Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Nusišypsau.

– Kai įsikūriau San Fransiske, motina man rašydavo, tik dabar jos laiškus gaudavau. Ne taip kaip anie, rašyti prie dešimtmetį, šie buvo trumpi, vos poros eilučių. Ji pasakodavo man apie darbą vienuolyne ar klausdavo apie naująjį mano gyvenimą. Per japonų okupaciją ji liko gyva; mirė po kelerių metų, 1948-aisiais, prieš pat Mao Dzedongo pergalę. Netrukus po to komunistai uždarė moterų vienuolynus. – Kiek patylėjau, paskui pridūriau: – Tikiuosi, ją pagaliau aplankė nušvitimas, kurio ji taip sunkiai siekė.

– O judu su seneliu? – klausia Nefritė. – Ar ilgai ir laimingai gyvenote susituokę?

Susimąstau.

– Jeigu nori, kad prisiminimuose sakyčiau tiesą, ilgai ir nuobodžiai.

– Ilgai ir nuobodžiai, – Nefritė kartoja balsu užsirašydama šią vertingą informaciją savo bloknote.

Vogčiomis žvilgteliu į Leo. Neabejoju, kad jis trokšta apsikabinti sužadėtinę ir pabučiuoti į rožines, gosliai papūstas lūpas.

Nefritė pakelia į mane savo – galima sakyti, mano – dideles, tamsias akis.

– Senelyte, kodėl nusprendei ištekėti už barbaro?

Šįsyk apibaru ją už tai, kad nerodo deramos pagarbos mano velioniui vyrui, savo proseneliui.

– Senelyte, bet juk kaip tik taip tu vadini amerikiečius!

Paimu savo puodelį ir siurbteliu arbatos, grožėdamasi įstabiomis jos lūpų linijomis, primenančiomis riestą tamsiai raudoną šventyklos stogą.

– Na, gerai, – padedu puodelį. – Už barbaro ištekėjau todėl, kad jūsų prosenelis buvo be galo garbingas žmogus. Jis visuomet elgėsi su manim kaip su sau lygia. Per mūsų santuokos metus jis garbino mane kaip karalienę, todėl lenkiausi prieš jį lyg prieš karalių.

– Bet ar tu… jį mylėjai?

– Iš pradžių ne, bet paskui – taip. Mudu ėmėme puikiai vienas kitą suprasti.

Nuryju didelį gurkšnį savo ilgaamžiškumo gėrimo.

– Jūsų prosenelis sulaukė devyniasdešimt penkerių – mirė daugiau negu keturiasdešimt metų po to, kai susituokėme. Jis turėjo daug pinigų, todėl padėjo man atidaryti Dailiosios orchidėjos meno galeriją. Joje aš mokiau menų – tapybos, kaligrafijos ir skambinti kinu .

Leo pasilenkia arčiau manęs ir klausia:

– Kas joje mokėsi?

– Daugiausia turtingos tai tai . Taip pat viena kita moteris, kuri, įtariu, kažkaip išgirdo apie paslaptingai garbingą mano praeitį.

Nefritės ir Leo rašikliai myga ir krebždina bloknotus, tarsi juos kamuotų nepakenčiamas niežulys ir jiems žūtbūt reikėtų jo atsikratyti. Kai baigia, jųdviejų akys nukrypsta į mano aktą, tapytą aliejumi prieš septyniasdešimt penkerius metus, baigiantis mano – paskutinės iškilios Kinijos miesto Šanchajaus poetės, muzikės ir kurtizanės – karjerai.

Nefritė rodo į mane, įamžintą drobėje.

– Senelyte, tau patinka šis paveikslas?

– Man patinka ir jis, ir tai, ką jis primena.

Leo akys glamonėja mane dvidešimt trejų, paskui jis atsisuka į mane devyniasdešimt aštuonerių ir linksmai nusišypso.

– Popo , jūs buvote nepaprastai graži!

Man visada malonu pasišaipyti iš šio naivaus amerikoniuko, todėl klausiu:

– Buvau ? Nori pasakyti, kad dabar esu tik šlykšti sena žiežula?

Jis atrodo toks apstulbintas, kad aš pratrūkstu juoku.

Nefritė smarkiai ploja jam per petį.

– Leo, galvok, ką sakai senelytei!

Rankos mostu parodau Leo, kad jam atleidžiu.

– Gerai, gerai, mano didysis prince, nepulk į paniką. Nėra ko nė sakyti, dabar gražiausia moteris – Nefritė. – Aš pamerkiu akį. – Argi ji galėtų nebūti gražiausia? Jinai juk paveldėjo mano grožį.

Jaunuolių veidai virsta dviem žydinčiais lotosais.

– Senelyte, – klausia tada Nefritė, – kaip jautiesi, kad buvai…

Mano išlepinta Amerikos princesė nesugeba paslėpti, kad gėdijasi. Aš jau atspėjau jos klausimą.

– Širdele, nori žinoti, ar man gėda, kad buvau ming dzi , o gal tuo didžiuojuosi, tiesa?

Dvi galvos ima energingai linksėti – nelyginant du plūdurai laimės jūroje. Jaunuoliai mėgaujasi mano kančių istorija!

Pratisai atsidūstu.

– Tai bent klausimėlis! Na, gerai. Man pasisekė. Nors buvau atiduota į viešnamį, jis buvo aukščiausio lygio. Ten susipažinau su Perle – be jos niekados nebūčiau išmokusi skambinti pipa , juo labiau kinu . Kalbant apie dvokiančius vyrus… Kartais išties būdavo sunku su jais bendrauti, bet dabar tai nesvarbu, nes jie visi iškeliavo prie Geltonųjų šaltinių. Užtat aš vis dar turiu savo keturių šimtų – dabar jau penkių šimtų – metų kiną su jo trijų tūkstantmečių melodijomis.

Aš nuščiūvu. Mano akys įsminga į kabantį ant sienos grakštų instrumentą. Savo skaistumą. Buvusią, esamą ir būsimą.

Nutylu ir nužvelgiu abiejų jaunuolių veidus.

– Ar žinote, kuo labiausiai iš viso savo gyvenimo didžiuojuosi?

Nefritė pasilenkia į priekį atkišdama krūtinę.

– Savo meniniais gebėjimais?

Papurtau galvą.

– Tuo, kaip skambini kinu ?

Vėl papurtau galvą, paskui nė žodžio nesakydama sugaunu jos žvilgsnį.

– Tai kuo tada? Senelyte, kodėl tu visą laiką mus erzini?!

– Deja, – sukikenu, – erzinti buvo svarbiausias dalykas, kurio išmokau būdama ming dzi . Gal perkopusi aštuntą dešimtį šį meną kiek primiršau, bet visiškai pamiršti neįstengiu.

– Senelyte! – vėl pykteli Nefritė.

Leo meiliai uždeda delną jai ant šlaunies.

– Prašom mums papasakoti, popo .

– Na, gerai, gerai, – vėl patyliu, paskui kalbu kruopščiai parinkdama žodžius: – Labiausiai didžiuojuosi ne tuo, ką padariau, o tuo, ko nepadariau…

Nefritė išpučia akis.

– Senelyte, o ko tu nepadarei?

– Aš ne… – šį kartą nutylu ne tam, kad juodu paerzinčiau, bet todėl, kad pritrūkau kvapo, – …nepaleidau kulkos didžiajam ponui Fungui į širdį.

Ji skaito savo užrašus ir susiraukia.

– Ak, taip, nes dėl tavo motinos kalbų apie budistų atjautą kulka pataikė Fungui ne į širdį, o į ausį.

– Šiaip ar taip, – pasakoju nekreipdama dėmesio į jos žodžius, – netrukus po to incidento Fungas mirė nuo širdies smūgio. Ir aš įsitikinusi: taip nutiko todėl, kad į jį šoviau.

– Bet tu juk nepataikei!

– Jį užmušė bloga jo paties karma.

– Oho! – šūkteli Nefritė. – Geriau nesugalvosi!

– Nudžiugote, kai sužinojote, kad jis negyvas? – klausia Leo.

Kurį laiką galvoju prieš atsakydama.

– Neapsidžiaugiau – nuliūdau.

Abu jaunuoliai susiraukia.

– Tikrai?

– Man buvo liūdna ne dėl jo, o dėl žmogaus prigimties. Dėl keistų lemties vingių.

Kol aš vėl ilgai tyliu, du mano jaunuoliai, papildantys vienas kitą kaip in ir jang , skuba iškloti mano jausmus ir prisiminimus popieriuje.

Jiedviem baigus, Nefritė užduoda man netikėtą klausimą.

– Senelyte, o kaip ten nutiko, kad, Persikų žieduose suvalgiusi tiek nevaisingumo sriubos, tu vis dėlto sugebėjai pagimdyti mano senelę?

– Matai, kalne aš nuolatos valgiau Čing Dženo ilgaamžiškumo sriubą! – nusijuokiu. – Na, gerai: tikroji priežastis buvo ta, kad tavo prosenelis buvo labai turtingas ir išgalėjo siųsti mane gydytis į brangiausias ligonines ir pas geriausius gydytojus. O gal ta, kad aš dar lankiausi pas garsiausią San Fransisko kinų kvartalo žolininką. Jis gydė mane brangiomis žolelėmis, tokiomis kaip dygminai mano kraujo apytakai pagerinti, šventagaršvėmis, paukščių lizdais ir ypatingu laukiniu ženšeniu iš Tian Šanio.