Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Kas tie žmonės, kur jie traukia? Mintyse spėliojau, kiek iš jų turi gyvenimo tikslą. Tačiau tikslas gali virsti košmaru, tokiu kaip mano, – jame aš tirtėjau priešais traukinių stotį stengdamasi pabėgti nuo savo niūrios karmos. Nuskubėjau į stotį ir nusipirkau trečios klasės bilietą, tikėdamasi susilieti su minia kaip į jūrą įkritęs vandens lašas. Stengdamasi kuo mažiau panėšėti į ming dzi , nė kiek nepasigražinau kosmetika ir apsirengiau aptriušusia palaidine bei Čing Dženo už prisielgetautus pinigus man pirktomis šiurkščiomis drapanomis.

Susiradau platformą, įlipau į traukinį ir broviausi pro keleivius, kol radau laisvą vietą, laimė, prie lango. Trečios klasės vagone dvokė prakaitu, vaikų šlapimu ir išmatomis paršelių, vištų ir ančių, besiblaškančių ankštuose narveliuose. Pamačiusi žmones, besikrapštančius nosis ir spjaudančius ant grindų, turėjau sukaupti visas valios jėgas, kad iš pasidygėjimo nesusivemčiau.

Galop traukinys pajudėjo; pro langą pučiantis šaltas vėjelis beveik neišsklaidė vagone tvyrančios smarvės. Tada atsargiai pasirodė saulė, apšviesdama viską aplink ir sušildydama orą.

Kurį laiką snaudžiau, o kai pabudau, traukinys buvo sustojęs mažoje stotelėje. Pro langą mačiau pulkus žmonių; jie plaukė bangomis, tarsi traukiami jėgų, kurioms buvo nepajėgūs priešintis.

Traukiniui vėl pajudėjus, akies krašteliu pamačiau į jį įšokantį pusamžį malonios išvaizdos vyriškį. Didelės jo akys ir kampuotas smakras man pasirodė kažkur matyti, bet negalėjau prisiminti kur.

Netrukus vyriškis pasirodė mano vagone. Stotelėje išlipo daug žmonių, tad dabar vagone buvo keletas tuščių vietų. Jis apsidairė, paskui mane nustebino prieidamas ir atsisėsdamas tiesiai priešais. Gal pažino mane, nes jau buvome susitikę anksčiau, o gal kadaise buvo mano klientas, tik jo neatpažinau. Tuomet man šovė nerimą kelianti mintis: gal jis – vienas iš Fungo žmonių, pasiųstų padaryti man ką nors bloga? Man ėmė daužytis širdis; vyras kelissyk smalsiai į mane žvilgtelėjo, paskui išsitraukė kažkokį sąsiuvinį ir ėmė rašyti.

Mano širdis pradėjo plakti tankiau. Gal jis rašo pranešimą policijai apie mane? Vis dėlto mėginau raminti save, kad toks inteligentiškos išvaizdos vyras neturėtų tarnauti Fungui. Vogčiomis vis dirsčiojau į jį, spėliodama, kad gal jis rašytojas.

Kai pagaliau mudviejų žvilgsniai susitiko, jis tarsi atsiprašydamas nusišypsojo, paskui vėl įniko į savo sąsiuvinį. Man ėmė prakaituoti delnai ir nusprendžiau pereiti į kitą vagoną, bet kai paėmusi savo krepšį ir kiną atsistojau, pamačiau, kad vyras ne rašo. Jis piešė eskizą – mano!

Staiga man tarsi nušvito protas ir pajutau užliejant palengvėjimo bangą. Padėjau daiktus ir vėl atsisėdau.

– Jūs esate ponas Dziang Mou?

Vyras pakėlė akis ir sugavo mano žvilgsnį.

– Taip. Bet iš kur jūs žinote mano pavardę?

Man būtų tekę aiškinti tokius painius dalykus, kad net nežinojau, ką atsakyti.

– Ar mes esame kur nors susitikę? – paklausė jis.

– Taip.

Dabar jis didžiai susidomėjęs nužiūrinėjo mane.

– Jūs išties atrodote man kažkur matyta, bet neįsivaizduoju, kur galėjome susitikti.

– Aš esu Hu Siang Siang. Mes pirmą kartą susitikome prieš dešimt metų per juansiao šventę Baltosios gervės nemirtingojo menėje.

Mačiau, kad jis stengiasi prisiminti.

– Buvau su sese Perle. Ji pristatė mane jums. Ji dar man sakė, girdi, jeigu man pasiseks, galbūt vieną dieną jūs sutiksite mane nutapyti ir labai išgarsinsite. Prisimenate?

– Taip, dabar prisimenu, bet jūs taip pasikeitėte…

– Be abejo, pone Dziangai. Juk šitiek metų prabėgo!

Žiūrėjome vienas į kitą traukdami iš atminties senus prisiminimus ir žaizdas.

– Paskutiniame savo laiške, – pasakiau atsargiai parinkdama žodžius, – Perlė rašė, esą, jeigu kada nors su jumis susitiksiu, ji norinti, kad jums pasakyčiau…

Staiga pajutau tokį pyktį šiam beširdžiui, kad suabejojau, ar jis nusipelno išgirsti apie Perlės meilę.

Jis palinko kiek arčiau manęs. Pamačiau, kad jo akys ima srūti krauju.

– Ką pasakytumėte?

– Kad pasakyčiau, jog jūs… tebesate vyras, kurį ji mylėjo labiausiai.

Tai išgirdus Dziang Mou ėmė lūžinėti balsas.

– Aš ilgiuosi Perlės… be galo.

– Tai kur tuomet buvote, kai jai labiausiai jūsų reikėjo? – nusišaipiau. – Kodėl bent jau neperdavėte jai kelių paguodos žodžių?

– Vadinasi, Perlė manė, kad esu beširdis?

Linktelėjau.

– Kai tai nutiko, buvau Pekine – tapiau pagal turtingo mecenato užsakymą. Apie tai, kas įvyko, išgirdau tik grįžęs į Šanchajų. Buvo praėjęs visas mėnuo nuo tada, kai ji… mirė. Man plyšo širdis, kai apie tai sužinojau. Bet tuomet aš tikrai nieko nebegalėjau padaryti, – jis nutilo, paskui jau žvaliau pridūrė: – Ačiū, kad pasakėte man, ką prašė perduoti Perlė.

Mano pyktis išgaravo. Pro langą sklindančioje rytmečio šviesoje pamačiau, kuo dailininkas traukė Perlę: plačia kakta, kampuotu vyrišku smakru ir nuo jo dvelkiančia menininko esybe.

Kai baigiau jam pasakoti smulkmenas apie Perlės mirtį ir laidotuves, jis sėdėjo tylėdamas, liūdesio gaubiamu veidu. Tada paklausė manęs, ką veikiau tuos metus nuo mūsų pažinties pradžios. Papasakojau, tik, aišku, kai ką nutylėjau, ypač kodėl važiuoju iš Šanchajaus trečios klasės traukinio vagone.

Man baigus Dziang Mou dar ilgai įdėmiai į mane žiūrėjo.

– Siang Siang, noriu kai ką padaryti, kad atpirkčiau kaltę dėl Perlės ir tesėčiau savo pažadą.

– Ką?

– Jus nutapyti.

– Aliejumi?

Žodžius „tapyba aliejumi“ retai galėjai išgirsti Kinijoje. Man širdis ėmė plakti lyg pašėlusi. Mane pavaizduos ne rašalu, bet aliejumi – koks tai bus nuotykis!

Jis linktelėjo.

– Pekine turiu turtingą globėją. Jis išnuomojo man studiją. Galiu jus ten nutapyti.

Dziang Mou man sakė galintis baigti portretą vos per tris dienas, jei sutiksiu pozuoti po septynias ar aštuonias valandas per dieną. Kadangi abu negalėjome gaišti laiko (man reikėjo rasti motiną, jam – įvykdyti užsakymą), bemat taip ir susitarėme.

Kitą dieną, kai atvažiavome į Pekino stotį, užsirašiau Dziang Mou studijos adresą ir paskubomis su juo atsisveikinau. Prieš pradėdama ieškoti motinos, pirmiausia nusigavau į pigų, bet padorų viešbutuką, kurį susiradau Vangfudzingo gatvės rajone, kai praėjusį kartą klajojau po miestą. Kai užsiregistravau, išsimaudžiau ir persirengiau, pietų suvalgiau didelį dubenį lakštinių ir rikša nuvažiavau į Dziang Mou studiją.

Iš jo duoto adreso paaiškėjo, kad jinai įrengta sename Vangfudzingo gatvės name, padalytame į butus. Užlėkiau į penktą aukštą ir nuspaudžiau skambutį. Dziang Mou atidarė duris ir nusivedė mane į erdvų kambarį. Baldų jame beveik nebuvo, tik sofa, tapybos reikmenimis nukrautas stalas ir molbertas su drobe.

Jis įdėmiai pažvelgė man į veidą.

– Pradėsime tuoj pat?

Linktelėjau. Nors apie tai nesikalbėjome, abu žinojome, kad jis tapys aktą. Taigi aš iškart, net jo nepaklaususi, ėmiau nusirenginėti, tartum vis dar būčiau Persikų žiedų paviljone. Laimė, kambarys buvo šildomas dviem krosnelėmis. Sukiojausi, stengdamasi rasti idealią pozą. Dziang Mou šiek tiek pataisė mano galūnių ir liemens padėtį. Nusivyliau, nes jis žiūrėjo į mano kūną kuo abejingiausiai. Nenoriu pasakyti, kad būtų žiūrėjęs į jį, tarsi manęs visai nematytų, – tiesiog mano kūnas nekėlė jam jokios aistros, jokio geismo. Nejaugi profesionalumas šitaip gali imti viršų? Bet aš juk irgi buvau profesionalė – malonumų, gundymo, jaudrinimo srities. Tai kodėl dabar čia, jo studijoje, jam pavyksta pasiekti savo profesinį tikslą, o man – ne?