Fang Rong buvo nekalta? O gal ji tiesiog gimė nedora? Gal ji paliko savąją Budos prigimtį (motina man tvirtino, kad mes visi taip padarėme) kažkokiame voratinkliais užtrauktame praeitame gyvenime?

Giliai atsidusau ir padėjau nuotrauką atgal.

Toliau rausiausi po popierius, kol akis deginte nudegino trys ženklai – Hu Siang Siang.

Mano širdis ėmė šokinėti it verdanti alyva, užpilta ant vandens.

Paėmiau laišką ir pažinau motinos braižą. Jų buvo daugiau, iš viso dešimt – dėmėmis išmargintų, pageltusių laiškų iš Pekino. Nuo mano motinos.

Atplėšiau vieną ir perskaičiau:

Brangioji mano dukrele Siang Siang,

tai jau septintas mano laiškas, parašytas tau per šešias savaites. Kodėl neatrašai? Labai noriu nukakti į Šanchajų ir tave pamatyti, bet negaliu, nes neturiu pinigų tokiai ilgai kelionei. Be to, šventykla labai sparčiai plečiasi ir esu čia reikalinga kiekvieną dieną, vos ne kiekvieną minutę.

Tačiau tetulė Fang prieš kelias dienas man parašė ir papasakojo apie tave. Ji sako, kad sustiprėjai ir išgražėjai, tad labai patinki savo šeimininkui ir visiems šeimynos nariams. Viename laiške ji rašo, kad tavimi susižavėjo du vaikinai – šeimininko sūnus ir jo draugas. Ji viliasi, jog kada nors susižadėsi su vienu iš jų. Tokiais dalykais nelabai tikiu, bet man vis tiek džiugu apie tai girdėti.

Ilgai rašyti negaliu – ne vien todėl, kad man skauda akis. Man, vienuolei, nedera skirti daug dėmesio žemiškiems dalykams, tarp jų ir savo šeimai. Be to, aš tiesiog neišgaliu labai dažnai tau rašyti, nes pašto ženklai yra brangūs ir jų sunku gauti. Bet, suprantama, nerašyti tau negaliu. Tik viliuosi, kad vienuolyno viršininkė nesužinos, jog rašau savo dukrai. Ji labai maloni moteris, deja, dėl garbaus amžiaus (jai aštuoniasdešimt devyneri) ji sulig kiekviena diena silpsta ir darosi vis labiau užsispyrusi.

Siang Siang, nepykstu, jei neturi kada man parašyti, tik noriu, kad ramiai gyventum.

Tavo motina

1918 metų gruodžio 19 d.

P. S. Tikiuosi, jau gavai mano pasiūtas tau palaidinukę ir kelnes bei audeklo kurpaites, kurias išsiuvinėjau orchidėjomis?

Ašaros pabiro man skruostais, bet neturėjau kada sielvartauti. Ėmiau nervintis, nes netrukus turėjo pasirodyti Fungas, tad susikišau visus laiškus į palaidinės kišenę ir nuskubėjau į svečių priėmimo kambarį. Ten nusivilkau palaidinę ir atsisėdusi ėmiau staipytis prieš veidrodį: paklapsėjau ilgomis blakstienomis, pašaudžiau į visas puses akimis, aplaižiau lūpas, galiausiai prispaudžiau vieną krūtį prie kitos, kad pagilėtų iškirptė. Dabar, išraudusiu veidu, vos pračiauptomis lūpomis atrodžiau trokštanti aistringai pasimylėti ar pistis iki išprotėjimo. Niekas nebūtų atspėjęs, kad mano širdis pašėlusiai daužosi, tik ne iš aistros, bet iš baimės.