Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Ji koketiškai nusišypsojo ir toliau pešė dūmą; pelenai sklendė ant mano skaistumos šilko stygomis.

Tada nusprendžiau nebemokyti merginų skambinti kinu .

Pradėdama dėstyti mokykloje įsivaizdavau galėsianti padaryti merginoms tai, ką Perlė padarė man. Norėjau paversti tas prasčiokes elegantiškomis, meniškomis moterimis. Bet dabar teko su skausmu pripažinti, kad tai buvo beviltiška, – jos nenorėjo būti mokomos menų. Kai Raudonoji Nefritė laimėjo varžytuves, Perlė pranašavo, kad mes būsime paskutinė ming dzi karta. Dabar mane apėmė liūdesys suvokus, kad ji sakė tiesą. Elegantiškų kurtizanių era grimzdo į praeitį.

Šios naujos gėlių merginos buvo kitokios. Jos temokėjo atsigulti ir išskėsti kojas!

37

Netikėtas svečias

Smarkėjantys vasaros karščiai priminė man, kad gyvenu vienuolyne ir dėstau Naujojo pavyzdžio mokykloje jau beveik dveji metai. Kurį laiką mėginau apgauti save, kad dirbdama mokytoja galiu įgyvendinti tėvelio svajonę tapti iškiliausia šalies mokslininke. Tačiau man trūko kantrybės negabioms mokinėms, o tikėtis, kad mane nusamdys kokia garsi mergaičių mokykla, negalėjau. Net jeigu taip būtų atsitikę, mokytojauti man buvo visai ne prie širdies.

Vieną dieną, kai tvarkiausi stalą savo kabinete, įėjo mokyklos tarnautoja ir pasakė, kad kažkoks žmogus teiraujasi manęs – jis laukia vestibiulyje. Retai sulaukdavau lankytojų; staiga man dingtelėjo, ar tik ne Oujangas, o dar blogiau – Fungas – vis dėlto nusprendė mane susirasti. Bet kai paklausiau tarnautojos, kaip jis atrodo, ji atsakė, kad jis – laofan . Pamaniau, kad lankytojas – užsienio žurnalistas, norintis parašyti apie mūsų mokyklą anglų kalba leidžiamame laikraštyje „North China Herald“. O gal koks vakarietis, kuriam rūpi kinų kurtizanės, bet kuris bijo apsilankyti turkio paviljone.

Artindamasi prie vestibiulio pamačiau pusamžį vyrą šviesiais plaukais. Jis vaikštinėjo pirmyn atgal ir odiniai jo batai nekantriai kaukšėjo į grindis. Mane pamačius, jo veidą nušvietė šilta šypsena ir žydros jo akys, rodės, suspindo. Apstulbau, nes pamačiau žmogų, kurio nebesitikėjau kada nors vėl išvysti, – poną Andersoną.

Praėjo daug laiko, bene devyneri metai, nuo tada, kai jis paslaptingai nustojo lankytis Persikų žieduose. Jis taip gražiai su manim elgdavosi, bet paskui daugiau nepasirodė, ir tiek. Na, bet su Čing Dženu aš pasielgiau nė kiek ne geriau. Tik ponas Andersonas nė karto su manimi nepasimylėjo – niekados nesupratau kodėl. Labai nudžiugau, nes nors jis ganėtinai paseno, atrodė gerai. Buvo kiek papilnėjęs, bet veidas sveikai spindėjo. Anais laikais atrodydavo išvargęs, dabar – pasitikintis savimi. Užtat akys – labai aiškiai jas prisiminiau – liko tokios pat šiltos.

Ilgą tylą nutraukiau aš:

– Pone Andersonai, koks malonus netikėtumas!

Jis priėjo ir paspaudė man ranką.

– Panele Brangioji Orchidėja, – susijaudinęs tarė, – kaip malonu vėl jus matyti!

Kai jis pagaliau paleido mano ranką, dar ilgai tylėdami vienas kitą įdėmiai nužiūrinėjome. Pastebėjau, kaip pasikeitė jis; ponas Andersonas tikriausiai pastebėjo, kaip pasikeičiau aš, – mano paprastą indigo spalvos medvilninę suknelę; lygius plaukus, surištus į standų kuodą; kosmetikos neliestą veidą ir kuklią mokytojos laikyseną. Staiga ėmiau baimintis, kad dabar, virtusi vienuolyne gyvenančia mokytoja, pasirodysiu jam nepatraukli. Palyginau savo pomada nesuteptus plaukus.

– Pone Andersonai, – prašnekau žiūrėdama jam į akis, – kaip sužinojote, kad aš čia?

Jis santūriai šyptelėjo.

– Panele Brangioji Orchidėja, jūs vėl… tapote įžymybe. Pamačiau jūsų vardą laikraštyje – taip jus ir radau.

– Bet iš ko supratote, kad tai aš? Jūs juk pažinojote mane tik kaip Siang Siang, o ne kaip Brangiąją Orchidėją?

– Todėl, kad nedaug seserų, skambinančių kinu , galėjo atvykti iš Šanchajaus, – vertinamai žvilgčiodamas į mane paaiškino jis. – Aišku, šiek tiek abejonių buvo, todėl norėjau visiškai tuo įsitikinti.

Nusprendžiau mesti į jį iš proto varantį žvilgsnį – vien dėl senų laikų.

– Pone Andersonai, tai kokie vėjai jus čia atpūtė?

– Pekine pasirašiau verslo sandorį, – jis nutilo ir tiriamai pažvelgė į mane. – Siang Siang, kaip… jūs laikotės?

– Gerai, – atsakiau. Taip susijaudinau išgirdusi savo tikrąjį vardą, kad vos susilaikiau neapsiašarojusi.

Jis švelniai į mane pažiūrėjo.

– Hmm… Sakyčiau, įdomu.

Svečias įsmeigė žvilgsnį į mane, bet tylėjo, todėl pati paklausiau:

– Pone Andersonai, tiek daug laiko praėjo nuo tada, kai mačiau jus paskutinį kartą. Ar gyvenimas buvo jums palankus?

– Tiesą sakant, taip, – nusišypsojo jis. – Mano verslas klostėsi sėkmingiau, negu tikėjausi.

– Vadinasi, dabar turite būti labai laimingas žmogus.

– Tam tikra prasme toks ir esu. Bet, žinoma, aš neturiu visko, ko noriu.

Pajutau, kad klausinėti toliau nederėtų, todėl nusišypsojau, ir tiek. Paskui šnekučiavomės apie tuos prabėgusius metus – apie šį bei tą. Nors ponas Andersonas atrodė labiau savimi pasitikintis, su manim vis dar laikėsi šaltokai. Džiaugiausi, kad mane aplankė, bet niekaip negalėjau suprasti, kodėl tai padarė.

Netrukus apsilankymas baigėsi.

– Siang Siang, buvo be galo malonu jus vėl pamatyti.

Jis ilgai į mane žiūrėjo, paskui mandagiai pabučiavo į ranką ir atsisveikino.

Tą naktį miegojau neramiai. Mintyse vis mačiau poną Andersoną. Jis buvo gerokai už mane vyresnis ir, nors gražiu negalėjau pavadinti, tikrai nebuvo bjaurus. Per prabėgusius metus retai jį prisiminiau, bet dabar pajutau besivilianti, kad jis panorės vėl mane pamatyti. Tačiau ponas Andersonas atsisveikino taip pat santūriai kaip kadaise, o tai, kad išėjo taip netikėtai, sukėlė man nerimą. Ar jis aplankys mane dar kartą? Gal vėl, kaip prieš devynerius metus, dings taip pat paslaptingai kaip pasirodė?

Nežinia kankino mane neilgai. Kitą rytą Andersono atsiųsta tarnaitė atnešė žinutę: jis aplankys mane po pamokų.

Mano draugas amerikietis atvažiavo pusę šešių vakaro ir, mano nuostabai, pakvietė į brangų restoraną komerciniame Pekino rajone. Jau seniai neturėjau progos nueiti į tokią prašmatnią įstaigą. Mane užplūdo šlovės dienų Persikų žieduose ir su Oujangu prisiminimai. Tik gailėjausi, kad Andersonas neįspėjo manęs iš anksto – būčiau pasigražinusi veidą ir apsivilkusi šilkinę suknelę.

Kai įžengiau į įspūdingą vakarietiško stiliaus pastatą ir ėjau koridoriais su marmuro kolonomis ir freskomis ištapytomis sienomis, visi suko į mane galvas ir smeigė žvilgsnius. Buvau patenkinta, kad, nors nebebuvau ming dzi , nuo manęs lyg brangūs kvepalai vis dar sklido respektabilumas. Nepaisant metų, išgyventų tarp vienuolių, ir pasiryžimo niekados nebebūti gėlių mergina, beveik visiškai užmirštas vyrų dėmesys vis dar mane džiugino.

Smokingu vilkintis padavėjas pasodino mus prie staliuko šalia aukšto augalo puošniame vazone. Jis padėjo arbatinį, puodelius ir lėkštę šaltų užkandžių.

Pasibaigus pasiplepėjimo apie šį bei tą ritualui, Andersonas rimtai į mane pažiūrėjo.

– Siang Siang, ar galėčiau užduoti jums asmenišką klausimą?

– Prašom, pone Andersonai, – nusišypsojau.

– Ar jaučiatės laiminga naujajame – mokytojos – gyvenime?

Šiuo klausimu jis užklupo mane nepasiruošusią. Nuo tada, kai pabėgau į Pekiną, mažai galvojau apie tai, ar esu laiminga, ar nelaiminga. Net apie ateitį mažai tegalvojau. Gyvenau, tiksliau, dirbau, ir tiek.