Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

– Panele Hu, turiu jums labai gerą naujieną!

Man nespėjus nieko atsakyti, ji kalbėjo toliau:

– Mūsų vienuolynas ką tik gavo didelę auką ir mes norime panaudoti ją mokyklai atidaryti.

– Mokyklai?

Kaip mokykla gali būti gera naujiena prostitutei – ar buvusiai prostitutei, tokiai kaip aš?

Ji nuleido negirdomis nuostabos kupiną mano šūktelėjimą.

– Ir aš noriu, kad padėtum mokyti.

Nieko panašaus nesitikėjau.

– Bet, mama, aš nesu mokytoja. Aš…

– Tai bus ypatinga mokykla ypatingiems mokiniams – seserims, puolusioms vėjo ir dulkių sūkuriuose.

– Mama, kaip…

– Mes ketiname atidaryti buvusių seserų reabilitacijos mokyklą. – Ji nutilo, paskui kaip deklamuodama eilėraštį išbėrė: – Budistai nemato skirtumo tarp žmonių. Labdaringi poelgiai įmanomi tik tada, kai daugelis dirba petys į petį.

Dvejodama žvilgtelėjau į motiną.

– Kaip gyva nesu girdėjusi apie ką nors panašaus į mokyklas prostitutėms.

– Tai naujas dalykas. Visa šventykla bus paskirta diegti seserims darmą.

Ko nenusijuokiau prisiminusi Perlės juokelį „siūlyti kūną darmos mokymui“ – ji turėjo galvoje palinkti kiek į priekį, kad pasipuikuotum gražiomis krūtimis. Vargais negalais nutaisiau rimtą miną.

– Bet, mama, aš niekad nedirbau mokytoja.

– Bet buvai gera mokinė, tiesa? Tau labai gerai sekasi menai ir klasikiniai dalykai. Taigi galėsi to mokyti merginas, o baigusios mūsų mokyklą jos galės užsidirbti duoną ne prostitucija, o kaip menininkės ar mokytojos.

Buvau kažką besakanti, bet ji rankos mostu parodė nenorinti nė girdėti.

– Šiuo klausimu jau priimtas sprendimas. Įstaiga vadinsis Naujojo pavyzdžio mokykla. Tu dėstysi muziką, tapybą ir literatūrą, ypač nemokančioms skaityti seserims. Mes radom penkias buvusias seseris, kurios padės tau mokyti.

Jai baigus mudvi tylėdamos ilgai žiūrėjome viena į kitą. Paskui paėmiau puodelį ir nugėriau didelį gurkšnį vildamasi, kad garuojantis skystis išsklaidys mano abejones.

Naujojo pavyzdžio mokykla turėjo būti atidaryta 1929 metų balandžio 28 dieną. Lygiai prieš mėnesį, kovo 28-ąją, ponas Dongas – didysis darmos sergėtojas, paaukojęs pinigus mokyklai, viename vakarietiškame restorane surengė prašmatnų pokylį atidarymo proga. Nors susirinko pulkai žmonių, tarp jų nebuvo nė vienos vienuolės iš Tyrojo lotoso. Suprantama: kai vienuoliai ir vienuolės propaguoja lygybę tarp visų žmonių, tai viena, bet visai kas kita, kai jie viešai bendrauja su prostitutėmis. Žinia, vienuolės išmoko nieko neniekinti ir į žemiškus dalykus žiūrėti iš šalies, bet jos žinojo, kad plačioji visuomenė to dar nesugeba.

Kitą dieną šį renginį aprašė populiariausio laikraščio „Šeba“ apžvalgininkas:

…Naujojo pavyzdžio mokyklos atidarymo iškilmės buvo surengtos „Gardžiųjų kvapų“ restorane, kur susirinko daugybė seserų, taip pat pirklių, valdžios pareigūnų, mokslininkų, menininkų – prostitučių reabilitacijos entuziastų.

Penktą vakaro vienas po kito prie restorano ėmė stoti juodi limuzinai, iš jų lipo elegantiškai apsirengusios buvusios ming dzi . Praeiviai stebėjo šias gražias moteris, tarsi jos būtų į žemę nusileidusios pasakų fėjos.

Buvo patiekti vakarietiški valgiai ir gėrimai: kumpis, rusiški barščiai, jautienos pjausnys, Ceilono arbata su pienu, cheresas, šampanas ir viskis. Kai stalai buvo nukraustyti, panelė Raudonoji Kvepenė, buvusi Nefrito vartų paviljono sesuo, ką tik išrinkta Naujojo pavyzdžio mokyklos direktorė, atsistojo ir pasakė kalbą. Joje pabrėžė, koks svarbus išsilavinimas yra moterims, jų nepriklausomybei ir koks reikšmingas jų indėlis į žmonijos pažangą. Paskui ji pranešė mokyklos tikslus: grąžinti seseris į doros kelią; šviesti ir reabilituoti seseris, kad jos galėtų gauti ir išlaikyti gerus darbus; padėti seserims tapti finansiškai nepriklausomoms arba ištekėti. „Naujoji mokykla bus tarsi šviesos spindulys pragare“, – baigdama kalbą sakė jinai.

Ji pranešė darbuotojų pavardes. Viena mokytoja, vardu Brangioji Orchidėja, buvusi ming dzi , puikiai išmano klasikos dalykus ir yra visapusiškai talentinga menininkė. Ji ypač gerai skambina senoviniu septynstygiu kinu .

Po nesibaigiančių diskusijų, pozavimo fotografams, valgymo ir gėrimo vakaro renginys galiausiai baigėsi, kai visos seserys drauge sudainavo „Sesės, eikime visos išvien!“

Sesės, neleiskime tuščiai savo gyvenimo raudonųjų dulkių dūmuose ir pelenuose,

O savo jaunatve prisidėkime prie permainų!

Sėkmė ranka pasiekiama, mes visos būsime palaimintos.

Kelkimės ir eikime visos išvien.

Kurkime sau geresnę, laimingesnę, šviesesnę ateitį!

Būkime nauju pavyzdžiu kitoms sesėms!

Kiti stambiausi laikraščiai ir žurnalai taip pat aprašė mūsų naujosios mokyklos atidarymo iškilmes. Mano nuostabai, visi skyrė keletą eilučių man: esą buvau gerbiamiausia Šanchajaus sesė ir visų menų, ypač kino , žinovė. Nenumaniau, kodėl sulaukiau tiek dėmesio – ar todėl, kad žurnalistai išsiaiškino mano ryšį su gerbiamąja Tyrojo lotoso vienuolyno abate, ar paprasčiausiai todėl, kad garsas apie mane pasiekė net iš Šanchajaus. Šiaip ar taip, man be galo patiko, kad manimi vėl domimasi.

Po mėnesio turėjome trisdešimt septynias mokines. Šis skaičius teikė vilčių. Motina spėjo, kad po metų jų bus per tris šimtus. Žinojau, kad Tyrojo lotoso vienuolės labai stengėsi ne tik gauti aukų, bet ir privilioti mokinių: kai tik vienuolė pamatydavo į šventyklą įeinančią seserį, tuoj pat imdavo pasakoti jai apie mokyklą ir stengdavosi prikalbinti ją lankyti.

Kai pirmą pamokų dieną pamačiau savo naująsias mokines, nustebau – nors neturėjau nustebti. Visos vilkėjo prašmatniomis suknelėmis, buvo baisiausiai išsidažiusios ir laidė koketiškus žvilgsnius. Nejaugi jos nesuvokė atėjusios į reabilitaciją, o ne flirtuoti?!

Nors tokia pradžia nieko gero nežadėjo, labai uoliai ruošdavausi pamokoms ir paprastai po jų pasilikdavau, kad padėčiau toms, kurioms reikėjo pagalbos. Nepraleisdavau nė vieno susirinkimo, kuriame buvo aptariamos mokyklos veiklos gairės. Tačiau netrukus įsitikinau, kad tuščiai viliuosi išmokyti tas merginas suprasti klasikos dalykus. Jos galėjo parašyti savo vardą ir perskaityti keletą hieroglifų, bet išmokyti jas parašyti net paprastą laišką atrodė neįmanoma. Šios naujosios kartos gėlių merginos tiesiog nenorėjo lavintis.

Tačiau, užuot nuleidusi rankas, nusprendžiau mokyti jas kai ko ypatingo – skambinti kinu . Perlė perdavė man savo muzikinius gebėjimus, aš norėjau, kad šis svarbus ryšys nenutrūktų. Išsirinkau merginą vardu Baobao, nes ji gražiausiai rengdavosi ir atrodė turinti menininkės gyslelę. Per pirmas pamokas ji rodė didžiulį susidomėjimą, bet paskui jis ėmė nykti kaip sniegas, tirpstantis kalno viršūnėje. Netrukus ji nustojo lavintis. Aiškino tapusi tokia populiari, kad jai vos užtenka laiko visiems klientams – apie kiną nėra ko nė kalbėti. Paskui vieną dieną ji pavėlavo į mano pamoką pusę valandos, o kai pagaliau pasirodė, buvo susišiaušusi, susiglamžiusiais drabužiais.

– Baobao, prašau prieš grojant nusimazgoti rankas, – pasakiau neslėpdama susierzinimo.

Ji nenoromis nuėjo į tualetą, o grįžusi sudribo ant kėdės ir ėmė skambinti nesuderinusi kino stygų. Man nespėjus jos išbarti, ji staiga nustojo groti ir visiškai mane pribloškė: išsitraukė cigaretę ir užsirūkė!

– Baobao, parodyk šiek tiek pagarbos šiam šventam instrumentui!

– Atsiprašau, panele Brangioji Orchidėja.