Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Tą naktį beveik nesudėjau akių, o vos tik pro langą pasirodė pilka apyaušrio šviesa, šokau iš lovos, čiupau krepšį su daiktais ir apmokėjau sąskaitą. Įlipau į laukiančią rikšą, pasakiau vežikui adresą, atsilošiau ant sėdynės ir apsisukau veidą skraiste. Buvau tokia sunerimusi, kad atrodė, jog kelionė niekada nesibaigs.

Motinos šventykloje bent jau bus saugu, nes nemaniau, kad Fungas ar jo žmonės ieškodami manęs kada nors išdrįs įžengti pro jos vartus. Tačiau net ši mintis visiškai neišsklaidė mano nerimo. Iki šiol buvau priversta taikstytis su prostitutės dalia, o dabar būsiu verčiama gyventi kaip vienuolė. Pirmoji permaina buvo labai skausminga. Kokia bus ši?

Galop vežikas suniurnėjo:

– Lotoso šventykla. Išlipkit ir sumokėkit.

Tempdama krepšį įėjau pro pagrindinius vartus, susistabdžiau pirmą sutiktą vienuolę ir pasiteiravau Nuostabiosios Malonės.

Apskritaveidė vienuolė nusišypsojo.

– Abatė jau senokai grįžo.

– Ar galite parodyti, kur jos kabinetas?

Vienuolė ranka parodė į vieną iš mažesnių šventyklų po dviem senomis pušimis.

– Abatės kambarys trečiame aukšte, dešinėje pusėje.

Suglaudžiau delnus ir žemai nusilenkiau.

– Ačiū, – nusišypsojau ir nuskubėjau link to žalumos lopinėlio.

Durys buvo praviros, tad žvilgtelėjau į vidų. Motina išblyškusiu veidu, kaip lemputė šviečiančiu viršugalviu sklaidė šūsnis popierių, išdėliotų ant didelio medinio stalo.

Jau buvau bebeldžianti, bet šalimais išgirdau tylų balselį.

– Garbingoji abate Nuostabioji Malone, jūsų teiraujasi ši panelė.

Apsisukau ir pamačiau tą pačią vienuolę, su kuria ką tik kalbėjausi kieme.

Jaunoji vienuolė stumtelėjusi atidarė duris ir ranka davė man ženklą užeiti. Tada priėjo prie savo garbingosios abatės, mano motinos, ir atsistojo pasiryžusi ją ginti.

Padėjau krepšį ant grindų. Motina pakėlė akis ir mūsų žvilgsniai susitiko. Man persmelkė širdį. Praėjo vos mėnuo nuo mūsų išsiskyrimo, bet motina atrodė gerokai susenusi: veidas labiau išblyškęs, o tos kadaise švytėjusios akys dabar panėšėjo į du išdžiūvusius šulinius. Ar du apdulkėjusius langus, pro kuriuos galėjai įžvelgti vien nesibaigiančios kančios vaizdus.

Ji pamojo kaulėta ranka.

– Prašom sėstis, panele Hu.

Panele Hu?! Nejaugi ji nepažino savo dukters?!

– Ma…

– Panele Hu, norėčiau, kad kreiptumėtės į mane Nuostabiąja Malone. Panelė Ma buvo mano pasaulietinis vardas, jo jau seniai atsisakiau.

Nuostabioji Malonė! Tikrai galėjo parodyti bent lašelį malonės savo dukrai! Panelė Ma – koks gudrus melas! Tačiau dėl tokio abejingo elgesio pajutau vos ne palengvėjimą: dabar bent jau žinojau, kaip privalau elgtis jos akivaizdoje. Kadangi ji vėl ėmėsi vienuolyno reikalus tvarkančios abatės vaidmens ir norėjo, kad mūsų susitikimas būtų dalykiškas, pati pradėsiu nuo reikalo.

– Abate Nuostabioji Malone, neseniai persikėliau iš Šanchajaus į Pekiną nuolat čia gyventi. Norėčiau sužinoti, ar galėčiau apsistoti jūsų vienuolyne trumpą laiką…

Motina atrodė nustebusi, net maloniai. Širdyje jau buvau benudžiunganti matydama laimingą jos veidą, bet tą akimirką jos išraiška vėl pasikeitė. Dabar ji atrodė rimta ir abejinga. Pasisukusi į jaunąją vienuolę ji paprašė atnešti mums arbatos ir užkandžių.

Vienuolei išėjus, ji atsigręžė į mane.

– Siang Siang, – tarė ji; nors veidas atrodė bejausmis, mirksinčios akys išdavė ją apėmusias emocijas, – vadinasi, pagaliau nusprendei prisidėti prie manęs ir tapti vienuole?

Iš balso supratau ją trokštant išgirsti teigiamą atsakymą, tad turėjau pameluoti.

– Mama, tikrai apie tai pagalvosiu, bet kol kas man reikia laiko pamąstyti ir pertvarkyti savo gyvenimą.

– Puiku. Nėra ko nė sakyti, gali gyventi čia kiek tik norėsi. Bet pasakyk man, ar tu vis dar…

– Mama, nesijaudink: aš daugiau niekados neįkelsiu kojos į jokį turkio paviljoną.

Motina mane nustebino: ištiesė randuotą ranką ir patapšnojo man per delną.

Žinojau, kad mano veidą ji mato lyg pro miglą – kaip ir aš jos. Dar žinojau, kad po tiekos metų mudvi meistriškai išmokome tramdyti ašaras: juk gerbiamiausia prostitutė negalėjo sau leisti išterlioti makiažo ir atskleisti tikrųjų jausmų; gerbiamiausia vienuolė negalėjo sau leisti rodyti aplinkiniams žemiškų jausmų.

Tą akimirką grįžo jaunoji vienuolė, nešina padėklu su arbatiniu, dviem dangteliais užvožtais puodukais ir lėkštutėmis su užkrimstukais.

– Panele Hu, – oriu balsu tarė motina, – kuo maloniausiai kviečiame jus gyventi Tyrojo lotoso vienuolyne, giedoti sutrų ir ieškoti savyje Budos.

Man buvo nelengva įprasti prie vienuolyno režimo: keltis ketvirtą ryto ir beveik visą dieną giedoti ir medituoti. Jokia tarnaitė neatnešdavo pusryčiams ryžių košės su jautiena, o pietums ir vakarienei negaudavau gardžių A Ping valgių. Tiesą sakant, pusryčius gaudavome tik po kelių valandų giedojimo ir meditavimo – tada visos pėdindavome į virtuvę. Maistas buvo vegetariškas – neblogas, bet labai vienodas.

Seserys gana maloniai su manim elgėsi, bet neįsigijau nė vienos tikros draugės. Mat turėjau nedaug ką bendra su vienuolėmis, kurių dauguma visai nepažinojo jokio kito gyvenimo. Kita vertus, man nebūtų derėję pasakoti joms apie savo pačios gyvenimą. Šventykloje būdavo ir vienas kitas pasaulietis; jie leisdavo laiką aukodami Budai, kad sukauptų nuopelnų savo vaikams ir protėviams. Paprastai visos jų kalbos sukdavosi apie vienuolyno įvykius, nors kartais galėdavai pajusti ir išorinį pasaulį. Antai viena senyva moteris vis kalbėdavo apie japonus ir ką jie darys, jeigu įsiverš į Pekiną.

Apie Fungo parankinius nė karto negirdėjau, jų nemačiau ir nesitikėjau pamatyti. Kiekvienas žmogus – net plėšikas ar žudikas – atsidūręs šventykloje tapdavo neliečiamas. Jei sutrikdytum žmogų, ieškantį Budos prieglobsčio, sutrikdytum visą dangiškąją tvarką, ir šitaip atsiradusi bloga karma atsilieptų daugybei ateinančių kartų. Šitaip aš gavau paprastą būdą, kaip atsikratyti Oujango. Parašiau jam laišką, esą aš šiuo metu praktikuoju meditaciją Tyrojo lotoso šventykloje. Parašiau didžiajam savo seksualinės darmos sergėtojui, kad, priblokšta tėvo mirties ir nusivylusi gyvenimu raudonosiose dulkėse, rimtai svarstau tapti vienuole. Laiško pabaigoje karštai padėkojau už tai, kad dosniai mane globojo ir kad atsivedė į Tyrojo lotoso šventyklą. Galiausiai paprašiau nesiųsti jokio atsakomojo laiško į vienuolyną.

Nuo tada nuo jo negavau jokios žinutės.

Nors dabar jaučiausi saugi, monotoniška rutina ir begalinis giedojimas neleido man nurimti. Kai matydavau motiną, ji vengė menkiausių prisiminimų apie laimingą mūsų šeimą ir dažniausiai kalbėdavo apie darmą ir kaip ji išvaduos mane iš vargo ir kančių. Dabar motina vadino mane panele Hu. Po tos drauge praleistos savaitės kalne ir pirmojo susitikimo jos kabinete šventykloje ji nė karto nepavadino manęs Siang Siang.

Kai vienuolės kuo nors užsiimdavo ir aš žinodavau, kad manęs niekas nepasiges, nusprūsdavau į savo kambarį, išsitraukdavau vargšą aplamdytą kiną ir skambindavau „Prisimenant seną draugę“ ar kokią kitą mėgstamą melodiją. Kartais įsivaizduodavau, kas būtų, jei Perlė tebebūtų gyva ir mes abi būtume vienuolės.

Vieną dieną, trečią šios monotonijos mėnesį, kai sėdėdama savo kambaryje be didelio entuziazmo derinau kiną , įėjo novicija ir pasakė, kad abatė norinti matyti mane savo kabinete. Padėjau instrumentą, šaltu kiemu nuėjau į pagrindinį pastatą ir laiptais užlipau į kabinetą. Kai atsisėdau priešais motiną ir vienuolė mums atnešė arbatos, motina įdėmiai pažvelgė į mane.