Sudėjau rankos pirštus taip, kad panėšėtų į orchidėją, paskui paėmiau porceliano puodelį ir subtiliai siurbtelėjau arbatos.
– Pone Andersonai, pastaruoju metu mažai galvoju apie tokius laikinus dalykus kaip laimė.
– Siang Siang, tuomet prašyčiau pradėti apie ją galvoti.
Kuo ramiausiai padėjau puodelį ir smalsiai žvilgtelėjau į pašnekovą.
– Kodėl?
– Nuo tada, kai pas jus lankydavausi, dažnai apie jus galvojau.
– Nejaugi? – Mečiau į jį priekaištingą žvilgsnį. – Tai kodėl tada nustojote lankęs mane Persikų žieduose?
– Norėjau aplankyti, – nesmagiai jausdamasis atsakė jis, – bet tuomet apsirgo mano partneris ponas Ho ir nustojo ėjęs pas seseris. Šiaip ar taip, netrukus beveik visą savo verslą perkėliau į Pekiną. Bet, Siang Siang, aš niekuomet nenustojau… galvoti apie jus.
Savo mina parodžiau tuo abejojanti. Jis kalbėjo toliau; buvo matyti, kad sunkiai randa tinkamus žodžius.
– Siang Siang, jūs esate labai talentinga meniškos prigimties moteris.
– Jūs per daug mane giriate, pone Andersonai. Neabejoju, kad toks žmogus kaip jūs nuolatos būnate tarp rafinuotų moterų.
– Galbūt, bet tarp jų nėra nė vienos tokios kaip jūs.
Klausiamai kilstelėjau antakį.
Jis pavartė rankoje šaukštelį, paskui padėjo ir tyliai tarė:
– Siang Siang, atleiskite už tiesmukumą. Man… labai nemalonu, kad jūs gyvenate vieniša.
– Pone Andersonai, – kažkodėl jutau turinti neigti jo pasakytą tiesą, – betgi aš kiekvieną dieną būnu tarp mokinių ir vienuolių. Tad nemanau, kad gyvenu…
– Siang Siang, aš žinau, ką reiškia kas vakarą po darbo grįžti į tuščią kambarį.
Andersono žodžiai kažką pažadino manyje, bet nieko neatsakiau. Jau nujaučiau, kokiu tikslu jis atėjo.
– Siang Siang, – kalbėjo jis toliau, – nemėgstu daugiažodžiauti. Kalbėsiu trumpai ir atvirai. Po šitiekos verslo metų sukaupiau pakankamai pinigų, kad galėčiau jaustis saugus. Ir… – jis nutilo ir visas išraudo, – noriu, kad jūs irgi būtumėte saugi – šalia manęs.
Metams bėgant vyrai sakė įvairiausių dalykų, kuriuos norėtų daryti su manimi, bet nė karto – ko nors panašaus. Man tai buvo visiškas netikėtumas. Nemaniau, kad myliu tą vyrą priešais mane, bet negalėjau sakyti, kad jis man nepatinka. Po teisybei, jutau jam kažkokius šiltus jausmus, nes jis buvo man geras nuo tada, kai buvau trylikos. Šalia jo nesijutau kaip su Čing Dženu ar Dziang Mou, bet jo draugija buvo man maloni.
Matyt, Andersonas dabar turėjo galvoje ketinantis vesti mane – tada tikriausiai turėčiau išvykti į kokią svetimą šalį. Nors svajojau išvykti iš Kinijos ir pamatyti pasaulio, dabar, atsiradus šiai galimybei, staiga ji pasirodė nereali ir trikdanti. Be to, turėjau naują – mokytojos – gyvenimą. Tiesa, šis darbas man buvo ne prie širdies, bet dirbau jį daugiausia tam, kad įtikčiau motinai; ir dar todėl, kad negalėjau imtis ko nors kito.
Matydamas, kad neįstengiu nieko atsakyti, Andersonas kalbėjo toliau kruopščiai parinkdamas žodžius:
– Per Kinijoje praleistus metus supratau, kas yra karma. Siang Siang, mūsų keliai susikirto ne vieną kartą, vadinasi, tai negalėjo būti grynas atsitiktinumas. Viskas nutinka dėl vienokios ar kitokios priežasties.
Atsikandau mažytį gabalėlį miniatiūrinio sumuštinio su kumpiu ir mąsliai ėmiau kramtyti, bet skonio nejutau.
– Pone Andersonai, – galop prašnekau, – esu labai pamaloninta jūsų pasiūlymo, bet aš… neseniai pradėjau naują darbą. Be to, esu reikalinga Naujojo pavyzdžio mokyklai…
– Dar kartą atleiskite už tiesmukumą. Ši mokykla – puikus sumanymas, bet nejaugi jūs tikrai manote, kad ji išsilaikys?
Šis klausimas užklupo mane nepasiruošusią – man niekada nė į galvą neatėjo, kad mokykla galėtų būti uždaryta.
– Pone Andersonai…
– Siang Siang, nuo šiol prašau vadinti mane Ričardu – toks mano vardas.
Ri-čar-das – mintyse pakartojau tris paslaptingus skiemenis, tarsi mėgaudamasi ką tik atskleista paslaptimi.
– …Ričardai, – mečiau į jį apsimestinai priekaištingą žvilgsnį, – jūs galite prišaukti nelaimę šitaip kalbėdamas apie neseniai atidarytą mūsų mokyklą!
– Nenorėjau jūsų užgauti, bet esu verslininkas, o verslininkas privalo į viską žiūrėti praktiškai ir realiai. Gyvenime galime turėti svajonių ir siekių, bet negalime sau leisti turėti iliuzijų – pernelyg brangiai už jas sumokame.
Vis dar tylėjau. Jis nuleido akis į arbatą ir ėmė nervingai maišyti šaukšteliu. Negreitai vėl pakėlė akis į mane.
– Siang Siang, jūs tikriausiai nesekate politinių įvykių, bet santykiai su japonais labai įtempti. Bijau, kad jie gali bet kurią akimirką įsiveržti į Kiniją.
Jo teiginys mane pribloškė. Jau buvau girdėjusi kalbų apie japonus, bet gyvendama atskirtame nuo pasaulio vienuolyne, pasinėrusi į mokytojos darbą, niekada apie tai rimčiau nesusimąsčiau.
– Ar padėtis išties tokia prasta?
– Siang Siang, kinai bejėgiai prieš iškilusią grėsmę. O kai ateis japonai, su gražiomis moterimis labai mandagiai nesielgs.
Man ėmė daužytis širdis. Dar vienas įvykis dabar baudėsi pakreipti mano gyvenimą kita vaga, o tuomet, ko gero, patirsiu kur kas baisesnių dalykų, negu išgyvenau iki šiol.
Jis gurkštelėjo arbatos, padėjo puodelį ir įdėmiai pažvelgė į mane.
– Siang Siang, noriu, kad jūs gyventumėte gerai, – ar galite patenkinti šį mano norą? – Nelaukdamas mano atsakymo jis dėstė toliau: – Žinau, kad esu gerokai už jus vyresnis ir kad galbūt net nemylite manęs. Bet tai juk ne itin svarbu, tiesa? Neabejoju, kad jūs, kinė, gerai žinote, jog dauguma porų ugdo meilę jau susituokę. Esu įsitikinęs, kad jums kur kas geriau tinka vyresnis vyras, nes mes, vyresni vyrai, mokame mylėti moterį ir gerai ja rūpintis. Siang Siang, aš jus myliu ir su manimi jūs labai gerai gyvensite.
Sukikenau norėdama kiek išsklaidyti susikaupusią įtampą.
– Pone Andersonai…
– Prašom vadinti mane Ričardu.
– Ričardai, aš labai pamaloninta! Bet…
Nesiryžau pasakyti jam, kad jo nemyliu, tad reikėjo sugalvoti ką kita. Pagaliau sumojau.
– Manau, kad dėl savo ankstesnio amato… netinku jums į žmonas.
Jo veidas išraudo, balsas įsitempė.
– Siang Siang, tai gryniausia nesąmonė! Aš labai jumis didžiuojuosi. Jūs esate iškili menininkė, o kinu skambinate neprilygstamai. Be to, mudu išvyksime į kitą šalį, kur niekas jūsų nepažinos.
Atrodė, kad Andersonas negali sustoti, kaip katė, besivaikanti savo pačios uodegą, ir pokalbis vis nesibaigė.
Galop jis nusiminęs tarė:
– Siang Siang, žinau, kad negaliu jūsų versti ar net įkalbinėti daryti tai, ko nenorite. Bet prašau: apgalvokite mano siūlymą. Netrukus grįšiu į Jungtines Valstijas ir nežinau, kada vėl būsiu čia – gal niekados ar bent jau labai negreitai. Uždirbau labai daug pinigų, todėl galvoju apie užtarnautą poilsį.
Jis paėmė mano delną ir prisikišo prie lūpų.
Aš jo neatitraukiau.
Tą vakarą, kai grįžau namo, galvoje kaip karuselė be perstojo sukosi Andersonas ir jo siūlymas. Taip, nė kiek neabejojau, kad jis būtų geras vyras; be to, buvau įsitikinusi, kad su savo turimais pinigais jis aprūpins mane ir aš neturėsiu jokių rūpesčių iki gyvenimo galo.
Bet aš jo nemylėjau.
Ši mintis mane prajuokino. Ar aš – turint galvoje mano ankstesnę profesiją – galiu sau leisti galvoti apie meilę? Per paleistuvystės metus aptarnavau daugybę net vyresnių už jį vyrų. Tai koks skirtumas, jeigu aptarnausiu dar vieną? Vis dėlto skirtumas būtų: būčiau oficiali, teisėta, pirmoji – ir vienintelė – žmona.
Читать дальше