Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Paskui prisiminiau, kaip prieš daugelį metų Perlė mokė:

Jeigu tas Andersonas kada nors grįš ir pasisiūlys apmokėti tavo skolą ar net pasipirš, tuoj pat sutik, net jeigu visai jo nemyli. Tokia proga pasitaiko tik kartą gyvenime.

Vieniša varčiausi savo lovoje, kankinamai negalėdama apsispręsti – ar surizikuoti ir pasakyti „taip“. Bet tokiu atveju prarasiu galimybę kada nors patirti tikrą meilę. Nebebus jokio vyro, tokio, kaip Čing Dženas, kuris darytų stebuklus su mano širdimi, kūnu ir siela.

Paskui įsivaizdavau palinkusį virš manęs kupiną atjautos Andersono veidą ir jo lūpas, šnabždančias:

– Siang Siang, suteikite galimybę ir sau, ir man. Aš jus myliu.

Paskui įsivaizdavau, kaip į vienuolyną įsiveržia japonų kareiviai…

Andersonas lankėsi toliau. Kuo aiškiau mačiau, ką prabėgęs laikas padarė geraširdiškam jo veidui, – ir ką jis neišvengiamai padarys manajam, – tuo labiau buvau linkusi sutikti su jo siūlymu. Po trijų dienų nuėjau į motinos kabinetą pranešti jai naujienos. Prieš pradėdama kalbėti šia tema paklausiau jos, ką ji darys, jeigu į šventyklą įsiverš japonai.

Mano nuostabai, ji atsakė:

– Niekur iš čia neisiu.

– Bet, mama…

– Esu vienuolė. Visur nirvana ir samsara35 yra vienodos.

Tą akimirką nuoširdžiai maniau, kad motina išprotėjo. Kas, jeigu japonų kareiviai sugriaus šventyklą, sudaužys visas budistų statulas, o paskui ją išprievartaus ir nužudys? Gal ji taip atsiribojo nuo žemiškų dalykų, kad net tai jai nė motais? Bet argi budizmas, mokantis mus pakilti virš žemiškų dalykų, nemoko mūsų ir saugoti savo kūną?

– Mama, vadinasi, tu nori, kad aš irgi likčiau?

Ji atrodė nustebusi.

– Ne, mano dukra. Tu juk ne vienuolė.

Jau seniai ji nebuvo vadinusi manęs dukra. Man akys pasruvo ašaromis.

– Mama…

– Ką?

– Man rodos, aš… išteku.

Net nustebau: išblyškęs motinos veidas nušvito. Ne iš karto ji paklausė iš jaudulio kiek garsiau negu paprastai:

– Ar galiu sužinoti, kas jaunikis?

– Ričardas Andersonas, pirklys amerikietis.

Ji išpūtė akis.

– Ar tai reiškia, kad vyksti į Ameriką?

Mačiau, kad jai tai labai rūpi.

– Taip.

Jos atsakymas mane nustebino.

– Tai gerai. Čia, mūsų tėvynėje, per daug vargo ir kančių. Mano dukra, tekėk už to Ričardo Andersono ir kuo greičiau palik Kiniją!

– Mama, nejaugi nenori, kad tapčiau vienuole?

Ji įdėmiai į mane žvilgtelėjo.

– Padėtis dabar nebe ta. Ji pasikeitė – ji nuolatos keičiasi.

– Bet, mama, noriu, kad vyktum su mumis. Noriu…

Nespėjus man baigti sakinio, ji pašėlusiai mosuodama kaulėta ranka paliepė man išeiti.

Praėjus mėnesiui, Naujojo pavyzdžio mokykla po viso to ažiotažo ir reklamos buvo uždaryta. Nuo atidarymo ji veikė mažiau negu dvejus metus. Paskui, dar po mėnesio, rugsėjo 18-ąją, nedidelė bomba sprogo ant Japonijai priklausančio Pietų Mandžiūrijos geležinkelio bėgių. Japonijos armija pasinaudojo ta dingstimi okupuoti šią Kinijos provinciją, nors mes, kinai, nė kiek neabejojome, kad bombą padėjo japonų kareiviai.

Vos tik Mandžiūrija perėjo į japonų rankas, visą sostinę akimirksniu apėmė panika. Kai kurie laikraščiai pranašavo, esą japonai greitai būsią išstumti, kiti įspėjo, kad vokou – japonų banditų – neįmanoma sustabdyti ir kad jie netrukus užims visus didžiuosius Kinijos miestus – Nankiną, Čongčingą, Pekiną ir Šanchajų. Nerimas plito kaip liepsna. Vadinamosios juodosios draugijos – garsiosios žalioji ir raudonoji nusikaltėlių gaujos – pasinaudojo padėtimi ir paėmė į savo rankas prostituciją Šanchajaus tarptautinėje gyvenvietėje. Nusikaltėliai patys žagino vargšes merginas ir atimdavo beveik visą jų uždarbį už „apsaugą“.

Kinija ritosi į chaosą.

Pamaniau, kad prieš apsispręsdama, ar tekėti už Andersono ir palikti Kiniją, pirma turiu paskutinį kartą apsilankyti Šanchajuje. Norėjau atsisveikinti su tetule A Ping, taip pat paskutinį kartą pagerbti savo kraujo seseris Perlę ir Rubinę.

Ketinau pabūti mieste vos dieną, tad vos tik atvažiavau į Šiaurės stotį, paprašiau rikšos vežti tiesiai į tarptautinę gyvenvietę. Kai privažiavome puošnų rausvą pastatą kitoje plataus bulvaro pusėje – Persikų žiedų paviljoną, – paprašiau rikšos sustoti. Nekantravau susitikti tetulę A Ping, galbūt dar kokias kitas senas pažįstamas, ir paskutinį kartą žvilgtelėti į buvusius savo namus, tiksliau, kalėjimą.

Gatve skubėjo reti praeiviai – įsitempusiais veidais, nudelbę akis. Priešais paviljoną pamačiau keletą brangių automobilių. Pastatas man sukėlė asociacijas su sena prostitute, kurios išliaupsinti talentai ir grožis dabar buvo tokie tolimi kaip besileidžianti saulė. Nors pastatas atrodė apleistas, pro langus liejosi šviesa ir tylūs garsai. Persikų žiedai vis dar veikė! Gal Fang Rong su Vu Čiangu dabar linksmina japonų kareivius? Mane apėmė prieštaringi jausmai. Norėjau, kad šis aukso dulkėmis nubertas pragaras pradingtų amžiams, bet, kita vertus, daugybę metų čia buvo mano pastogė.

Staiga pamačiau duris plačiai atsidarant ir pro jas išeinantį liesą žmogystą juodu švarku didžiulių aukso monetų raštais. Ar tik ne Vu Čiangas – mano „tėtis“? O gal kuris nors iš buvusių mano klientų? Stovėjau kitoje plataus bulvaro pusėje, tad man teko ištiesti kaklą, kad geriau pamatyčiau.

BŪŪŪŪŪŪŪŪM!

Mano vežimėlis pašoko į viršų, paskui trenkėsi į žemę. Dūmai tvoskė į akis ir ėmė dusinti. Kurį laiką maniau apkurtusi, nes girdėjau, kaip pasirodė, vien lūžinėjančius savo pačios kaulus. Prasižiojau, bet tik kelis kartus be garso aiktelėjau.

Klausa sugrįžo, kai ausis sudrebino panikos apimto rikšos balsas:

– Bomba! Įsiveržė japonai!

Jis karštligiškai stvėrė vežimėlio kartis ir taip staigiai už jų trūktelėjo, kad aš net išgriuvau.

Kai vargais negalais atsisėdau, negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau – ar ko nepamačiau.

Mano vežiko nebebuvo!

Persikų žiedų paviljono nebebuvo!

Pro vartus pasipylė pirmieji svečiai; į visas puses išsilakstė ir pulkelis žiurkių, joms iš paskos žeme atriedėjo kažkokie rutuliai. Žmonių galvos?! Ne iš karto supratau, kad tai dviejų paviljoną saugojusių liūtų galvos.

Mane nukrėtė šiurpas prisiminus Perlės žodžius:

Ateis diena, kai Persikų žiedų paviljonas bus nugriautas.

Tada pamačiau sprunkantį kitą rikšą. Ėmiau šaukti, kad sustotų, bet veltui. Tada šokau priešais jį iškėlusi saują banknotų ir man pavyko jį sustabdyti ir įšokti į vežimėlį. Vis gręžiojausi atgal norėdama įsitikinti, kad Persikų žiedų paviljonas tebestovi, bet kai rikša amžiams vežė mane tolyn nuo tarptautinės gyvenvietės, mačiau vien tirštus dūmus.

1931-ųjų gruodį, būdama dvidešimt šešerių, galiausiai užverčiau vieną gyvenimo puslapį ir pradėjau kitą. Ištekėjau už Ričardo Andersono, įlipau į okeaninį lainerį „Prezidentas Klivlandas“ ir iš motinos šaltojo kalno išplaukiau link auksinio Amerikos kalno.

35 „Nenutrūkstamas judėjimas“ budizme atspindi gimimo, paskesnį nykimo ir mirties ratą. Samsara – nuolatinė kančia – laikoma nirvanos priešingybe.

EPILOGAS

– Tai bent, senelyte! Lyg niekur nieko palikai motiną ir ištekėjai už to senio?! – išpūtusi akis klausia Nefrito Brangenybė.

– Nefrite, „tas senis“ buvo tavo prosenelis.

Ji susiraukia.

– Atleisk, senelyte. Tai kas tada nutiko proprosenelei?