Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Padavėjai trečią kartą pripylus mano arbatinuką, iš garsiakalbio atsklido ir man prie ausies nuskambėjo vyro balsas. Pakėliau galvą ir pamačiau mažaūgį vyrą, stovintį didelėje scenoje su mikrofonu rankoje.

– Ponios ir ponai, prašau jūsų dėmesio! Dabar turėsite išpūsti akis, nes mūsų arbatos ritualo meistrai brolis ir sesuo Gao atliks neįtikėtiną arbatos ruošimo ceremoniją.

Salėje nuošė garsūs plojimai, o tada nustebau pamačiusi įeinant du paauglius. Abudu buvo liekni ir vilkėjo skaisčiai raudonus kung fu kostiumus auksiniais apvadais. Jų veidai atrodė tokie ramūs ir malonūs, kad beveik gailėjaisi, jog jie ne tavo vaikai.

Nesusilaikiau ir sukikenau. Ar šie du nesubrendėliai ir džiūsnos gali būti meistrai? Mano žiniomis, arbatos ceremoniją paprastai atlieka bent keturiasdešimties sulaukę žmonės – ramiu veidu, oria laikysena, darydami elegantiškus, ritualizuotus rankų judesius, sėdėdami ramia, medituoti tinkama poza. Tad ką šie du geltonsnapiai galėjo turėti bendra su „menopauziška“ arbatos ceremonija? Negana to, buvo įjungtas ir garsiai paleistas kung fu muzikos įrašas, matyt, kad šio dueto pasirodymas būtų įspūdingesnis.

Apkūni, maždaug penkiasdešimties metų moteris pasilenkė prie manęs ir tarė:

– Panele, nenurašykite šių jaunuolių. Mes visi čia susirinkome dėl jų.

Kita moteris prie to paties stalelio irgi įsiterpė į pokalbį:

– Pasamdžiau žmogų, kad pasaugotų vaikaitį, ir atėjau pasižiūrėti jų.

– Ar jų pasirodymas toks įspūdingas?

– Pamatysite.

– Bet juodu dar vaikai!

– Patikėkite, panele, tie vaikai daro kvapą gniaužiančius dalykus.

– Pasiruoškite, panele, būsite priblokšta, – pridūrė jos draugė.

Kaip tik tuomet artistų duetas žemai nusilenkė žiūrovams ir apšildami padarė kelis kovos judesius, – aukštus spyrius koja, smūgius ranka, kinų hieroglifą „vienas“, išskėsdami kojas ant grindų, – kiekvieną jų palydėdami Briuso Li kovos šūksniu „ha-aaa!“

Pasilenkiau prie savo kaimynių ir tyliai pasakiau:

– Ar tikrai jie atliks arbatos ruošimo ceremoniją, o ne demonstruos kovos menus?

Kilus garsiam sambrūzdžiui, apkūnioji pašnibždomis man atsakė:

– Ak, matyt, niekada nesate apie tai girdėjusi? Tai šiuolaikiška arbatos ceremonija, visai nepanaši į tą, kurią atlieka žilaplaukiai išraiškingais rankų judesiais ir iškilmingu veidu. Ššš… Susikaupkite ir žiūrėkite.

Dvi padėjėjos į scenos vidurį įstūmė stalelį ant ratukų ir greitai išėjo. Ant stalelio stovėjo arbatinis metro ilgio kakleliu, keli maži arbatos puodeliai ir ant elektrinės viryklės kunkuliuojantis didelis vandens virintuvas.

Brolis paėmė virintuvą ir į arbatinį ilgu snapeliu įpylė vandens. Tuo metu mergina sustatė puodelius – jų buvo penki ar šeši – sau ant galvos. Paskui abu ėmė greitai judėti scenoje, tiesdami rankas ir kojas, atlikdami įvairius gimnastikos pratimus, o merginai visą laiką ant galvos stovėjo puodeliai. Maždaug po penkių minučių vaikinukas staiga ėmė pulti merginą arbatinuko snapeliu tarsi kardu, o ši gynėsi nuo jo atakų plikomis rankomis. Per visą tą laiką puodeliai nė nekrustelėjo. Paskui mergina sučiupo ilgą arbatinio snapelį ir abu artistai ėmė greitai suktis ratu. Sužavėti žiūrovai garsiai plojo ir šaukė:

– Tai bent! Nuostabu!

Tačiau įspūdingiausias triukas mūsų dar laukė. Jiedviem rangantis ir demonstruojant neįtikėtinus kung fu ir gimnastikos judesius, vaikinukas staiga labai aukštai pašoko ir, merginai besisukant ratu ant vienos kojos, pripylė arbatos į puodelius jai ant galvos.

Dabar žiūrovai visai pašėlo, jų jaudulys, rodos, pasiekė Dangaus kalnų viršūnes. Jie klykė, plojo ir mėtė į sceną raudonus, laimę nešančius vokus su banknotais; kai kurie švystelėjo net brangių papuošalų.

Aš taip pat šaukiau: „Nuostabu!“ ir plojau, kol įraudo ir įskaudo delnai.

Moterys patenkintos pažvelgė į mane.

– Dabar jums patinka?

– Nuostabu!

– Matote, juk sakėme. Ateikite čia kitą savaitę tuo pačiu laiku. Juodu vėl čia pasirodys.

– Pasistengsiu.

Atsitokėjusi po anksčiau arbatos sužadintų apmąstymų ir neįtikėtinos arbatos ruošimo ceremonijos, pamojau padavėjai, kad atneštų sąskaitą.

Išėjusi į gatvę dar truputį paklaidžiojau vis galvodama apie nuostabius tų dviejų paauglių triukus. Paskui staiga pamačiau kino teatrą ir afišą, reklamuojančią kung fu komediją, kurioje vaidina Džekis Čanas. Puiku, kaip tik to ir norėjau, – paikų, bet gražių ir sudėtingų kovos meno judesių. Neabejojau, kad, išgirdęs tokią mano nuomonę, Džekis Čanas būtų įsižeidęs, nes tikriausiai ilgai suko galvą, kol sugalvojo kiekvieną judesį. Bet galutinis rezultatas man vis tiek atrodė kvailokas.

Nusipirkau bilietą ir įėjau į kino salę. Beveik kiekvienas judesys man kėlė juoką. Žinoma, ne todėl, kad filmas buvo labai juokingas. Tiesiog žiūrėjau į nieko bendra su tikrove neturinčius vaizdus, kad galėčiau atsikratyti ilgai tramdytų emocijų.

Filmas baigėsi, o aš likau sėdėti pavargusi nuo ilgo juoko ir žiūrėjau, kaip ekrane slenka titrai.

Kai pasirodė kovos menų konsultantų pavardės, viena prilygo perkūnui iš giedro dangaus ir mane suglumino. Čendongas.

Arba Plaukiantis Debesis.

Puiki mano nuotaika kaipmat subjuro. Smarkiai plakančia širdimi skubėjau prie išėjimo ir man pasirodė, kad prieblandoje skendinčioje salėje pamačiau besišypsantį Plaukiančio Debesies veidą. Ar Plaukiantis Debesis tikrai galėjo būti tarp žiūrovų, ar tai buvo tik mano baimingos vaizduotės vaisius?

Grįžusi į viešbutį kritau į lovą ir išsiverkiau. Ar galėjo tas vienuolis sukarti tokį kelią ir atvykti manęs ieškoti? Paskui staiga prisiminiau, kad kino salėje matyta galva buvo su vešliais plaukais. O gal Plaukiantis Debesis vėl tapo Čendongu?

34

Laidotuvės jūroje

Kai pabudau, jau buvo vidurdienis. Besvarstydama, ar šiandien aplankyti motiną, ar pasiimti dar vieną laisvą dieną, išgirdau nekantrų beldimą į duris. Gal mane čia rado Plaukiantis Debesis? Atidariusi duris pamačiau viešbučio valdytoją, nors ir buvo pikta, atsikvėpiau lengviau.

– Kas atsitiko?

– Kažkoks ponas Lo registratūroje teiraujasi jūsų ir primygtinai reikalauja, kad jus pakviestume. Jums nederėjo išjungti telefono.

– Hm… Atsiprašau. Pasakykite jam, kad po dešimties minučių ateisiu į viešbučio vestibiulį.

Greitai nusimaudžiau po dušu, apsirengiau, čiupau savo rankinę ir nudundėjau laiptais į vestibiulį. Matyt, reikalas buvo nepaprastai svarbus, jei Lo atėjo pas mane į viešbutį. Tik kas galėjo nutikti? Gal jis sužinojo, kad iš tiesų galiu gauti tris milijonus dolerių? Dingtelėjus šiai minčiai pajutau, kad mano lūpų kampučiai lėtai kyla, tarsi teatro uždanga. Bet paskui supratau, kad naujienos, kurias reikia skubiai perduoti, retai būna geros.

Išvydus neapsakomai liūdną Lo veidą, mano šypsena visiškai užgeso.

– Pone Lo, ar nutiko kas nors bloga?

Jis linktelėjo.

– Kas?

– Būkite stipri ir priimkite blogą žinią. – Jis nutilo ir krenkštelėjo. – Vakar po pietų mirė jūsų motina panelė Mindė Medison, arba Cai Mindė.

– Negali būti! Dar užvakar kalbėjomės ir ji jautėsi gerai!

Šnekėjau garsiai ir keli svečiai vestibiulyje sužiuro į mudu.

Nustebau pamačiusi, kad teisininko akys užverktos, o balsas trūkčioja.

– Nepraėjus nė parai, kai išėjote, ji mirė.

– Tai kodėl man nepranešėte?

– Daug kartų skambinome jums į viešbučio kambarį, bet niekas neatsiliepė.