Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Po maldos per daug išsekusi ir nebesusivokianti, paklausiau Lo, ką toliau daryti.

Jis tarė:

– Dabar turite paskutinį kartą atsisveikinti ir išberti pelenus į jūrą.

Pirmiausia paėmiau motinos urną ir į abu skruostus pabučiavau jos nuotrauką.

– Geros kelionės namo, mama.

Pamaniau, kad tai patys tinkamiausi žodžiai, nes ji buvo tokia bebaimė nuotykių ieškotoja. Tuomet – dykuma, dabar – jūra, paskui – dangus arba rojus vakaruose, – žiūrint, kuris kelias jai pasirodys vertas daugiausia iššūkių.

Kadangi Vangdzino visiškai nepažinojau, pakštelėjau jam į kaktą. Žvelgdamas į mane ilgesio kupinomis akimis, nepažįstamas mano tėvas, rodos, norėjo pasakyti: „Atleisk, dukrele, kad neturėjau progos laikyti tavęs ant rankų, kai buvai maža, ar sulaukęs senatvės ieškoti tavo paramos ir paguodos. Likimas taip susiklostė, kad prasilenkėme. Kinai tokiais atvejais sako cadzian erguo – „probėgšmais susiliesti pečiais minioje“.

Negalime tau padėti, tad privalai pati savimi rūpintis, dukrele. Tekėk, susilauk daug mažylių ir galvok apie tai, kad aš, žvelgdamas iš aukštai, matau meilias savo vaikaičių šypsenas ir girdžiu jų džiaugsmingą juoką. Linkiu, kad būtum labai laiminga, gyventum ilgai ir būtum sveika. O dabar – sėkmės ir sudie.“

Lo palietė man petį ir aš krūptelėjau. Jis padavė man savo nosinę. Tik tada pajutau, kad verkiu.

Lo parodė į mamos urną ir tarė:

– Jau laikas nuleisti Mindę Medison į jūrą amžino poilsio.

Pastebėjau, kad jo akys užverktos, o balsas dreba. Ar Lo vėl verkė, – kaip ir tuomet, kai viešbutyje pranešė man apie motinos mirtį? Ar galėjo teisininkas verkti dėl savo klientės? O gal apraudojo ją kaip moterį?

– Pone Lo, ar gerai jaučiatės?

– Taip, – atsakė jis taip tyliai, kad vos išgirdau. – Tik į akis įtiško sūraus vandens.

Pažiūrėjau į jo veidą, tada nusisukau į jūrą, nuėmiau urnos dangtį ir išpyliau pelenus į vandenį. Jūra atrodė tokia rami, tokia skaidri ir tokia abejinga mūsų žemiškoms kančioms… Mano motinos pelenai sukosi ore tarsi šokančios kosminės dulkės, o paskui puolė į bangų glėbį.

Tada atidariau Vangdzino urną ir padariau tą patį. Keista, bet jo pelenai krito tiesiai į vandenį, nesūkuriuodami ore. Gal jis nekantravo susitikti su savo mylima moterimi, kad šioje kelionėje, iš kurios negrįžtama, ji nesijaustų vieniša?

Man išpylus pelenus iš abiejų urnų, Lo padavė du gėlių vainikus ir aš juos įmečiau į jūrą. Tarsi mąstančios ir jaučiančios, gėlės nekantriai ėmė suptis ant bangų, lyg būtų norėjusios pasivyti mano tėvus ir savo vaivorykštine aura nušviesti jiems kelią.

– Įmeskite dar ir šitą, – labai susijaudinęs pasakė Lo ir padavė man trečią vainiką.

– Dar vieną?

– Šis skirtas žuvims, kad atstotų.

Nors neįžvelgiau čia jokios logikos, padariau kaip teisininkas liepė, jausdamasi jam dėkinga už atidumą ir užuojautą.

Žiūrėjau į pelenus, žiedlapius ir bangas, kol mano dulkėmis virtę tėvai visiškai dingo iš akių. Nuo šiol šiame varganame pasaulyje su tėvais nebus jokių susitikimų, – nei laimingų, nei liūdnų.

Kai grįžome į miestą, Lo paklausė manęs, ar nesu per daug pavargusi ir ar jis galėtų pakviesti mane kur nors nueiti.

Sėdėdama mažoje kavinukėje priešais santūrųjį teisininką, pirmą kartą aiškiai pajutau šį paslaptingą žmogų. Pradėjęs penktą dešimtį, smulkaus kūno sudėjimo, dailiai atrodantis, jis galėjo būti profesorius arba gydytojas. Lo iš prigimties buvo rimtas ir tuščiais žodžiais nesišvaistė.

Užsisakiau juodos kavos, kad gėrimas atitiktų nuotaiką, o Lo – mineralinio vandens, kaip spėjau, norėdamas praskaidrinti savo niūrią nuotaiką.

Kai padavėja mums atnešė gėrimus ir mudu susimąstę kelis kartus jų gurkštelėjome, Lo tarė:

– Panele Lin, man labai palengvėjo, kad jūsų tėvai pagaliau buvo deramai palaidoti.

– Ačiū, pone Lo. Be jūsų pagalbos man nebūtų pavykę to padaryti.

Jis tylėdamas vėl atsigėrė vandens, o tuomet vėl prabilo:

– Bet tai nereiškia, kad jūsų motinos byla baigta. Dabar, kai visi meno kūriniai grąžinti valstybei, o terakotinio kario nuoskila ištirta, turime kovoti toliau ir ją reabilituoti.

– Dėkoju už viską, ką darote dėl mano motinos. Tikiuosi, ji jums užtektinai sumokėjo, – tariau nesugebėdama nuslėpti šiokio tokio kartėlio, bet likusią sakinio dalį – „…nes aš neturiu iš ko“ – nutylėjau.

– Ji nieko neturėjo. Ir jau seniai nieko man nemokėjo.

Mintyse pagalvojau, kodėl jis toks mielas? Argi teisininkai nėra godūs, o jų lojalumas priklauso nuo sumos kliento banko sąskaitoje?

Tarsi atspėjęs, apie ką galvoju, Lo pridūrė:

– Panele Lin, tikriausiai apstulbinsiu jus pasakęs, kad…

Jis nutilo nebaigęs minties.

Po kelių akimirkų nedrąsiai pasiteiravau:

– Ką pasakęs?

Pažvelgus į Lo atrodė, kad jis labai kankinasi, nes ketina pasakyti kai ką labai skausminga. Pagaliau jis prabilo:

– Labai seniai mylėjau panelę Medison.

„Šit kaip? Dar vienas meilužis, mama?“

Nekreipdamas dėmesio, kad esu sukrėsta, Lo nosine nusišluostė akių kraštelius ir pridūrė:

– Ji buvo labai patraukli, narsi ir ryžtinga moteris. Deja, kai su ja susitikote, jos grožį jau buvo sunaikinęs vėžys, kalėjimas ir ilga teisinė kova. Tačiau būdama pačiame jėgų žydėjime ji atrodė tokia energinga, kad visiems aplink esantiems įkvėpdavo pasitikėjimo ir vilties. Aš buvau tik vienas iš daugelio jos gerbėjų.

Tad šis, rodos, bejausmis vyras iš tiesų visą laiką gedėjo.

– Ar jūs vedęs?

– Buvau, bet kai žmona sužinojo apie mano susižavėjimą Minde, išsiskyriau. O antrą kartą šeimos taip ir nesukūriau.

Vyras sužeista širdimi.

– Štai kodėl taip stengiatės man padėti, tiesa?

Jis linktelėjo.

– Vis dar ją mylite, taip?

– Kai susipažinau su ja, kitos moterys man ėmė atrodyti neįdomios. Nors Mindė niekada tikrai neatsakė į mano jausmus, meilės nuotykį mudu turėjome.

Vadinasi, jis buvo tas draugas, apie kurį Mindė man užsiminė!

– Norite pasakyti, kad tas romanas tęsėsi… iki jos mirties?

Jis vėl linktelėjo.

Man dingtelėjo keli ne visai padorūs klausimai.

Kaip vėžio suėsta, į šmėklą panaši moteris gali būti vyrui patraukli? Ar jie mylėjosi? Kur? Kalėjimo kameroje? Kokiomis pozomis, gal ir apversto lotoso?

Kelias minutes tvyrojo tyla, tuomet jis išsitraukė nutrintą užrašų knygelę ir padavė man.

– Čia dienoraštis, kurį jūsų motina rašė keliaudama Šilko keliu. Jums tikriausiai bus įdomu.

– Skolinate ar galiu jį pasilikti?

– Jis jūsų. Kad geriau pažintumėte savo motiną.

Perverčiau kelis lapus, – ne skaitydama, o tik norėdama per dailiai suraitytus hieroglifus ir asmeniškus žodžius pajusti mamos dvasios likučius.

Dar patylėjęs, Lo paklausė:

– Panele Lin, kokie dabar jūsų planai?

– Daugiau čia man nėra ką veikti. Manau, grįšiu į Niujorką ir mėginsiu baigti rašyti romaną. Tada bandysiu ieškotis agento ir leidėjo. Bet tai – ilgas kelias. Tolima svajonė. Turiu tai pripažinti.

Jis įdėmiai pažvelgė į mane.

– Nepraraskite drąsos. Nepasiduokite ir jums pavyks. Jūs paveldėjote iš motinos kovotojos dvasią. – Kiek patylėjęs, jis pridūrė: – Ir grožį.

Nustebau pamačiusi, kad jis nuraudo.

Grįžusi į viešbutį, beveik visą naktį skaičiau mamos dienoraštį. Baigusi pagaliau supratau, kodėl ji traukė tokią daugybę vyrų. Galbūt kai kurios motinos gyvena per savo dukras, bet man nutiko kaip tik atvirkščiai. Norėdama patirti tam tikras savo motinos gyvenimo akimirkas, turėjau leistis į ilgą ir varginančią kelionę Šilko keliu. Ji rado neįprastą būdą skatinti savo dukters asmenybės tobulėjimą.