Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Pakėliau akis ir sugavau jos žvilgsnį.

– Kiek meilužių turėjote?

– Klausi, kiek turėjau, ar kiek jų turiu?

– Turite? Norite pasakyti, kad…

Ji blankiai šyptelėjo.

– Hm… Tiek to…

– Norite pasakyti, kad ir dabar turite draugą?

– Dabar negaliu tau to pasakyti. Bet anksčiau ar vėliau vis tiek sužinosi.

Medison nusišypsojo plačiau, o jos įdegęs, raukšlėtas veidas tapo panašus į seną graviūrą.

– Buvau graži, drąsi ir įžūli, todėl vyrus traukiau kaip gėlės žiedas traukia drugelius. Dukrele, tu irgi turi šį bruožą, tad ir prie tavęs vyrus traukia kaip muses prie medaus. Kaip žinai, Maifong buvo visai kitokia. Ji nedrįso kojos iš namų iškelti, ką jau kalbėti apie kelionę Šilko keliu ar per Takla Makano dykumą.

Tikra tiesa, visą mano mamos gyvenimą buvo galima perteikti vienu dideliu paveikslu: neaukšta ir smulkutė, tvarkanti kambarius ir valanti langus, šveičianti virtuves ir tualetus – ir savo, ir kitų. Daug kartų kviečiau ją atvažiuoti į Niujorką manęs aplankyti, bet ji vis atsisakydavo, – girdi, kelionė per brangi, o jos darbas sunkus, niekada nesibaigiantis ir taip toliau, ir taip toliau… Taip ir nesupratau, ko ji bijo ir kas būtų nutikę, jei grindys ir tualetai kelias dienas būtų likę neišvalyti. Gal išmatos būtų ėmusios dribti per kraštus?

Taigi dabar ėmiau tikėti, kad Mindė Medison, arba Cai Mindė, tikrai yra mano motina. Taip pat pradėjau suprasti, kodėl mano mama Cai Maifong taip sunkiai dirbo, tarsi jai būtų patikę jaustis nelaimingai. Dabar, žinodama visą tiesą, svarsčiau, ar ji kankinosi norėdama išpirkti neišperkamą kaltę, kad atėmė mane iš savo sesers?

Bet kalėjime sėdinti mano motina vėl sujaukė man mintis.

– Gyvenime gailiuosi tik dėl vieno dalyko: kad negalėsiu su tavimi praleisti daugiau laiko. Visa kita ne taip svarbu.

– Ar nesigailite, kad pavogėte tiek daug meno kūrinių?

– Jie buvo grąžinti teisėtiems savininkams. Bet tu ir man mirus būsi mano duktė. Gaila, kad negalėjau tavęs turėti ilgiau, daug ilgiau.

Tie žodžiai mane taip sujaudino, kad skruostais ėmė ristis ašaros.

Svetima moteris, tvirtinanti, kad yra – ar buvo – mano motina, spustelėjo man ranką.

– Lile, žinau, kad daug iškentei, bet neabejoju – už gerus darbus tau bus atlyginta.

– Už kokius gerus darbus? Padariau tai dėl pinigų, kurių net negausiu.

– Darei tai ne vien dėl pinigų, bet ir todėl, kad mėgsti nuotykius. Tu nori gyvenime daug pasiekti ir vieną dieną tau pavyks.

– Tikrai? Ar jūs aiškiaregė?

– Ne, bet aklas pranašautojas tikrai regi ateitį. Argi jis nesakė, kad vieną gražią dieną išgarsėsi?

– Taip, sakė.

– Matai?

– Bet, ma… – Staiga nutilau per pusę žodžio suvokusi, jog ką tik pavadinau šią svetimą moterį mama!

– Kalbėk toliau, dukrele, nesivaržyk vadinti savo motiną tikruoju vardu. Juk tai savaime suprantama.

Kas man darosi? Ši moteris, kurią pažįstu mažiau nei savaitę, rodos, turi galią valdyti mano protą. Ar ji mane apkerėjo? Bet ir vėl leptelėjau:

– Mama… – Nutilau, giliai įkvėpiau ir jausdamasi visiškai sutrikusi, baigiau savo mintį: – Man… taip gaila… dėl prarasto laiko…

– Dėl praeities nesigailėk. Dabar planuok ateitį ir veik. Esi nepaprasta moteris ir neabejoju, vieną dieną tave aplankys didžiulė sėkmė, kaip ir sakė pranašautojas, pažvelgęs į tavo gyvenimo žemėlapį. Pasak jo, kiekvienam iš mūsų dangus yra numatęs gyvenimo planą. Tai reiškia, kad mūsų gyvenimas būna nulemtas tą akimirką, kai gimstame. Mokytojas Sklendžianti Gervė – vienas iš labai nedaugelio, kurie gali tą slaptą planą matyti ir perprasti. Tad klausyk jo, vadovaukis ženklais ir neplauk prieš srovę.

– Kaip suprasti?

– Sutikusi akmenį, upės srovė aplenkia jį ir teka toliau. Vanduo niekada nekovoja, bet yra stiprus, nes yra nuolaidus ir moka prisitaikyti.

Nors ji kalbėjo apie nuolaidumą, pati tokia man neatrodė.

– Vadinasi, kadaise ir jūs buvote švelni ir nuolaidi?

– Žinoma, kai dar buvau labai jauna ir labai graži. Bet praradusi ir jaunystę, ir grožį, turėjau išmokti būti tvirta. Tačiau pinigai taip pat gali suminkštinti muziejaus direktoriaus, prižiūrėtojų ir valstybės pareigūnų širdį.

– Bet sakėte, kad pinigų jau neturite!

– Iš tiesų tai ne mano, o kito žmogaus pinigai. Jis už viską moka.

– Kas?

– Tas, kuris… – staiga ji nutilo.

Pamėginau Medison paspausti, bet ji burnos nepravėrė.

Pasilenkusi prie šios bauginančios moters ir mėgindama suvokti jos iškalbą, savikliovą, įžvalgumą, patirtas kančias, tvirtumą, santūrumą ir sumanumą, stengiausi perprasti mūsų pokalbio esmę… Nežinodama, ką daugiau pasakyti, patapšnojau jos raukšlėtą ranką ir tariau:

– Mama, gal šiandien jau užteks. Neabejoju, esi pavargusi ir dabar tau reikia pailsėti.

– Kaip miela, kad rūpiniesi. Bet nesijaudink, mano likimas netrukus baigsis amžinu poilsiu, tad ilsėtis dabar man ne taip ir svarbu.

Staiga taip aiškiai suvokiau, kad ši svetima, priešais mane sėdinti moteris – mano motina – miršta, kad mane lyg elektros srovė nukrėtė šiurpas. Beviltiškai troškau ką nors padaryti, kaip nors padėti jai išsisukti iš šios padėties, kad ir kokia beviltiška ji atrodė. Gal sugundyti sargybinį, kad ją išleistų? Arba teisėją, kad atšauktų savo nuosprendį?

Tarsi skaitydama mano mintis, motina prabilo kančios persmelktu, bet stipriu balsu:

– Lile, labai džiaugiuosi, kad mudvi pagaliau susitikome ir kad meno vertybės grąžintos. Mano sąžinė dabar rami ir nesulaikys manęs šioje žemėje ilgiau, nei skirta. Tad dėl manęs nesirūpink. Norime ar nenorime, o visų mūsų laukia tas pats. Tai visiškai teisinga ir numatyta kiekvieno iš mūsų gyvenimo žemėlapyje.

Nustebau, kad kenčia ji, o ašaromis apsipyliau aš. Jei neklydau, ši suvargusi kaip šmėkla moteris atrodė net laiminga, – kaip šventoji, kuri viską mato, viską žino, viską supranta ir viską atleidžia. Kaip keista… Argi ne aš turėčiau viską suprasti ir atleisti?

Tada prisiminiau žodžius, užrašytus ant vartų kapinių, kuriose palaidotas Vangdzinas:

Šiandien mano kūnas grįžta į motiną žemę.

Rytoj ten pat keliaus ir tavasis.

Sunkiai atsidususi, supyliau į mamos puodelį likusį snieginio lotoso nuovirą ir pasakiau:

– Esu tikra, kad šis nuoviras išgydys tavo ligą.

Kaip geras vaikas ji klusniai išgėrė viską iki paskutinio lašo, o aš žiūrėjau į ją, kaip motina žiūri į savo sergantį vaiką. Nenumaniau, kokios mintys sukasi jos galvoje, bet tos mintys tikrai nebuvo paprastos, nes ji buvo sunkiai perprantama, patyrusi ir… mirštanti moteris. Mano motina.

Ji palietė man skruostą.

– Labai nesisielok, dukrele. Visų mūsų gyvenimo žemėlapiai tik laikini, juos visuomet galima perbraižyti.

33

Arbatinė

Tą vakarą, išvarginta susitikimo su motina, nusprendžiau pailsėti, tad prieš eidama miegoti išjungiau telefoną. Ankstesnėmis naktimis mane kartais pažadindavo skambučiai keistais dialektais kalbančių žmonių, viešbučio operatorių kažkodėl sujungtų su mano kambariu.

Rytojaus rytą, geriau pailsėjusi, nusileidau į viešbučio restoraną prie bufeto pavalgyti – ką noriu ir kiek noriu. Vos pamačius gausybę maisto, – kiniškų spurgų, bandelių su kiauliena, marinuotų daržovių, blynų su paprastais ir laiškiniais svogūnais, tūkstančio metų senumo kiaušinių, fermentinės dvokiančios sojų varškės, keptų ryžių ir jų nuoviro (su laiškiniais svogūnais ir jautiena, žuvų filė, kiaulienos papilve ir jūrų gėrybėmis), įvairių rūšių sulčių bei arbatos, – mano pilvas ėmė nerimti kaip kunkuliuojanti ryžių sriuba.