Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Aleksas ištiesė ranką ir nosinaite nušluostė man veidą.

– Neliūdėk, Lile, dabar aš sveikas. Tik dar turiu susigrąžinti kelis kilogramus…

Tą akimirką grįžo Lingdzi. Aleksas po stalu susirado mano ranką, o aš iš visų jėgų suspaudžiau jo plaštaką.

Tada kreipiausi į motiną ir sūnų:

– Aleksai ir Lingdzi, papasakokit, kaip vienas kitą radote.

Atsidususi motina prabilo kiniškai:

– Ak, dvidešimt dveji kančios metai…

Baiminausi, kad pradėjusi šnekėti apie savo vaiką, – nesvarbu, mažą ar jau suaugusį, – motina negalės liautis. Tačiau tuo metu grįžo padavėja, tad mes skubiai atsivertėme valgiaraščius ir užsisakėme.

Tarsi atspėjusi mano mintis, Lingdzi pasakė:

– Žinau, kad judu nekantraujate likti dviese, todėl ilgai neužtruksiu. Prieš dvidešimt trejus metus čia, Kolumbijos universitete, studijavau teatro meną. Man tai buvo nemaloni ir žeminanti patirtis, kol pagaliau pripažinau pati sau neturinti aktorės talento, tada mečiau mokslus. Prislėgta ėmiau per daug gerti. O paskui vieną vakarą susipažinau su vaikinu ir… taip į šį pasaulį atėjo Aleksas ir jo sesuo. Jo tėvo daugiau niekada nemačiau. Neturėjau iš ko gyventi, tad man neliko nieko kita, tik atiduoti mažylius įvaikinti. Paskui grįžau į Taivaną ir nė nežinojau, kad mano mergytė…

Staiga Lingdzi nutilo. Išsiėmusi nosinę, nusišluostė akis. Aleksas tylomis apkabino motiną per pečius.

O ji kalbėjo toliau:

– Lile, kai turėsi kūdikį, niekada nė negalvok jo kam nors atiduoti.

– Ar nemėginote ieškoti Alekso?

Lingdzi papurtė galvą.

– Neišmaniau, nuo ko pradėti. Taigi nė neįsivaizduoji, kaip apsidžiaugiau, kai Aleksas pats mane susirado.

Tada kreipiausi į jos sūnų:

– Aleksai, kaip tau pavyko rasti motiną?

– Mano tėvai žinojo, kas ji, nes tai buvo asmeniškas įvaikinimas. Anksčiau jie man nesakė, kas mano tikroji motina, bet kai gulėjau ligoninėje ir jie manė, kad mirsiu, viską papasakojo.

– Iki to laiko, kai jis sutiko mane oro uoste, turėjau tik nuotrauką, – įsiterpė Lingdzi.

– Aleksai, tau sekasi rasti žmones. Iš kur žinojai, kad būsiu San Fransiske?

– Prieš dvi dienas, mudviem su mama einant pro šalį į kinų kvartalą, pamačiau afišą, joje buvo skelbiama, kad šį vakarą vyks tavo knygos skaitymai.

Visą likusį laiką restorane pasakojome vieni kitiems apie savo praeitį. Kai priėjusi padavėja paklausė, ar norime deserto, Lingdzi pasiūlė eiti.

Viešbučio laukiamajame ji tarė:

– Paliksiu judu vienus. Paimsiu taksi ir grįšiu į savo viešbutį. Pasimatysime rytoj.

Man galvojant, ką atsakyti, Aleksas pašnabždėjo man į ausį:

– Lile, būk gera, leisk man likti su tavimi.

Nesusilaikiau ir prunkštelėjau.

– Bet…

– Jokių „bet“…

Atsisukau atsisveikinti, bet Lingdzi jau buvo nuėjusi.

Vos mudviem įžengus į viešbučio kambarį, Aleksas čiupo mane, bet aš jį atstūmiau, kad galėčiau gerai įsižiūrėti į jo veidą. Šiaip ar taip, juk nesimatėme daug mėnesių.

Tačiau Aleksas vėl mane prisitraukė, užsispyręs priglaudė savo lūpas prie manųjų ir apglėbė mane.

– Aleksai, – sumurmėjau mudviem besibučiuojant, – gal leisi bent įsižiūrėti į tave?

– O tu gal leisi bent pajusti tavo skonį?

Spyriotis nebuvo prasmės. Tad leidau jam elgtis kaip alkanam kūdikiui, ieškančiam pritvinkusio motinos krūties spenelio.

Tačiau buvo praėję daug laiko ir likę dviese jautėmės truputį nejaukiai, tad valandėlę pasišnekėjome. Aleksas norėjo sužinoti, kaip man sekėsi Kinijoje, kai jis išvažiavo.

Kai viską papasakojau, jis tarė:

– Kaip ir aš, turėjai dvejus tėvus. Tad mes abu našlaičiai ir sielos bičiuliai.

Pakėlęs mano ranką, jis liežuviu brūkštelėjo per delną.

Kai pamėginau tarti žodį, jis pridėjo pirštą man prie lūpų ir sudraudė:

– Ššš…

O tada ėmė sagstyti mano sijoną.

Netrukus jau raičiojomės, pynėmės ir skyrėmės minkštoje ir plačioje viešbučio lovoje. Paklodė ir antklodė akimirksniu virto karštomis, keliaujančiomis auksinės dykumos kopomis. Tarsi dykumos driežai, mane iš visų pusių puolė ilgi Alekso pirštai. Kai jis į mane įsiskverbė, tarsi kraujo ištroškęs dykumos žvėris nagais įsikibau jam į nugarą ir suleidau dantis į sprandą. Paskui, kai jo lytis užsibuvo mano kūne, o mūsų liežuviai grūmėsi vienas kito burnoje, pajutau, kad virtome didžiuliu seksualinės energijos kamuoliu. Kad ir koks sulysęs, Aleksas, rodos, nebuvo praradęs nė lašelio savo seksualinės či .

Žiūrėdama į jį pasijutau tarsi grįžusi į savo trobelę dykumoje, kurioje šilta ryto saulė išblaškydavo visus mano rūpesčius.

Pasimylėję prisiglaudėme vienas prie kito, džiaugdamiesi ką tik pasibaigusiu meilės karu.

Paglosčiau liesą jo veidą.

– Aleksai, gal galėtum taip garsiai nešaukti? O jei gretimame kambaryje apsistoję žmonės mus išgirs? Rytoj rytą išėję iš kambario galime juos sutikti. Tuomet nukentėtų mano reputacija.

Mylimasis, įgudusiais judesiais glamonėdamas man krūtį, atsakė:

– Kaip manai, Lile, ko žmonės atvyksta į viešbutį? Televizijos žiūrėti?

Rytą vėl pasimylėjome, o tada paskambinome kambarių tarnybai ir užsisakėme pusryčius.

Jis tarė:

– Lile, jaučiuosi taip, tarsi visą gyvenimą būčiau ieškojęs kaip tik tavęs. Kad tave rasčiau, keliavau į Sianą, Šilko keliu traukiau į Takla Makano dykumą ir net vykau į Niujorką.

– Bet dabar, Aleksai, viskas baigėsi, esu čia su tavimi.

Žvelgdamas man tiesiai į akis jis labai rimtai paklausė:

– Lile, ar tekėsi už manęs?

Juokaudama atsakiau:

– Bijau, kad nebeliko pretekstų išsisukinėti.

– Turbūt ne.

– Žinoma, tekėsiu.

Epilogas

Mudu su Aleksu susituokėme nedidelėje bažnyčioje Žemutiniame Manhatane. Santuokos ceremonijoje dalyvavo nedaug žmonių, bet šventė buvo jauki. Be Lingdzi Li, Frenko Luso, Donos Adler ir jų sutuoktinių bei vaikų, pakvietėme vos kelis kitus svečius, – žinoma, mano agentę, leidėją, taip pat porą bičiulių ir buvusių klasės draugų. Frenkas ir ypač Dona, rodos, įveikė man jaučiamą priešiškumą. Po ceremonijos jie priėjo mūsų pasveikinti.

Dona pakštelėjo man į skruostą ir nusišypsojo gausaus makiažo sukaustyta šypsena.

– Lile, rūpinkis Aleksu už mus. Jis dar vaikas.

Linktelėjau.

Spausdamas mane glėbyje, Frenkas pridūrė:

– Koks laimingas žmogus tas mano sūnus!

Vėl linktelėjau, o man akyse sutvisko ašaros.

Praėjus trims dienoms po vestuvių Lingdzi grįžo į Taivaną. Kad ir kiek prašėm, ji griežtai atsisakė likti.

– Gyvenimas čia – ne man. O judu gyvenkite gražiai, nesipeškite, negerkite ir neapgaudinėkite vienas kito, girdite? Ir greitai padovanokite man vaikaičių! Be to, aš jau senstu ir nenoriu būti po svetimą šalį klaidžiojanti šmėkla.

Mudu nusijuokėme.

– Kada nors atvažiuosite su mažyliais į Taivaną manęs aplankyti.

Po vestuvių pagaliau vėl grįžau prie rašymo, – nutariau baigti antrą savo knygą, tiesą sakant, ji buvo pirmoji, apie kelių vienos šeimos kartų gyvenimą. Aleksas grįžo į Kolumbijos universitetą tęsti Rytų Azijos studijų programos. Mūsų pažinties atminimui savo disertacijos tema jis pasirinko kelionių Šilko keliu istoriją.

– Tik abejoju, ar tavo atsiminimams pasiekus tokias populiarumo aukštumas mano darbą kas nors skaitys, – šyptelėjo jis.

Paskui Aleksas manęs rimtai paklausė:

– Ar tikrai turi in akį, Lile?